Kodėl net du amžius balti pudruoti perukai buvo tokie populiarūs? Viskas prasidėjo nuo venerinės ligos ir Prancūzijos karaliaus  ()

Beveik du amžius balti pudruoti perukai buvo beveik neišvengiamas atributas. Tačiau šie prašmatnūs perukai niekada nebūtų išpopuliarėję, jeigu ne venerinė liga, keli sąmoningi karaliai bei prasta plaukų higiena.

Perukų istorija prasideda nuo sifilio. 1580 metais ši venerinė liga tapo didžiausia Europą užklupusia epidemija nuo juodojo maro laikų. Anot tų laikų chirurgo Williamo Cloweso, sifiliu sergantys pacientai tiesiog užplūdo Londono ligonines, o kasdien jų skaičius vis didėjo. Be antibiotikų pacientai patyrė baisiausias šios ligos pasekmes – atviras žaizdas, nemalonius bėrimus, aklumą, demenciją ir plaukų slinkimą.

Tais laikais plikumas buvo greičiausias kelias patirti viešą gėdą. Ilgi plaukai simbolizavo statusą, o plika galva galėjo greitai sugadinti reputaciją. Kai Jungtinės Karalystės tuometinio parlamento nario Samuelio Pepyso, išgarsėjusio savo dienoraščiu, brolis užsikrėtė sifiliu, dienoraštyje S.Pepysas parašė, kad jei jo brolis išgyvens, jis negalės rodyti savo galvos – kadangi tokiu būdu darys gėdą pačiam parlamentarui. Plaukai būdavo itin sureikšminami.

Dėl šios priežasties paplitęs sifilis paskatino perukų gamybą. Aukos slėpdavo savo plikas galvas bei veidus subjaurojusias kruvinas žaizdas po perukais, pagamintais iš arklio, ožkos ar žmogaus plaukų. Perukai taip pat buvo padengti pudra, kvepiančia levandomis ar apelsinais – kad užmaskuotų bet kokius nemalonius kvapus. Nors ir populiarūs, perukai nebuvo stilingi – jie tebuvo gėdinga būtinybė.

Bet viskas pasikeitė 1655 metais, kai Prancūzijos karalius ėmė netekti savo plaukų.

Liudvikui XVII buvo vos 17 metų, kai jo plaukai ėmė retėti. Nerimaudamas, kad plikumas pakenks jo reputacijai, karalius pasamdė 48 perukų gamintojus, kurie turėjo apsaugoti jo įvaizdį. Po penkerių metų Liudviko XVII pusbrolis Karolis II pasielgė taip pat, kai jo plaukai ėmė žilti (abu vyrai galimai sirgo sifiliu). Dvariškiai ir aristokratai greitai nukopijavo šiuos du valdovus – jie taip pat ėmė dėvėti perukus ir šie išpopuliarėjo aukštuomenėje. Tokiu būdu Europoje atsirado naujausia mada.

Perukų kainos išaugo ir jie tapo būdu pademonstruoti savo turtinę padėtį. Kasdienis perukas kainavo 25 šilingus – tiek vidutinis Londono gyventojas uždirbdavo per savaitę. Tuo tarpu dideli ir įmantrūs perukai kainuodavo net iki 800 šilingų. Žodis „didžperukis“ buvo skirtas apibūdinti snobus, kurie galėdavo sau leisti įsigyti didelius perukus.

Kai Liudvikas XVII ir Karolis II mirė, perukai niekur nedingo. Jie išliko populiarūs, kadangi jie buvo labai praktiški. Tais laikais plaukų utėlės buvo itin paplitusios, o jų rinkimas buvo skausmingas ir daug laiko atimantis užsiėmimas, tad perukai kuo puikiausiai išspręsdavo šią problemą. Utėlės nustojo pulti žmonių plaukus – kadangi norint dėvėti peruką, reikėdavo nusiskusti galvą plikai – bet apsigyvendavo perukuose. Panaikinti peruke esančias blusas buvo žymiai paprasčiau – tereikėdavo nusiųsti peruką juos gaminančiam meistrui, kuris išvirindavo peruką – ir problema būdavo išspręsta.

Tačiau XVIII amžiuje perukų mada ėmė trauktis. Prancūzai išgujo perukus revoliucijos metu, o britai nustojo dėvėti, kai Williamas Pittas 1795 metais įvedė perukų pudros mokestį. Trumpi natūralūs plaukai tapo naujausiu mados klyksmu – ir tokiu išliko ateinančius du šimtmečius.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(36)
(2)
(34)

Komentarai ()

Susijusios žymos: