1926 m. gruodžio 3 d. 11-ai dienų dingo garsi rašytoja Agatha Christie, bet ji nėra vienintelis be žinios pradingęs įžymus žmogus (ar gyvūnas). Kur jie yra dabar, domisi Davidas Barnettas dienraštyje „The Independent“ spausdinamame straipsnyje.

Jei Agatha Christie būtų buvusi, tarkime, meilės romanų ar socialinių komedijų autorė, jos veiksmai 1926 m. gruodžio 3 d. nebūtų sulaukę tiek daug tarptautinio dėmesio.

A. Christie, be abejonės, buvo detektyvų, mįslių, sunkiai suvokiamų nusikaltimų sumanytoja ir jos dingimas lyg į vandenį buvo kažkas, tarsi iš vienos jos knygų. Galbūt „Mįslingas nutikimas Newlands Corneryje“ („The Mysterious Affair at Newlands Corner“) - vaizdingos vietos priemiestyje, kur A. Christie paliko savo „Morris Cowley“ automobilį, drabužius bei vairuotojo pažymėjimą.

Tuo metu A. Christie buvo jau gerai visuomenėje žinomas vardas, neseniai buvo išleista šeštoji jos knyga „Rodžerio Ekroido nužudymas“ („The Murder of Roger Ackroyd“) ir jos dingimas pateko į pirmuosius dienraščių puslapius. „The Daily Mirror“ pirmajame puslapyje išspausdino daugybę nuotraukų prie straipsnio su antrašte „Romanų rašytojos dingimo paslaptis“.

Jos paieška vyko visos šalies mastu, o prie paieškos prijungė ir kolegos detektyvų autoriai Dorothy L. Sayers ir Arthuras Conan Doyle'as. Įtarimas krito ant rašytojos vyro, pulkininko Archie Christie, kuris buvo užmezgęs romaną su jaunesne moterimi Nancy Neele ir buvo kalbama, kad jis atsikratė savo tuomet 36 m. žmonos.

Vienuolika dienų šalį buvo sukausčiusi paslaptis, kol Šiaurės Jorkšyro kurortiniame miestelyje Harougeite vietos muzikantas vardu Bobas Tappinas miestelio viešbutyje „Swan Hotel“ atpažino A. Christie, kur ji buvo užsiregistravusi Teresos Neele - pasinaudodama savo vyro meilužės pavarde - vardu ir teigė esanti iš Keiptauno, Pietų Afrikos.

Jos dingimo priežastis niekada nebuvo iki galo išaiškinta ir ji niekada apie tai nekalbėjo, išskyrus vieną kartą pakomentavusi, kad: „24 valandas aš klajojau sapne ir tuomet pasijutau atsidūrusi Harougeite, kaip patenkinta ir visiškai laiminga moteris, kuri manė esanti ką tik atvykusi iš Pietų Afrikos“.

Tai buvo teorija, kurią plėtojo A. Christie biografas Andrew Normanas, kuris 2006 m. išleistoje knygoje teigė manantis, kad ji tikrai visas tas 11 dienų buvo nesava, nes ją kamavo retas psichinis sutrikimas, žinomas kaip „fugos būsena“, sukėlęs jai kažką panašaus į amneziją, dėl kurios ji neprisiminė, ką veikė tuo metu, kai buvo dingusi.

Vienuolika A. Christie prarastų dienų yra viena iš tų paslapčių, kurias mums patinka tyrinėti, bet iš tikrųjų nenorime sužinoti tikrojo atsakymo, nes jau vien pats galvosūkis yra nepaprastai „gardus“. Tai tapo literatūros legenda, o „Swan Hotel“ viešbutis Harougeite šiandien yra kiekvieną vasarą vykstančio miestelio kasmetinio detektyvų rašytojų festivalio centras.

