Suaugusiųjų sąmokslas. Ar reikia griauti Kalėdų senelio, Senio Šalčio ar kokio kito Joulupukkio mitą? ()
Šis nedidelis melas tapo įprastu daugelyje šeimų, o kartais jis kenkia vaikams
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasaulyje netrūksta įvairiausių skandalų. Štai prieš kelerius metus Floridoje (JAV) vykusioje šventėje atsirado žmogus, ėmęs šaukti netoliese esantiems vaikams, kad „Kalėdų senelio nėra“. Juo skundėsi tėvai – tačiau policija pareiškė, kad priežasties jiems kištis nebuvo. Teksase keli prieš „Kalėdų senelio melą“ protestavę žmonės surengė piketą prie bažnyčios, kurioje vyko renginys vaikams. Niu Džersyje iš darbo atleista mokytoja, 6-7 metų vaikams pareiškusi, kad Kalėdų senelis neegzistuoja – kaip ir Velykų triušis ar Dantukų fėja.
Tai sulaukė atsako. Cleburne'o (Teksasas) meras įspėjo kritikus, kad „su Santa geriau nesipykti“. Niu Džersio mokyklos direktorius atsiprašė tėvų. Floridoje vykusio festivalio lankytoja pareiškė, kad Kalėdų senelį demaskuojantys žmonės „gadina visiems šventę ir atima iš vaikų stebuklo pojūtį“.
Santa Klausas, Kalėdų Senelis, Joulupukki ir kiti personažai – tvari kalėdinė tradicija. Sociologų duomenimis, JAV jais tiki apie 85% vaikų, ir per pastaruosius dešimtmečius šis skaičius nelabai tepakito. Prieš kelerius metus JAV Visuomenės nuomonės fondo atlikta apklausa parodė, kad Kalėdų seneliu vaikystėje tikėjo daugiau nei 60 proc. respondentų, o 55 proc. pripažino, kad stengiasi išlaikyti ir savo vaikų tikėjimą.
Kodėl ši tradicija tokia gaji? Ir kuo remiasi ją kritikuojantieji?
Kas ją palaiko?
Dovanas dalinantis personažas – įvaizdis, kuriame dera patys skirtingiausi elementai. Jo prototipas – šventasis Mikalojus (arba Nikolajus). Idėja, kad Kalėdų senelis, nusileidžia į namus kaminu ir slapta palieka dovanų – atspindys legendos apie šv. Mikalojų, kuris vargstančiam žmogui per langą įmetė maišą su pinigais, taip aprūpindamas jo dukteris kraičiu. Šiaurės šalyse prototipu laikomas ir skandinavų dievų patriarchas Odinas (Wodanas), jojantis į medžioklę savo aštuoniakoju žirgu Sleipniru ir apdovanojantis tuos, kurie savo sodybose batuose palieka Sleipnirui pašaro – morkų ir šieno.
Įsivaizdavimą apie Kalėdų senelį išvaizdą paveikė šiuolaikinė masinė kultūra – putlaus linksmuolio su raudona kepure vaizdį didžiąja dalimi įtvirtino ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėta reklaminė „Coca Cola“ kampanija. Gamintojai ieškojo būdų padidinti gazuoto gėrimo pardavimus žiemą, kai jo paklausa sumažėja – ir po dovanų išvežiojimo „atsigaivinančio“ Santos įvaizdis tam tiko.
Pačios šventės – formaliai krikščioniškos – uždengė senesnius pagoniškus papročius. Kaip pažymi Masačiusetso universiteto istorijos profesorius, knygos „Mūšis dėl Kalėdų“ autorius Stephenas Nissenbaumas, ankstyvieji krikščionys Kalėdų nešventė, ši tradicija atsirado vėliau ir jos atsiradimą skatino tai, kad šiuo metu (gruodžio pabaigoje) vykdavo tradicinės žiemos šventės – o būtent, žemės darbų užbaigimą žymėjusios romėniškos Saturnalijos.
„Kalėdos tapo svarbia švente. Tačiau bažnyčiai vien religinės jos prasmės išlaikyti nepavyko – rašo jis. – Per amžius ši šventė priminė Saturnalijas ir kitus panašius šventimus. Pavyzdžiui, Anglijoje jaunimas vaikščiojo nuo namų prie namų, dainuodami ir kaulydami išgerti. Vėliau tai transformavosi į ritualą, siejamą su namais, šeima ir vaikais. Tačiau kai kurie ankstesni motyvai išliko – pavyzdžiui, puotavimas, nesivadovavimas kasdienėmis taisyklėmis. Anksčiau tai galėjo būti išreiškiama audringa užstale ir gėrimais. Dabar – perdėtomis išlaidomis dovanoms.“
Dovanos didžia dalimi taip pat virto ritualu, kuriam dažnai reikia didelių išlaidų. Ir fantastiškas dovanotojas tapo dalimi ne tiek religinės, kiek vartotojiškos kultūros – kurią palaiko tiek pardavėjai, tiek ir pirkėjai.
Tačiau tėvams tai gali reikšti ir kitą vaidmenį. Kalėdų Senelio įvaizdis naudojamas ir bandant paveikti vaikų elgesį – siekiant paklusnumo, davus suprasti, kad nuo jo priklausys dovanos. Tai viena iš „auklėjamojo melo“ rūšių, kurią, kaip pažymi tyrėjai, tėvai naudoja skirtingose kultūrose. Ji gali įgauti griežtas ir grėsmingas formas (paplitę grasinimai nepaklusniems vaikams, kad juos „paims policininkas“), tačiau gali būti pozityvus (kai raminant vaiką, sakoma, kad jo nugaišusi jūrų kiaulytė, pavyzdžiui, iškeliavo į gyvūnėlių rojų). Paklusnius vaikus apdovanojančio stebuklingo personažo Kalėdų senelio įvaizdis – savotiškas vidurys tarp abiejų kraštutinumų.
Ir kas čia blogo?
Visa tai reikėtų atskirti nuo tėvų tikėjimo (religinio ar kokio kito) palaikymo. Šiuo atveju vaikui jie diegia tai, kuo patys netiki. Ir stengiasi šį įsitikinimą palaikyti.
Kodėl tėvai išvis apgaudinėja? Kai kuriems tai – kraštutinė priemonė, kai kitos nebeveikia: pavyzdžiui, kai vaikas kaprizingas, pažymi JAV ir Kanados mokslininkai, šio amžiaus pirmojo dešimtmečio gale šia tema publikavę tyrimą. „Vaikų elgesys kartais gali pakenkti jiems patiems, – sako Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius Gailas Heymanas. – Visai nekeista, kad tėvai bando įvairiausius būdus, taip pat ir melą. Kai jiems rūpi kasdienių problemų sprendimas, tokių metodų įtaka vaikams ilguoju laikotarpiu pasitraukia į antrą planą“.
Iš kur kilo Kalėdų senelio idėja ir kuo jie skiriasi skirtingose šalyse?
Tikėjimą Kalėdų seneliu suaugusieji gali visai nelaikyti apgaule. Tačiau vaikui galiausiai sužinojus teisybę, tai gali sutrikdyti pasitikėjimą tėvais, pažymi psichologai iš Didžiosios Britanijos ir Australijos, šiai temai skyrę esė medicinos žurnale „Lancet. „Jei paaiškėja, kad tėvai jį taip ilgai ir įtikimai apgaudinėjo, apie ką dar jie gali meluoti?“ – vertindama galimą reakciją, svarsto psichologė iš Naujosios Anglijos universiteto Kathy McKay.
Tėvams pernelyg stengiantis įtikinti vaiką Kalėdų senelio egzistavimu, gali būti neigiamai paveiktas jo kritinis mąstymas, mano filosofijos profesorius Davidas Johnsonas. Jo nuomone, tokį efektą gali sukelti tiek skatinimas ignoruoti tai, kas prieštarauja Kalėdų Senelio istorijai, tiek ir išgalvotų „įrodymų“ pateikimas (tarkime, JAV kariuomenės svetainės, kurioje neva sekamas jo rogių judėjimas).
Tačiau pasak Itakos koledžo psichologijos profesorės Cyndy Scheibe, su šiuo mitu susiję nuogąstavimai yra perdėti. Pasak jos, augdami vaikai vysto savo pasaulio įsivaizdavimą ir anksčiau ar vėliau natūraliai suabejoja istorijomis apie Kalėdų senelį. Ji pripažįsta, kad kartais tai sukelia pasitikėjimo tėvais problemų, tačiau tokie atvejai reti. „Tai gali įvykti, jei apie tai vaikui kalbama be pasirengimo – arba jei tėvai ir toliau palaiko mitą, kai pats vaikas pradeda juo abejoti“, – pažymi ji.
