Šiemet leidykla „Briedis“ išleido Wolfgang Frank knygą „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“. Pateikiame knygos ištrauką.

Japonų įvykdytas Perl Harboro antpuolis vokiečių Admiralitetui buvo visiškas netikėtumas – lygiai kaip ir povandeninių laivų vadui Kernevelyje.

Vos prieš keletą dienų Godtas, grįžęs iš Berlyno, raportavo Dönitzui apie tai, ką sužinojo iš Vokietijos jūrų štabo.

Nepaisant neginčijamų įrodymų, jog Jungtinės Valstijos visomis jėgomis remia Britaniją, Generalinio štabo politika buvo traktuoti Ameriką kaip 100 procentų neutralią šalį; negalima daryti nieko – o jau ypač su povandeniais (povandeniniais laivais – past.), – kas padidintų įtampą tarp Amerikos ir Vokietijos.

Tada nutiko Perl Harboras. Dönitzas suprato, jog Ramiajame vandenyne įsiliepsnojęs karas netruks atsiliepti povandeniniam karui Atlante.

Nors povandenių užduotis vis dar buvo skandinti priešo laivus, akcentai persislinko. Jeigu anksčiau tikslas buvo mirtinai išsekinti Angliją, dabar kalba ėjo apie laivų skandinimą greičiau, nei Sąjungininkai galės juos pastatyti.

Norėdami pasiekti šį tikslą, jie turėjo toli pranokti 1941-ųjų rezultatus – 250 000 tonų per mėnesį.

Per pirmuosius šešis 1941-ųjų mėnesius jūroje visą laiką buvo vidutiniškai aštuoniolika laivų, antrąjį pusmetį jų buvo trisdešimt trys.

Kiekvieną 1942-ųjų mėnesį jie galėjo tikėtis, kad prie pajėgų prisijungs dvidešimt naujų laivų.

Jeigu jiems pavyktų išlaikyti tokius pat nedidelius nuostolius didėjant povandenių skaičiui, išaugtų ir taikinių aptikimo tikimybė. Palydos laivų patirties stoka iki tol karo nepaliestuose Vakarų Atlanto vandenyse taip pat turėtų būti Vokietijos naudai – ypač mazginiuose laivybos maršrutų taškuose.

Didžiausia Dönitzo problema buvo ta pati: kaip išdėstyti savo povandenius taip, kad jie duotų didžiausią grąžą, kaip surasti silpniausias priešo vietas, kur galima padaryti daugiausia žalos, mažiausiai rizikuojant savo pajėgomis.

Paprasčiausia pradėti tokią kampaniją buvo prie pačios Amerikos pakrančių. Šį sprendimą priimti akino ir žinojimas, kad 1942-ųjų kovą jis pradės gauti pirmuosius povandeninius tanklaivius, kurie net ir mažesniems laivams leis veikti tolimuose vandenyse.

Kapitonams duoti nauji operatyviniai įsakymai. Netikėtus antpuolius vykdyti vienu metu keliolikoje Amerikos uostų, atakuoti tik didesnius nei 10 000 tonų talpos taikinius.

Nepradėti operacijos, kol negautas kodinis pavadinimas Paukenschlag. Apsirūpinti visoms klimato zonoms, karštoms ir šaltoms, tinkančiomis atsargomis – tropine apranga ir šiltais drabužiais, – nes veikimo rajonas gali būti bet kur tarp paties šiauriausio ir paties piečiausio Šiaurės Amerikos žemyno taškų.

Kai povandeniai išplaukė, buvo pats viduržiemis. Skinantis kelią per Atlantą, juos užplūdo srautas žinučių iš pavojuje atsidūrusių, štormų apdaužytų laivų, tačiau povandeniai, susitelkę į būsimą didesnį žaidimą, nekreipė į jas dėmesio. Pagaliau atėjo pranešimas: „Paukenschlag prasidės sausio 13-ąją“.

Sausio 12-ąją, kai Hardegeno U-123 buvo netoli paskirtos vietos Niujorko prieigose, jis pastebėjo dūmus. U-123 visu greičiu prisiartino prie aukos, kurios stiebai, kaminas ir korpusas pamažu ryškėjo horizonte.

Pone, tai puikus didelis laivas, – pasakė vyresnysis leitenantas. – Mes negalime leisti jam pasprukti, ar ne?

Hardegenas akimirką dvejojo. Paukenschlag operacija prasideda tryliktą dieną. Taigi jis turėtų dar truputį luktelėti, tačiau 10 000 tonų! Ar įmanoma nuskandinti jį taip tyliai, kad žinia apie tai pasklistų tik po keleto dienų? Ką jo vietoje darytų admirolas? Jis tikriausiai pultų. Sprendimas buvo priimtas.