Rodos mums patinka - ir visada patiko - geras, su įžymybėmis susijęs painus galvosūkis. Tai sukelia tam tikrą jaudulį, kai galvojame apie asmenį, ypač visuomenėje gerai žinomą veikėją, pradingstant kaip į vandenį. Šiomis visą apimančio sekimo ir nuolatinio ryšio gyvenimo sąlygomis dar labiau stebina, kai kas nors įžymus visiškai pradingsta iš „radarų“, bet tai yra tai, kas žavėjo mus tūkstantmečiais.

Iš tikrųjų dar net 71 m. pr. Kr., kai Spartakas vadovavo vergų sukilimui prieš romėnų opresorius. Visuomet buvo manoma, kad Spartakas žuvo kulminacinių kautynių su romėnais metu, tačiau jo kūnas niekada nebuvo surastas ir niekas tiksliai nežino, kas jam nutiko.

Taip pat ir su Boudika, Iceni karaliene, kuri, praėjus mažiau nei šimtmečiui po Spartako, priešinosi romėnų vykdytai Britanijos okupacijai. Sakoma, kad, patyrusi pralaimėjimą, ji išgėrė nuodų, bet nėra jokių žinių apie tai, kas nutiko jos kūnui, jei būtent tai ir įvyko.

Vis dėlto, šių laikų dingimai yra tie, kurie labiausiai patraukia dėmesį, ir nėra geresnio dingusios įžymybės įkūnijimo nei lordas Lukanas. Richardas Johnas Binghamas, 7-asis Lukano grafas, įvardinant jo pilną titulą, dingo iš akiračio 1974 m. lapkričio 7 d., būdamas 39 m.

Lordas Lukanas buvo žavus, švaistūnas, mėgo greitus automobilius, ypač savo numylėtąjį „Aston Martin“, ir lenktyniauti greitaeigiais kateriais. Jis buvo profesionalus lošėjas ir, pasirodo, kadaise jo kandidatūra buvo svarstyta Iano Flemingo superšnipo Jameso Bondo vaidmeniui.

Aptariamą naktį šeimos auklė Sandra Rivett buvo brutaliai mirtinai uždaužyta Lukanų namuose Londono Belgreivijos rajone, o Lukano žmona Veronica Duncan taip pat žiauriai užpulta. Dvejais metais anksčiau subyrėjo jų santuoka ir, teigiama, kad Lukanas pradėjo liguistai šnipinėti savo žmoną.

Vėliau ji teigė, kad tai jos vyras ją užpuolė. Jo automobilis buvo rastas Niuheivene, Rytų Sasekse, aptaškytas krauju, o viduje aptiktas švininis vamzdis, kuris, kaip manoma, buvo panaudotas Sandros Rivett nužudymo metu.

Ledi Lukan mirė praėjusių metų rugsėjį, būdama 80 metų, o pats lordas Lukanas, gimęs 1934 m., 2016 m. buvo pripažintas mirusiu, išdavus mirties liudijimą. Vis dėlto, niekas nežino, kas jam nutiko, ir dešimtmečiais iš viso pasaulio pasirodydavo pranešimai tariamai mačius vyrą, kurį lošimo kambariuose jie pažinojo kaip Laimingąjį Lukaną.

Žinoma, kai dingsta paprasti žmonės - o jie dingsta kasdien - tai yra tragedija, galinti sukelti sielvartą šeimoms daugybei metų. Jungtinėje Karalystėje labdaros organizacija „Missing People“ nenuilstamai dirba, kad vėl suvestų tuos, kurie pradingo iš savo šeimų akiračio.

Jos tinklalapis missingpeople.org.uk pilnas pasakojimų apie kasdienines tragedijas. „Apie kai kuriuos dingusius žmonės jūs galite būti girdėję, bet apie daug daugiau - ne. Jų šeimoms gyvenimas gali atrodyti tarsi desperatiška ir nepakeliama kova, nes jie laukia dienomis ar net metais“, - teigia labdaros organizacija.

Vis dėlto, įžymybės dingimo atveju yra kažkas tokio, kas sužadina vaizduotę. Galbūt taip yra todėl, kad mes iš dalies jaučiamės pažįstantys tuos žmones ir jų gyvenimus. Be to, visada egzistuoja tikimybė, kad, priešingai nei tų iš mūsų, kurie yra pastūmėjami išvykti dėl finansinių rūpesčių, žlugusių santykių ar psichinės sveikatos problemų, įžymybės atveju dingimas bus susijęs su kažkuo bauginančiai kerinčiu ar labai nepadoriu.

O galbūt tiesiog galvosūkis, kurį galbūt ir nėra lemta išspręsti, kaip, pavyzdžiui, Amelijos Earhart atvejis 1937 m. Mados dizainerei, žurnalo redaktorei ir aviacijos pionierei nuotykių ieškotojai A. Earhart buvo 39-eri, kai ji su savo šturmanu Fredu Noonanu leidosi į skrydį aplink pasaulį. Kažkur virš Ramiojo vandenyno jų „Lockheed Electra 10E“ tiesiog pradingo.

Ilgai tikėta, kad jiems baigėsi degalai ir jų lėktuvas nukrito, tikriausiai, į jūrą, tačiau niekada nebuvo rasta jokių nuolaužų. Kaip tik šiais metais paskelbta naujausia teorija kelia prielaidą, kad iš tikrųjų A. Earhart ir F. Noonaną paėmė į nelaisvę Japonijos kariai, kurie kontroliavo Saipano salą, ir tikriausiai galvodami, kad jie buvo šnipai, įvykdė jiems mirties bausmę. Šią savaitę paskelbta, kad vienoje Ramiojo vandenyno saloje 1940 metais rasti žmogaus kaulai tikriausiai buvo žinomos JAV aviatorės Amelijos Earhart palaikai.

Visgi, išlieka ir daug sudėtingesnės teorijos, įskaitant ir tą, kad iš tikrųjų A. Earhart pabaigė savo skrydį aplink pasaulį ir, pavargusi nuo viešumo, baigė savo karjerą, kad, naudodamasi pseudonimu, anonimiškai nugyventų savo gyvenimą.

Kaip ir Spartako atveju, žmonės yra beveik įsitikinę, kad JAV profesinės sąjungos vadovas Jimmy Hoffa sulaukė liūdno galo, kai 1975 m. dingo be žinios.

Būdamas Tarptautinės vežėjų profesinės sąjungos (International Brotherhood of Teamsters) prezidentu, jis įsipainiojo į neaiškius ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis. Tų metų liepos 30 d. jis pasakė draugams, kad ketina Detroito priemiestyje esančio restorano automobilių aikštelėje susitikti su dviem mafijos bosais.

Daugiau jo niekas nebematė. Visuotinai manoma, kad J. Hoffa buvo nužudytas, bet jo kūnas niekada nebuvo surastas. Viena iš painiausių teorijų yra, kad jo kūnas buvo įkištas į metalinę statinę, kuri buvo aklinai užvirinta ir įkišta į automobilio bagažinę, o šis vėliau atiduotas į metalo laužą ir suspaustas į mažytį metalinį kubą, kuris savo ruožtu išsiųstas į Japoniją, kad būtų perdirbtas į naują automobilio detalę.

Mūsų susidomėjimas sužadinamas labiausiai tada, kai kas nors, esantis pačiame visuomenės dėmesio centre, dingsta ir niekada nebūna surastas. Geriausias to pavyzdys turbūt yra Richie Edwardsas, dainų kūrėjas ir roko grupės „The Manic Street Preachers“ ritmo gitaristas, kuris 1995 m. dingo iš akiračio ir nuo tada niekas daugiau jo nematė.

„The Manics“ buvo savo šlovės viršūnėje, kai vasario 1 d. dingo R. Edwardsas - tą dieną, kai turėjo išskristi į gastroles Amerikoje. Vėlesnėmis dienomis jis neva buvo pastebėtas netoli savo gimtojo Velso, o po kiek daugiau kaip dviejų savaičių jo automobilis su išsikrovusiu akumuliatoriumi buvo rastas remonto dirbtuvėse netoli Severn tilto.

Visuotinai tikima, kad jis nusižudė nušokęs nuo tilto, nors vėlesni pranešimai bylojo R. Edwarsą esant taip toli nuo namų kaip Ispanija ir Indija.

