„KGB žaidžia šachmatais“: tarp stipriausių SSRS šachmatininkų atsirado tokių, kurie nepanoro žengti koja kojon su ideologija – į tokius „išdavikus“ KGB sutelkė visą velniškų „poveikio priemonių“ arsenalą  (0)

Leidyklos „Briedis“ išleista knyga „KGB žaidžia šachmatais“ – kelių autorių bendras darbas, prie kurio prisidėjo Vakaruose gyvenantys Sovietų Sąjungos didmeistriai Borisas Gulko ir Viktoras Korčnojus, buvęs Valstybės saugumo komiteto papulkininkis Vladimiras Popovas ir istorikas Jurijus Felštinskis.


Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios sferos, kurios nekontroliuotų KGB. Galingojo Valstybės saugumo komiteto dėmesys neaplenkė ir sporto, kuris, be viso kito, vertintas kaip ideologinės kovos ir propagandos priemonė.

Vadinamoji sovietinė šachmatų mokykla visada buvo Komunistų partijos ir vyriausybės pasididžiavimas, o sovietų šachmatininkų pergalės tarptautinėje arenoje vertinos kaip sistemos pranašumo prieš „supuvusį kapitalistinį pasaulį“ įrodymas. Tačiau tarp stipriausių SSRS šachmatininkų atsirado tokių, kurie nepanoro žengti koja kojon su ideologija. Į tokius „išdavikus“ ir „atskalūnus“ KGB sutelkė visą velniškų „poveikio priemonių“ arsenalą. 

 

Pirmosiose knygos dalyse pasakojama apie glaudų KGB ryšį su pagrindiniais sovietų sporto funkcionieriais, Valstybės saugumo komiteto padalinius, kurie buvo atsakingi už „sportininkų“, tarp jų ir šachmatininkų, „kuravimą“ bei verbavimą. Skaitant sunku patikėti, kiek lėšų ir jėgų buvo mesta, siekiant užtikrinti SSRS dominavimą šachmatų pasaulyje, persekiojant ir terorizuojant visus neįtikusius sportininkus, tuo pat metu globojant režimui lojalius. Komunistų partijos liepiama KGB iš visų jėgų stengėsi ne tik visiškai kontroliuoti sovietų šachmatininkus, bet ir šantažuoti į Vakarus pabėgusius didmeistrius, tokius kaip V. Korčnojus, daryti spaudimą Tarptautinei šachmatų federacijai.

Skaitomiausi Naujausi

 

Antroji knygos dalis – pasaulinio lygio šachmatininko, daugelio prestižinių turnyrų nugalėtojo Boriso Gulko prisiminimai. Norėdamas legaliai emigruoti iš SSRS su žmona, taip pat garsia šachmatininke, jis pateikė pareiškimą išvykti, bet net nenumanė, kokius pragaro ratus teks pereiti. Gulko šeimą bandyta paveikti ideologiškai ir psichologiškai, jie šalinti iš turnyrų, neteko visų pajamų, įrašinėti jų bute vykstantys pokalbiai, sutuoktinius bandyta išskirti, kurpiant tariamos neištikimybės „įrodymus“. Tačiau Gulko nepasidavė. Jis skelbė bado akcijas, rengė viešus protestus, visais įmanomais būdais mėgino pranešti apie savo padėtį Vakarų visuomenei. Pagaliau septynerius metus kovos vainikavo pergalė. Perestroikos laikais atkakliai šeimai vis dėlto leista išvykti.

 

Knyga „KGB žaidžia šachmatais“ parašyta be galo įtraukiančiu, kartais net žaismingu stiliumi. Nemažai dėmesio skiriama pagrindinių saugumiečių „sporto kuratorių“ biografijoms, neretai pateikiami neįtikėtini, netgi absurdiški jų gyvenimo faktai. Vienas pagrindinių knygos antiherojų – partijos ir KGB numylėtinis didmeistris Anatolijus Karpovas, kurio pergalėmis sovietų valdžia buvo ypač suinteresuota. Mūsų dienomis A. Karpovas yra Rusijos dūmos deputatas, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos narys ir didelis V. Putino politikos šalininkas.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(4)
(2)
(2)

Komentarai (0)