Po pirmojo pataikymo į mašinų skyrių britų krovininis laivas Cyclops („Ciklopas“) sustojo. Įgula puolė prie pabūklo, tikrai išsiuntė ir radijo pranešimą, tačiau po antrosios torpedos laivo priekis pakilo ir jis stačiu kampu nugarmėjo į dugną.

Šviečiant jaunačiai U-123 užėmė poziciją prie Niujorko. Jam nereikėjo ilgai laukti, kol stebėtojas identifikavo besiartinančio motorinio laivo garsą. U-123 pasisuko į taikinį ir po kelių sekundžių jo torpedos sprogo, į dangų išmesdamos liepsnos ir juodų dūmų stulpą.

Povandenio radistas pranešė, kad laivas – tai buvo tanklaivis Norness („Nornesas“) – pasiuntė signalą, jog skęsta užplaukęs ant minos.

– Minos! – paniekinamai pasakė Hardegenas. – Atrodo, čia niekas nesitiki vokiečių povandenių. Jis šiek tiek palaukė, tada, tanklaiviui vis dar plūduriuojant, paleido dar vieną torpedą ir tada jo laivagalis greitai nuskendo, tačiau priekis liko kyšoti apie trisdešimt metrų virš vandens. Buvo akivaizdu, kad laivagalis atsirėmė į dugną, nes jūra šioje vietoje buvo sekli.

Paukenschlag prasidėjo.

Kitą dieną U-123 išgirdo Amerikos radijo pranešimą apie „į pietus nuo Long Ailendo nuskendusį nežinomą tanklaivį“.

Nežinomą tanklaivį? Tai reiškė, kad sudužėliai dar nepasiekė kranto ir kad amerikiečiai dar nieko nežinojo apie povandenį. Hardegenas įsakė nepertraukiamai sekti radijo transliacijas, taip pat ir 600 metrų dažnio bangą, nes tai buvo geriausias jų informacijos šaltinis.

Po dvidešimt keturių valandų jie užtiko kitą į atvirą jūrą plaukiantį 10 000 tonų tanklaivį. Jų torpedos pataikė į laivo vidurį, ir naktį pavertė diena. Kitą dieną iš Buenos Airių vokiečių radijo jie sužinojo, kad iš Norness išgelbėti trisdešimt aštuoni sudužėliai,1 o kitą dieną naujienose pranešta ir apie antrąjį jų nuskandintą laivą. Pagaliau paslaptis buvo atskleista!

Amerikiečiai ėmėsi veiksmų. Minininkai plaukiojo pirmyn atgal palei krantą, padangė buvo pilna lėktuvų, tačiau povandenis tyliai gulėjo dugne ir išniro į paviršių tik nakčiai atėjus. Nuskandinęs trečiąjį laivą, jis persikėlė toliau į pietus Hateraso kyšulio link. Tai akivaizdžiai buvo tinkama vieta – jūra tiesiog knibždėjo laivų. Palei krantą plaukdamas U-123 pasislinko arčiau kyšulio ir pasiekė tašką, kuriame per kelis ateinančius mėnesius vokiečių povandenių aukomis taps apie keturi šimtai visų pavidalų ir dydžių laivų.

Pirmasis taikinys čia buvo 4 000 tonų smarkiai prikrautas laivas, kuris visiškai apšviestas pasirodė akiratyje. Pirmoji Hardegeno torpeda pralėkė pro šalį ir nusikeikęs jis pasuko povandenį įkandin laivo. Praplaukdamas pro šviečiančią bują, žyminčią šiaurrytinį Vimblo seklumos kraštą, jis pastebėjo dar tris prie jo artėjančius laivus, tačiau nusprendė tam kartui juos palikti ir tęsti pradinio taikinio persekiojimą. Priartėjęs 450 metrų atstumu, jis iššovė ir po trisdešimties sekundžių jo torpeda sprogo žemiau laivo kamino.

Laivagalis grimzdo tol, kol atsirėmė į dugną, o priekis styrojo aukštai ore. Hardegenas apsuko dar vieną ratą ir pasileido paskui kitus laivus. Ir vėl jis užėmė poziciją ir iššovė, ir vėl pataikiusios torpedos į viršų iškėlė liepsnos stulpą. Dabar jam liko tik dvi torpedos. Jis sugrįžo prie plūduriuojančio švyturio ir beveik išsyk pastebėjo penkis eile plaukiančius ir visiškai apšviestus laivus. Penki laivai – ir tik dvi torpedos. Buvo tik viena išeitis – pulti pabūklų ugnimi. Jis pakvietė artilerijos karininką, kuris skeptiškai klausėsi vadovaujančiojo karininko siūlymų.

