„Mes priversime tave kalbėti, prakeikta vokiečių kiaule!“ Tikri Liuftvafės piloto atsiminimai apie sovietų nelaisvę ir kovą tarp „rudųjų“ ir „raudonųjų“  (1)

1942 m. rugpjūčio 30 d. Stalingrado fronte jaunas Liuftvafės pilotas H.von Einsiedelis patenka į sovietų nelaisvę. Čia po patyčių ir smūgių, idėjiškai paveiktas Raudonosios armijos komisarų, vyras nusprendžia pasirašyti jų parengtus propagandinius lapelius, kuriuose abejojama Vokietijos pergale.

Po kurio laiko Bismarcko provaikaitis įtraukiamas į antifašistinės vokiečių belaisvių organizacijos kūrimą. Šią organizaciją prižiūrėjo sovietų saugumo karininkai. Jauno aristokrato nepasitenkinimas nacių režimu, siekis išvaduoti Vokietiją nuo Hitlerio pamažu virto susižavėjimu marksizmu.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – „geležiniu kancleriu“ vadinto Vokietijos vienytojo Otto von Bismarcko provaikaičio Heinricho von Einsiedelio atsiminimus „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“.

Aprašydamas idėjų kaitą, vidines abejones ir svarstymus H. von Einsiedelis stengiasi paaiškinti savo veiksmų motyvus, tarsi pasiteisinti pokario kartoms. Prieš skaitytojų akis iškyla sudėtingi vokiečių belaisvių tarpusavio santykiai: karininkai svarsto, ar neišduoda priesaikos Trečiojo reicho fiureriui ir kancleriui, „raudonieji“ belaisviai nekenčia „rudųjų“, siekia patraukti į savo pusę neapsisprendusius, stovykloje nuolat rezgamos intrigos.

Pradėjęs dirbti nacionaliniame komitete „Laisvoji Vokietija“ H. von Einsiedelis mato, kaip belaisvius veikia sovietų propaganda, kokiam tikslui įkurta antifašistų mokykla. Knygoje jis vaizdžiai aprašo į SSRS nuo nacių režimo pabėgusių užkietėjusių stalinistų, W. Ulbrichto ir E. Weinerto, veiklą, pasakoja, kaip į savo pusę pavyko patraukti Stalingrade pasidavusios 6-osios armijos vadą feldmaršalą F. Paulusą, iš pradžių nesileidusį su raudonaisiais agitatoriais į jokias kalbas.

Į Vokietija H. von Einsiedelis paleidžiamas 1947-aisiais, prabėgus dvejiems metams po Trečiojo reicho sutriuškinimo. Čia jis dirba prokomunistinio laikraščio „Tägliche Rundschau“ žurnalistu, įstoja į Kremliaus kuruojamą Vokietijos vieningąją socialistų partiją. Tačiau pamažu buvęs karo belaisvis vis labiau nusivilia prievartiniais komunizmo Rytų Vokietijoje diegimo metodais, skundais, represijomis, tarp komunistų išvešėjusiu karjerizmu. 1948 m. gruodį jis priima sprendimą trauktis į vakarinį Berlyno sektorių, o iš ten – į Vakarus.

Pateikiame šios „Briedžio“ leidyklos lietuviškai išleistos knygos ištrauką.

* * *

Nauja apklausa.

Purviname kabinete, pilname šiukšlių iki lubų, sėdi dvi netvarkingos žmogystos – gyvos laikraščio Völkischer Beobachter komisarų karikatūros. Kepurės nustumtos ant pakaušių, ant kaktų krenta sutaršyti plaukai, o apkramtyti papirosų kandikliai keliauja iš vieno burnos kampo į kitą. Abu spjaudo saulėgrąžų lukštus tiesiai ant žemės, plempia degtinę ir mosikuoja aplink save kumščiais, pistoletais bei rimbais. Jie užduoda man klausimus. Kai atsisakau įvardyti savo dalinį, sulaukiu smūgių kumščiais ir kirčių rimbais:

– Mes priversime tave kalbėti, prakeikta vokiečių kiaule!

Lygiai tokius pačius žodžius, tik be apibūdinimo vokiečių, 1938 m. man pasakė vienas gestapininkas, kai turėjau atsakyti dėl vadovavimo nelegaliai jaunimo grupei. Tik jis dar pridūrė:

– Kai mums nebereikės į nieką atsižvelgti.

Šiems dviem nereikia į nieką atsižvelgti. Belaisviai šiandien yra už įstatymo ribų. Atsakydamas į kitus klausimus, tampu atsargesnis ir vengiu suteikti informacijos. Meluoju, išsisukinėju, kad nežinau, apsimetu nesuprantąs klausimų. Išeinu beveik nesužalotas.

