Keisčiausias muzikos stilius Rytų bloke – Yu-Mex: kaip vienoje socialistinėje šalyje masiškai išpopuliarėjo Meksikos muzika (Foto, Video) (2)
Dauguma žmonių Balkanų popkultūros nesusietų su Lotynų Amerika. Tačiau meksikietiška muzika vienoje Balkanų šalyje buvo labai populiari. Kas tai lėmė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
60-ųjų viduryje meksikietiška mariači muzika buvo itin populiari tuometinėje Jugoslavijoje. Dainininkai, pasivadinę slaviškais pavadinimais, vilkėjo charro kostiumus ir sombrero, tipiškus mariači drabužius su.
Stilius buvo žinomas kaip Yu-Mex – meksikietiškų garsų derinys su serbų-kroatų kalbų tekstais.
Bet kaip atsirado šis gana mažai tikėtinas garsų ir kultūrų mišinys? Žanro kilmė slypi Šaltojo karo geopolitikoje.
1948 m. Jugoslavija, socialistinė šalis, kuriai vadovavo maršalas Josipas Broz-Tito, nutraukė ryšius su SSRS ir jos lyderiu Josefu Stalinu.
Dėl šio lūžio šalis atsidūrė labai sunkioje padėtyje – tarp Rytų bloko ir Vakarų. Tai sukėlė problemų – viena iš jų buvo tai, ką rodyti kino teatruose. Sovietiniai filmai Jugoslavijoje nebebuvo rodomi. Tuo pat metu Jugoslavijos prezidentas Josipas Broz-Tito nenorėjo, kad Jugoslavijoje būtų rodomi amerikietiški filmai.
Tito vadovaujamos vyriausybės sprendimas buvo importuoti filmus iš Meksikos, kurios kinas šeštajame–septintajame dešimtmetyje gyveno savo aukso amžių. Meksikos kinas socialistinei Jugoslavijai turėjo bent du pranašumus. Filmai buvo pigesni nei iš kitų Vakarų šalių ir juose buvo daug nuorodų į Meksikos revoliuciją (1910-1920).
Pirmasis Meksikos filmas, 1952 m. parodytas Jugoslavijoje, buvo 1950 metų drama „Un día de vida“ („Viena gyvenimo diena“), kuri tapo didžiuliu hitu. „Un día de vida“ siužetas, pasakojantis apie maištininko egzekuciją Meksikos revoliucijos metu, sujaudino Jugoslavijos žiūrovus, kurie matė paralelę su savo Antrojo pasaulinio karo patirtimi.
Taip pat išpopuliarėjo kiti nepolitiški meksikiečių filmai, tokie kaip komedijos ir melodramos, ir daugeliui jaunų jugoslavų tapo įprasta mėgdžioti Meksikos kino žvaigždžių stilių, kurie buvo laikomi įkūnijančiais viską, kas „kieta“.
Kadangi dauguma šeštajame–septintajame dešimtmečiuose Jugoslavijoje rodytų filmų buvo meksikietiški, viskas, kas meksikietiška, Jugoslavijoje tapo labai populiaru ir daugelis muzikantų pradėjo dėvėti sombrero, atlikdami meksikietišką muziką, dainuodami serbų-kroatų arba originalia ispanų kalba. 60-aisiais Yu-Mex stilius pasiekė aukščiausią populiarumo tašką.
Iš pradžių Jugoslavijos mariači atlikėjai dainavo meksikietiškų dainų versijas. Po truputį jie pradėjo kurti savo serbų-kroatų kalba. Grupės kūrėsi visoje šalyje. Vieni populiariausių buvo Trío Jovanovičius, Dukičius, Tomljanovičius, Ansambel Magnifico, Trío Paloma ir Trío Tividi.
Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje Yu-Mex muzikos populiarumas pradėjo sparčiai smukti. Jį pakeitė rokas ir popsas.
Praėjus 60 metų, iš Yu-Mex liko labai mažai. Paklausti apie šias senas dainas, jaunosios kartos atstovai iš nuostabos kilsteli antakį. Dauguma jaunų žmonių regione niekada nėra girdėję apie Yu-Mex. Tačiau vyresnės kartos gerai prisimena šias dainas. Tos dainos nukelia juos į kitą laiką – į šalį, kurios nebėra.