Pulti plaukiant už jų? – abejodamas pakartojo jis. – Neįmanoma, Pone. Visų pirma, dar neiššovus pirmojo šūvio jie jau bus mus pamatę ir mes nieko nepešim.

Nesąmonė! Visų pirma, jie tikriausiai normaliai nestebi jūros, antra, jie nežino, kaip atrodo povandenio bokštelis. Artilerijos aš neišmanau, bet turiu nuojautą, kad mums pavyks... Pasiruošt artileriniam apšaudymui! – pro liuko dureles jis sušuko žemyn.

Hardegenas vėl atsigręžė į Schroeterį, artilerijos karininką.

Kuo įžūlesnis būsi, tuo daugiau tikimybės, kad blefas suveiks. Jeigu mūsų pirmieji šūviai bus taiklūs, priešas pames galvą. Turime pasinaudoti šiomis pirmosiomis sumaišties akimirkomis.

Persilenkęs per turėklus jis riktelėjo:

Denyje laikytis tvirtai!

Purslams tykštant virš laivo, tarnyba įsitvėrė pabūklo.

Atstumas du šimtai metrų, abiem vidutinis pirmyn, dešimt sviedinių – ugnis!

Kordito dūmus vėjas bloškė atgal į tiltelį, bet jie išgirdo, kaip sproginėja į taikinį pataikę sviediniai. Ant tanklaivio denio pasirodė nedidelė liepsnelė, greitai ji virto gaisru, o dar po kiek laiko – degalų cisternų sprogimu. Tuo metu galiniai stebėtojai pranešė, kad kiti laivai pritemdė savo šviesas ir pasuko kas kur į šoną. Artileristai nutraukė ugnį.

Povandenis apsisuko ir ėmė vytis 6 000 tonų laivą. Jiems išvysčius visą greitį, sustojo kairysis dyzelis – sugedo aušinimo sistemos pompa. Nors dešinysis dyzelis dirbo visu pajėgumu, 6 000-tonis paspruko. Greitai visiškai sutems, tad Hardegenui reikėjo nuspręsti, kaip geriausiai panaudoti dvi paskutines torpedas.

Jie jau seniai buvo palikę degantį tanklaivį už savęs, bet staiga vėl išgirdo jo signalus: „Tanklaivis Malay („Malaja“) dega apšaudytas povandenio. Praneškite artimiausiai jūros tarnybai. Gaisras sustabdytas. Plaukiu į Norfolką“.

Malay talpa – 8 207 tonos, – pridūrė povandenio radistas.

Dieve šventas, nemaniau, kad jis toks didelis, – sušuko Hardegenas. – Padovanosime jam savo paskutinę torpedą. Inžinieriau, kada pataisysite variklį?

Dar negalime pasakyti, pone.

U-123 nevėkšliškai judėjo į priekį su vienu varikliu. Staiga iš tamsos išniro milžiniškas pavidalas. Laimė jų neapleido. Kapitonui tereikėjo pasisukti ir iššauti. Torpeda pataikė į galinę dalį netoli kamino, laivas perlūžo pusiau ir nuskendo dešimties metrų gylio vandenyje. Jo priekis ir laivagalis kyšojo virš vandens, o du stiebai rodė vienas į kito pusę. Iš jo nelaimės signalo jie sužinojo jo vardą ir talpą – 5 000 tonų.

Pasakykite kapitonui, – tarė radistas, kuriam buvo pavesta skaičiuoti tonažą, – kad U-123 jau nuskandino daugiau nei du šimtus tūkstančių tonų.

Iš jų šimtas tūkstančių, mąstė Hardegenas, tamsoje stebeilydamas į Malay, man būnant kapitonu! Tuo pat metu, kai jis aptiko tanklaivį, anas taip pat jį pamatė ir padarė staigų posūkį į šoną, tačiau jis negalėjo išlaikyti kurso, nes gylis čia sparčiai mažėjo.

Malay dar kartą pakeitus kursą, Hardegenas paleido torpedą, kuri pataikė tiesiai į variklių skyrių. Tanklaivis greitai nuskendo.2 Povandenyje lūkuriuojanti įgula išgirdo malonią komandą: „Vairą į dešinę, kursas – į namus!“

Komentarai (2)