Du ginkluoti sargybiniai išveža mane iš Stalingrado. Persikeliame keltu per Volgą. Žemumoje priešais miestą, po medžiais ir krūmais pasislėpė sovietų užnugaris. Aplink mane greitai susirenka karininkų ir kareivių būrys, vėl pasipila man dabar jau pažįstami klausimai, kupini neapykantos, noro paplepėti, smalsumo ir geraširdiškumo. Staiga prie manęs prišoka vienas iš karininkų ir griebia už apykaklės. Kažką šūkteli aplinkiniams. Nesuprantu. Pasigirsta juoko protrūkis. Mano palydovai mėgina protestuoti, bet viskas veltui. Šūkaujanti ir besijuokianti minia nutempia mane į mišką ir pastato prie medžio. Prieš mane išsirikiuoja automatais ginkluotas būrys. Dieve, jie nori mane sušaudyti, ir niekas niekada nesužinos apie mano mirtį. Nežinau, su kuo man sunkiau kovoti – su ašaromis ar su pasibaisėtinu šleikštuliu. Ant kojų laiko tik baimė, kad gali iš karto nepataikyti. Keletas šūksnių, komanda, kylantys vamzdžiai – ir pasaulis su trenksmu dingsta.

Kai atsipeikėju, vis dar remiuosi į medį. Nieko negirdžiu, bet aplink save matau plačius, šiurkščius veidus, juokais leipstančius žmones. Mane pažadina geranoriški stumtelėjimai ir kumštelėjimai, griūvu ant žemės, išsivemiu ir imu nevaldomai verkti. Rusai staiga sutrinka. Kiekvienas stengiasi man kuo nors padėti. Vienas atneša gurkšnį vandens, kitas tiesia meliono gabalą, trečias – cigaretę, bet aš nieko nenoriu. Man vis vien. Net negaliu jų nekęsti.

Vakare mūsų sunkvežimis pontoniniu tiltu per Volgos šiaurinę atšaką įrieda į Sredniaja Achtubos gyvenvietę, virš kurios ne kartą pralėkiau skutamuoju skrydžiu, kai puoliau netoliese esantį oro uostą. Sustojame kaimo gatvėje. Vienas iš mano sargybinių dingsta valstiečio name. Grįžta lydimas jauno karininko, kokio man dar neteko matyti: lieknas jaunuolis subtilių veido bruožų, laikysena ir apranga galintis priklausyti geriausiai Vakarų karo mokyklai. Be to, be jokio akcento kalba vokiškai. Vaikinas, pagautas jaunatviško draugiškumo, mandagiai ir korektiškai pakviečia užeiti į namą. Patenku į švarų kambarį: ant stalo stovi vaza su gėlėmis, tvarkingai paklota lova, kitas stalas nukrautas popieriais, dvi kėdės, ant sienos kabo įrėmintas Lenino portretas.

Atidaro portsigarą:

– Prašau vaišintis! Jūs juk – grafas Einsiedelis iš 3-iosios naikintuvų eskadros Udet ar ne?

– Iš kur žinote? – nustembu.

– Aš niekam neminėjau savo karinės dalies.

– Jūs iš šitos eskadros ne pirmas, su kuriuo man tenka kalbėtis. Jūsų netektys prie Stalingrado didelės.

– Kaip kas supranta, – atsakau. – Vienas pralaimėjimas – 60 pergalių. Žinoma, perdedu. Toks palankus santykis buvo tik 1941 metais. Žiemą jis nukrito iki 1:30, o per keturis mėnesius, kai vėl esame fronte, pakilo iki 1:40.

Rusas palinguoja galva:

– Juk pats tuo netikite. Kodėl tada prie Stalingrado tiek mažai jūsų naikintuvų? Be to, jūsų skaičiai šiaip ar taip neteisingi. Negalit lyginti naikintuvų nuostolių su mūsų visų lėktuvų tipų nuostoliais. Turėtumėte suskaičiuoti vokiečių bombonešių, šturmo ir transporto lėktuvų praradimus.

Paskutinis ruso argumentas, be abejo, teisingas. Bet kodėl turėčiau tai pripažinti?

– Taigi kodėl prie Stalingrado tiek mažai vokiečių naikintuvų? – pakartoja klausimą.

– Juk nesitikite, kad pateiksiu jums tokią informaciją?

– Oi, man visiškai nereikia karinės informacijos.

Jis pavarto savo popierius ir perskaito man eskadrų ir grupių, išdėstytų Stalingrado rajone, numerius bei įvardija vidutinę karinę parengtį. Geriausiu atveju – kiek daugiau nei 100 lėktuvų.

Rusas nusijuokia:

– Iš pradžių nenorėjau tikėti tokiais skaičiais, tačiau belaisvių parodymai juos nuolat patvirtina.

– O kaip kitaip? Jūs juk be jokių skrupulų pasirenkate apklausos priemones, ir jos nesiriboja tik grasinimais!

– Jus mušė? Ką gi, kartais taip nutinka. Bet daugelis taip bijo šūvio į pakaušį, kurį jiems įteigė Goebbelsas, kad patys viską papasakoja. Be to, vokiečiai turi mažiausiai pagrindo remtis tarptautine teise, – karininkas akimirką patyli. – Apie tai dar pakalbėsime. Grįžkime prie 100 naikintuvų. Juk sutinkate, kad tai išties mažai?