Už mūsų liguisto domėjimosi tokiais daug dėmesio visuomenėje sulaukiančiais dingimais, žinoma, slypi tragedija ir širdgėla, kuri paliečia tuos, kurie pasilieka. Vis dėlto, technologijos dėka pasauliui vis labiau besitraukiant, mus visada žavės mintis tiesiog imti, sustabdyti pasaulį ir „išlipti“.

Galbūt mes visi tikimės sulaukti šiose bylose kažkokios atomazgos, kaip, pavyzdžiui, Agatha Christie atveju. Gal 11 dienų trukęs jos dingimas niekada taip ir nebuvo pilnai išaiškintas, bet ji bent jau atsirado sveika ir gyva. Taigi, galbūt mes perdėtai domimės dingusiais įžymiais žmonėmis ne dėl to, kas jiems atsitiko, o greičiau todėl, kad tikimės, jog galiausiai jie gali būti surasti gyvi.

Kiti garsūs dingimai

Nesvarbu, ilgalaikiai ar laikini, šie dingimai dešimtmečiais kurstė vaizduotę. Ir reiškinys ne visada apsiriboja tik žmonėmis:

1. 1890 m. rugsėjį Louis Le Prince, kinematografijos tėvu vadinamas kino pionierius, prieš išreklamuotą savo vizitą į Ameriką, kur turėjo parodoje pristatyti savo technologiją, Burže, Prancūzijoje, įlipo į Dižoną vykstantį traukinį.

Kai traukinys atvyko į Dižoną, nei L. Le Prince, nei jo bagažo traukinyje nebuvo, o jo daugiau niekas niekada nematė.

2. 1944 m. gruodžio 15 d. trumpą atstumą iš Jungtinės Karalystės į Paryžių skridęs lėktuvas dingo virš Lamanšo. Lėktuve buvo muzikantas Glenas Milleris, skridęs linksminti karių. Paslaptis niekada taip ir nebuvo atskleista.

3. Praėjus dvejiems metams po to, kai 1981 m. laimėjo „Epsom Derby“ lenktynes beprecedenčiais dešimčia arklių ilgių (apie 24 metrus), žirgas Shergar kaukėtų ginkluotų nusikaltėlių buvo pavogtas iš arklidžių County Kildare, Airijoje, ir niekada nebeatsirado.

4. Ne visai dingimas, bet įsidėmėtinas yra Sydo Barretto, vieno iš grupės „Pink Floyd“ įkūrėjų ir dainininko/dainų autoriaus, pasitraukimas iš visuomenės gyvenimo.

Septinto dešimtmečio pabaigoje išėjęs iš grupės ir pradėjęs savo solinę karjerą, jis atsisakė savo narkotikais persmelkto lėbavimo, susigrąžino savo tikrąjį vardą Rogeris, gyveno Kembridže ir didžia dalimi ignoravo savo roko žvaigždės dienas iki pat savo mirties 2006 m.

5. Porno aktorė Bambi Woods, kuri 1978 m. vaidino nesenstančioje klasikoje „Debbie užkariauja Dalasą“ („Debbie Does Dallas“), 1986 m. dingo iš visuomenės akiračio.

Dauguma manė, kad ji mirė nuo narkotikų perdozavimo, bet, remiantis kitais pasakojimais, ji yra gyva ir sveika Des Moines, Ajovos valstijoje, ir stengiasi pamiršti savo praeitį.

6. Praėjus trejiems metams po JAV prezidento Johno F. Kennedy nužudymo 1963 m., išsiaiškinta, kad skrodimo metu iš jo kūno buvo išimtos smegenys ir yra laikomos Nacionaliniuose archyvuose.

Vėliau sužinota, kad smegenys pradingo. Konspiracijų teorijų kūrėjai teigia, kad smegenys paslaptingai dingo, nes buvo įrodymas, jog Lee Harvey Oswald šovė jam į galvą iš priekio, o ne iš nugaros, kaip teigia oficiali versija.

Komentarai ()