– Matyt, užtenka, – atsakau ir parodau į atdarą langą pro kurį jau keletą minučių skverbiasi variklių gausmas, kulkosvaidžių šūvių trinksėjimas bei lengvųjų zenitinių patrankų amsėjimas, išduodantys nuožmią kovą sutemus virš Sredniaja Achtubos. – Virš mūsų oro uosto už 80–100 km nuo fronto linijos tokie dalykai nevyksta. Kai apie 90 jūsų lėktuvų neseniai puolė mūsų oro uostą, esantį vos už 20 km nuo fronto, nė viena bomba nepataikė į tikslą. O jūs praradote daugiau nei 40 šturmo lėktuvų ir naikintuvų.

Rusas mosteli ranka:

– Jūsų Vermachto pranešimai meluoja.

– O kokie pranešimai nemeluoja? Bet šiose oro kautynėse dalyvavau pats, ir tokių buvo ne vienos.

– Nesiginčykime dėl tokių dalykų, – nukreipia kalbą jis, – geriau atsakykite į klausimą, ar Vokietija nugalės? Pagalvokite apie tai, o rytoj vėl pakalbėsime.

Po šių žodžių du ginkluoti sargybiniai mane išveda.

Nakvoju tą naktį ožkų tvarte be stogo ir durų, ant nedidelio kietos stepių žemės lopinėlio tarp keturių sugriuvusių plūktinio molio sienų.

Rugsėjo naktys stepėje labai šaltos, bet man neleidžia judėti, kad sušilčiau. Vos tik pamėginu, sargyba tuoj pat užsimoja šautuvų buožėmis. Jaučiu, kad karščiuoju. Visas kūnas dega ir dilgčioja – injekcijos, kurią gavau nuo stabligės po sužeidimo, padarinys.

Per mūsų keliones teko šimtus naktų praleisti po atviru dangumi: 10 laipsnių šaltyje Alpių Piz Palü kalno šiaurinėse pašlaitėse; 14 dienų Laplandijos fielduose kiaurai permirkusiais drabužiais ir kankinamam tūkstančių uodų. Mane, vienuolikos metų bamblį, išsiuntė į naktinį kalnų mišką be žemėlapio ir kišeninio žibintuvėlio, o aš mirtinai bijojau savo paties žingsnių garso. Visai tai, palyginti su šia naktimi, buvo rojus.

Visatos šaltis, atrodo, susitelkia ir plūsta į mane iš neaprėpiamų juodo dangaus skliauto tolių, o sustingusios žvaigždės žvelgia pašaipiai žemyn. „...žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“, – lūpos pačios nevalingai ištaria žinomus Kanto žodžius. Bet tada nusiviepiu žvaigždėms. Barška dantys, žarna žarną ryja, dega kūnas ir skauda visus kaulus. Galvoje viena mintis nepaliaujamai veja kitą. Keistas šitas jaunas karininkas. Norėčiau turėti tokį draugą. Ar daug tokių tarp sovietų? Nekantriai laukiu pokalbio tęsinio. Bet ką aš jam pasakysiu? Žinoma, savaime suprantama kareivio pareiga yra tikėti savo reikalu ir pergale. Arba bent jau sudaryti tokį įspūdį priešui. Daugelis draugų iš tiesų tuo tiki. O aš? Jei abejoju, ar galiu tai prisipažinti? Ar pašnekovas nepagalvos, kad, jam pataikaudamas, pritariu? Labai norėčiau sužinoti, ką šis vyras, akivaizdžiai priklausantis sovietų elitui, gali atsakyti į visus tuos klausimus, į kuriuos pats nerandu atsakymų. Po velnių, visus statutus! Juose nenumatyta tokia padėtis. Kalbėsiu pagal situaciją.

Netikėtai vėl matau automatų eilę prieš save, tuščius, žiaurius veidus, kuriuose atsispindi džiaugsmas dėl savo galios prieš beginklę auką, grimasos iškreiptą burną už paruošto šauti pistoleto, kvočiančių komisarų kumščius ir begemoto odos rimbus.

Kuo viskas baigsis? Kiek truks? Jei tik galėčiau duoti žinią, jei prakeiktos žvaigždės ten aukštai galėtų padėti. Staiga jaučiu, kaip visas tas didelis žemės rutulys, ant kurio guliu drebėdamas ir virpėdamas, beprasmiškai skrieja per juodą tuštumą. Pašoku. Tegu sargybiniai muša, man vis vien. Turiu judėti, sušilti, nukreipti dėmesį, nes kitaip neišlaikysiu.

Sargybiniai keikiasi, rėkia ir grasina šautuvų buožėmis bei durtuvais. Aš irgi rėkiu, mosikuoju rankomis, trypiu ir šokinėju kaip beprotis. Jie atsitraukia ir stovi nepatikliai duryse, stebi mano naktinį šokį.

* * *

Heinrich von Einsiedel. Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis. Iš vokiečių kalbos vertė Ramunė Grigonytė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 304 p. iliustr.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(9)
(3)
(6)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai