The Economist: diskutuojant iki mirties  (8)

Sokrato, didžiausio istorijos neprisitaikėlio, pamokos šiandienos Amerikai.

Jei garsiausias filosofas būtų gyvas šiandien, Amerika jam galėtų pasirodyti nepaprastai panaši į V a. pr. Kr. Atėnus. Jis išvystų kunkuliuojančią bei išdidžią demokratiją ir paniekintų ją kaip nuolaidžiavimą tamsuoliams, kalbant nefilosofiškai, bandai. Jis pradėtų klausinėti Amerikos politikų, tariamų radijų laidų ir kabelinės televizijos žinovų, ieškodamas nuoširdžios, prie tiesos vedančios diskusijos, ir taip atskleistų jų pasimetimą, prieštaravimus ir neišmanymą. Jis pasinaudotų Amerikos, kaip kadaise Atėnų, žodžio laisve ir tuo pat metu būtų pritrenktas to, kiek amerikiečiai žodžiams suteikia netikrumo. Galiausiai jis mestų iššūkį Amerikai, kaip metė Atėnams, ir, ko gero, būtų apkaltintas ir pasmerktas antrą kartą.

Sokratas mestų pirštinę po kojomis visoms demokratijoms nuo antikinės iki amerikietiškosios. Kaip galėjo Atėnai, kurie didžiavosi savo laisvėmis ir dešimtmečius ne tik toleravo, bet ir žavėjosi proto aštrumu žmogaus, paties save vadinusio įkyruoliu, pasmerkti šį sulaukusį septyniadešimties metų žmogų mirčiai? Ar Sokratas atidengė siaubingas demokratijos ydas? Ar demokratija tiesiog sureagavo į mirtiną grėsmę, kylančią iš tokių kaip Sokratas?

Jo įtaka šiandien daugiausia jaučiama akademiniame gyvenime, per jo paliktas idėjas. Jis atrado Vakarų filosofiją, mat bet koks ligtolinis intelektualinis klausinėjimas laikomas ikisokratiniu, o visa Vakarų filosofija po jo, XX a. pradžios anglų filosofo Alfredo Northo Whiteheado žodžiais, tėra tik išnašos į 35 Platono dialogus, kurių pagrindinis veikėjas ir yra Sokratas. Būtent jis atliko reikšmingą Vakarų minties posūkį nuo spekuliacijų apie materialaus pasaulio sudėtį prie atvirų interpretavimui moralės, teisingumo, dorybės ir politikos klausimų.

Bet Sokrato įtaka nusidriekia gerokai toliau akademinės bendruomenės, netgi toliau jo paties minčių. Esminis jo indėlis buvo, tiesa, ginčytinai, jo metodas ir stilius, kaip, beje, ir jo gyvenimo pavyzdys. Metodo, žinomo kaip Sokrato dialektika, esmė buvo klausinėti vieno ar kelių asmenų (išimtis „Apologija“, kur jis kreipiasi į 500 žmonių tarybą per savo teismą), tokiu asmenišku žmogaus tyrimu išgaunant ir išbandant savo pašnekovų giliausiai paslėptas mintis. Tokių diskusijų metu jis pats buvo ironiškas, pačia tikriausia prasme, reiškiančia, jog jis apsimesdavo neišmanėliu, kad paskatintų pašnekovus atsiverti.

Sokrato gyvenimas visų pirma buvo dedikuotas išminties meilei (filosofijai). Jo žmona ir trys sūnūs gyveno beveik skurde, tuo tarpu Sokratas slampinėdavo apie Atėnų turgų, dairydamasis potencialių ginčininkų. Galiausiai jis paaukojo savo gyvybę dėl filosofijos, kai atsisakė realios galimybės pabėgti nuo egzekucijos ir pasirinko nuryti jam skirtus maudos nuodus.

Ką, tuomet, Sokratas atskleidė tokio atėnietiškoje demokratijoje, kas padarė jo kankinystę būtiną? Ir ar amerikietiškoji demokratija pakartotų atėnietiškosios nuodėmes?

Susirinkimai rotušėje

Lankydamas Ameriką šiandien Sokratas galėtų užsukti į vieną iš pastarosios vasaros susirinkimų rotušėse, kurių metu visuomenės atstovai tariamai debatavo apie sveikatos reformą su savo išrinktais atstovais. Sokratas būtų pamatęs isteriškus kurstytojus šaukiant, kad Amerikos prezidentas ir senatoriai yra marksistai, naciai ar abu išsyk. Vėl patvirtinęs savo panieką demokratiškai retorikai Sokratas išeitų ieškoti vertesnių pokalbių, kaip darydavo Atėnuose, kur jis pastebimai vengė viešųjų sambūrių ir prisiekusiųjų teismų, kuriuose buvo tikimasi piliečių dalyvavimo.

Sokratas debatus tokioje aplinkoje laikė neduodančiais moralinės naudos, taigi beverčiais ir eristiniais. Eridė buvo graikų nesantaikos deivė, per deivės Tetidės ir mirtingojo Pelėjo vestuvių puotą dievams klastingai numetusi auksinį obuolį su užrašu „gražiausiajai“, pakursčiusį Atėnę, Herą bei Afroditę peštis dėl to, kuri jo nusipelno, ir galiausiai sukelti 10 metų trukmės Trojos karą. Eridė yra prezidento rinkimų debatuose, teismo salėse ir visur, kur žmonės šneka ne tam, kad surastų tiesą, o kad pasiektų pergalę.

1968 metais istorikas ir Šv. Jono koledžo Merilande prezidentas Stringfellow Barr parašė sokratišką amerikietiškojo diskurso kritiką: „televizijos dialoguose justi patosas: spartūs apsikeitimai monologais nesugeba iškelti esminių problemų, kaip laivai prasilenkiantys naktį; atkartojamos įžangos „manau, kad...“, tarsi būtų svarbu, kas iškėlė kurią poziciją, o ne tai, kurios pozicijos verta laikytis; stebinanti asmeninė tuštybė, neleidžianti „diskutantams“ tikrai išgirsti kitus pasisakančiuosius“.

Sokrato alternatyva buvo „geras“ pokalbis arba dialektika. Kalbėtis iš pradžių reiškė atsigręžti vienas į kitą, siekiant bendro žmogiškumo ir judėjimo link tiesos apie ką nors. Kitais žodžiais tariant, dialektika neveda prie pergalės ar pralaimėjimo, nes visi pašnekovai yra pokalbio praturtinami, tampa kilnesni. Tai kolektyvinės paieškos. Deja, kaip pastebi S.Barr, tai ir sunkiausia pokalbių rūšis, ypač sunkiai pasiekiama amerikiečiams.

Sokrato pokalbiai turėjo visus dialektikos bruožus. Juose buvo mažai nuobodžių ilgų monologų ir daug žodinių išpuolių. Diskusijos dažnai nuklysdavo ir Sokratas kartais prieštaraudavo pats sau. Pavyzdžiui, „Protagore“ jis teigia, kad dorybė negali būti išmokta (-yta), bet „Meno“ teigia, kad taip gali būti. Pokalbiai vietomis komiški ir nuolatos stebinantys. Visus dalyvaujančius Sokratas tikėjosi nuvesti į aukštesnį supratimo lygį.

Kadangi Sokratas norėjo atversti žmones į šią pokalbių kultūrą, jis dažnai rinkdavosi jaunus ir sukalbamus vyrus, kurie atrodė sugundyti eristinės retorikos, kurią, jis tikėjo, provokuoja demokratija. Pavyzdžiui, jis stengėsi išugdyti Alkebiadą, hedonistišką ir ambicingą jaunuolį, kurio globėjas Periklis buvo Atėnų didžiausias valstybininkas. Jis taip pat ėjo į ilgą pasivaikščiojimą po Atėnų, kurių palikti taip nemėgdavo, apylinkes su jaunuoliu Faidru, atsargiai siekdamas priversti jaunimą pamatyti tuštumą ir netikrumą retorikos, kuria šis žavėjosi.

Sokratas kaip pokalbių šou svečias

Bet Sokratas taip pat suieškojo tuos, kuriuos matė pardavinėjant eristinių pokalbių įgūdžius. Tai buvo keliaujantys mokytojai, imdavę iš turtingų tėvų mokestį už jų sūnų mokymą – sofistai, tokie kaip Protagoras ir Trasimachas. Taip pat egzistavo retorikai. Sokratas privertė garsiausią iš jų, Gorgiją, pripažinti, kad retorikos tikslas yra „valdyti kitus savo mieste“. Gorgijas net gyrėsi, jog meistras oratorius, net nebūdamas kvalifikuotas gydytojas, galėtų būti išrinktas vyriausiuoju chirurgu, jei varžytųsi su neiškalbiu profesionaliu gydytoju. Šiandien Amerikoje Sokratas atpažintų sofistus ir retorikus viešąją nuomonę formuojančiuose partijų šalininkuose (spin doctors), pavyzdžiui, Karl Rove, David Axelrod ar atitinkamai pokalbių laidų svečiuose Sean Hannity ar Keith Olbermann.

Naudodamasis savo ironija Sokratas priverstų juos jaustis pernelyg pasitikinčiais, ištrauktų juos į dienos šviesą klausimais, paviešintų jų pasimetimą ir neišmanymą. Tai buvo ne kartą padaryta retorikų klausančio ir lengvai jais susižavinčio jauno mokinio labui. Kadangi šie pokalbiai turėjo būti liudijami dalyvaujančių asmenų, Sokratas niekada nesutiko kalbų užrašyti. Kaip jis sake „Faidre“, tekstas išlieka bukas, kai jį kvestionuoja, ir gali būti suprastas arba ne, priklausomai nuo to, kas jį skaito.

Bėda buvo ta, kad nors jo studentai, įskaitant Platoną ir Ksenofontą, perdavusį Sokrato pokalbius ainiams, matė Sokratą kilnų, dauguma Atėnų, priešingai, atrado pamatinę aroganciją Sokrato ironijoje. Tad Sokratas jiems buvo panašus į „protingesnius už tave“ ir neretai manipuliuoančius klausytojais komikus-komentatorius Jon Steward ir Stephen Colbert nūdienos Amerikoje. Tie, kas su juo sutiko, matė jį esant komišką ir apšviečiantį, bet likusiems jis atrodė viso labo išdidžiai globėjiškas.

Sokratas maitino šią arogancijos iliuziją. Savo teisme gindamasis prieš prisiekusiuosius jis pasakė, kad atskleisdamas daugybės žmonių neišmanymą jis vykdė dievišką Apolono orakulo Delfuose skirtą misiją. Platono versijoje Sokratas sako, kad „nėra nė vieno išmintingesnio“. Su šiuo numatomu viršenumu jis mėgino įrodyti orakulą klydus. Ksenofonto versija dar arogantiškesnė: „Apolonas atsakė, kad nė vienas žmogus nebuvo nei laisvesnis, nei teisingesnis, nei išmintingesnis už mane, - pasakė Sokratas prisiekusiesiems. – Apolonas nelygino manęs su dievu, bet pripažino, kad aš toli pranokstu visą žmoniją“.

Tai dovana atėniečiams, kurie priėmė tokią didybės maniją kaip žavingą pokštą ar gudrybę, bet, šiaip ar taip, ją išjuokė. Aristofanas, komedijų kūrėjas, savo humore slėpęs rimtas mintis, kaip šiandien daro Sacha Baron Cohen, parašė visą pamfletą apie Sokratą „Dangus“.

Šioje komedijoje senas fermeris Strepsiadas nori išbristi iš savo žirgų lenktynėse dalyvajančio sūnaus Feidipido skolų ir pasiunčia jį pas ekscentrišką filosofą Sokratą, kuris moko auklėtinius rasti atsakymus bet kokiose situacijose, kitaip tariant, sofizmo. Sūnus sėkmingai išvengia kreditorių, bet grįžta namo kupinas keistų minčių. Kadangi Sokratas išmokė jį, kad išmintis yra vienintelė valdžia ir autoritetas, sūnus prikula savo nemokytą tėvą ir grasina padaryti tą patį motinai. Supykęs dėl „sugadinto“ sūnaus, Strepsiadas sudegina Sokrato mokyklą.

Išjuoktas kūrinyje ir, greičiausiai, nuoširdžiai su visais tarp žiūrovų juokęsis Sokratas, tuomet buvo 46 metų amžiaus ir puikiai sutarė su Aristofanu. Platonas „Simpoziume“ juos abu pristato kaip smagiai kartu leidžiančius laiką. Tačiau „Debesyse“ atpažįstami Sokratui metami kaltinimai jaunimo tvirkinimu, visuomenės demoralizavimo pavojaus kėlimu ir bedieviškumu. Aristofanas pateikia Sokratą besiginčijantį, jog „Dzeusas net neegzistuoja“. Kreipdamasis į prisiekusiuosius po 24 metų Sokratas jam metamus kaltinimus kildina būtent iš čia.

Sekusiais metais daug atėniečių, ypač Sokrato sutrikdytų, išmoko juo bjaurėtis. Jo dialektika iš tiesų buvo stebinančiai negatyvi. Tipiškai, jis buvo apsėstas minties apibrėžti abstrakčius dalykus – teisingumą, dorybę – o tada sukeisdavo žodžius ir sugriaudavo bet kurį jam pasiūlytą apibrėžimą.

Ksenofonto „Atsiminimuose apie Sokratą“ Hipijas atsisako diskutuoti su Sokratu, sakydamas, kad šis pajuokia kitus, juos egzaminuodamas, bet niekada nepateikdamas savosios nuomonės apie pokalbio objektą. Platono „Meno“ pašnekovas palygina Sokratą su jūros žuvimi, sustingdančia bet ką, kas prie jos prisiliečia. Sokratas turėjo talentą priversti žmones jaustis blogai.

Jis taip pat boikotavo Atėnus kaip visuomenę. Sokratas atliko savo karinę prievolę, bet atsisakė vykdyti savo piliečio ir prisiekusiojo pareigas, kurias laikė sau per žemomis. Pasirinkdamas būti anapus įprasto viešojo gyvenimo jis tuo pačiu pasirinko būti tuo, ką Periklis savo laidotuvių kalboje pavadino idiotu – žmogumi, kuris renkasi privatumą, kai valstybei yra reikalingas viešajame gyvenime.

Sokratas kaip Amerikos talibas

Dar blogiau, Sokratas buvo įtariamas simpatizavimu Spartai, Atėnų priešininkei Peloponeso kare. Būdama oligarchija, kur valdovai, kariai ir darbininkai turėjo nustatytą visuomeninę padėtį, Sparta turėjo „idealaus“ miesto bruožų, Sokrato aptartų Platono „Valstybėje“ ir sulaukusių susižavėjimo tarp jo mokinių. To atitikmuo būtų pastebimas Amerikos intelektualas, demonstravęs prosovietiškumą Šaltojo karo metais arba šiandien palankiai atsiliepiantis apie islamiškąjį džihadą.

Jei Sokratas ir turėjo griaunančių polinkių, jis niekada viešai pagal juos nesielgė. Visgi jis nekaip įsiamžino per kai kuriuos savo mokinius. Garsiausias tokių buvo Alkebiadas, kuris iškilęs į valdžią įkalbėjo atėniečius pasiųsti kariuomenę į Siciliją išankstiniam atbaidomajam smūgiui, virtusiam katastrofa, tada išdavė tėvynę, iš pradžių patardamas Spartai kaip kautis prieš Atėnus, vėliau ir padėdamas Persijai. Alkebiadas, kalbėdamas Platono „Simpoziume“, apverkia savo nesėkmę, kad įkalbėtų Sokratą ir toliau jį mylėti.

Kitas jaunuolis, Menas, yra Sokrato išrinktasis pašnekovas pokalbiams dorybių tematika. Tas pats Menas vėliau vedė Atėnų armija į Persiją, kur išdavė savo polį ir karius, siekdamas prielankumo Persijos karaliaus dvare. Reikia pripažinti, kad kitas Sokrato mokinys Ksenofontas tada išgelbėjo atėniečių armiją.Vienas iš trijų busimų Sokrato kaltintojų, Anitas, dalyvavo pastarojo diskusijoje su Menu.

Vyriausias Sokrato mokinys buvo Antistenas, akivaizdžiai toks sužlugdytas mokytojo įpročio sugriauti visas įmanomas nuomones nesiūlant savosios, kad net tapo pirmuoju ciniku. Jis sakė, jog visa demokratija ir politikai yra kvaili, tyčiojosi iš atėniečių, esą šie turėtų balsuoti dėl asilų pripažinimo arkliais, o galiausiai pasiūlė visiems vienu metu pasitraukti iš viešojo gyvenimo. Cinikai tapo apolitiški – žmonės be polio, atitrūkę nuo visuomenės.

Pagaliau jo mokinys buvo ir Platonas, kuris niekada neatskleidė savo paties požiūrio, išskyrus per Sokratui priskirtus žodžius. Galima drąsiai sakyti, kad jis, taip pat kaip ir ir Sokratas, niekino demokratiją ir žavėjosi spartietiškąja alternatyva, ypač žinant, kad jis buvo Kritijo pusbrolis ir Karmido sūnėnas, žavėjosi abiem šiais vyrais, o jie savo ruožtu Atėnams tapo atitikmeniu to, kas Osama bin Laden ir Aymal al-Zawahiri yra Amerikai.

Senovės Atėnai po rugsėjo 11-osios

Atėnai turėjo savąją 2001-09-11 išpuolio – atakos prieš demokratišką gyvenimo būdą, jo laisvę ir saugumą – patirtį ir netgi du tokius atvejus. 411 m. pr. Kr., vykstant Peloponeso karui, grupė aristokratų atėniečių, tarp kurių buvo ir Sokrato mokinių, sudarę sąmokslą su Alkibiadu, nuvertė polio demokratinę valdžią. Alkibiadas žadėjo gauti persų paramą, bet taip ir nesugebėjo pažado išpildyti, o oligarchiška chunta tesilaikė keletą mėnesių.

Po to, 404 m. pr. Kr., kitas sėkmingas manevras nuvertė Atėnų demokratiją. Šio perversmo lyderiais buvo ir Kritijas su Karmidu, Platono dialoguose pasirodę kaip Sokrato mokiniai ir rezgę sąmokslus su neseniai Peloponeso karą laimėjusiais spartiečiais. Beveik metus oligarchai išlaikė teroro režimą, bet galiausiai atėniečiai atkūrė demokratiją. 401 m. pr. Kr. oligarchai planavo dar vieną gudrų žingsnį, tačiau pralaimėjo.

Po dviejų metų prasidėjo Sokrato teismas. Nors nedalyvavo sąmoksluose, jis buvo įtariamas bendradarbiavimu. Nesenų įvykių šviesoje jo kalbos įgavo klaidingą toną ir buvo suprastos kaip kurstančios. Visai kaip, tarkime, amerikiečio pastoriaus Jeremiah Wright pamokslai, kadaise privertę Baraką Obamą jo išsižadėti. Tuščiai, bet įtikinamai Sokratas buvo apkaltintas jaunimo tvirkinimu.

Kitas kaltinimas, pažįstamas amerikiečiams, kuriems nepasitikėjimą kelia viešųjų asmenų ateizmas (nors jų konstitucija teisme to nepripažintų), yra bedieviškumas. Sokratas beveik akivaizdžiai buvo ateistas. Šiaip ar taip, prieš savo bylos preliminarinį svarstymą jam labiau rūpėjo ant teismo rūmų laiptų su Eutripu diskutuoti apie tai, ką gi reiškia pamaldumas.

Savo stulbinančioje gynyboje prieš prisiekusiuosius Sokratas niekada tiesiogiai nenurodė jokio jam mesto kaltinimo. Išlikdamas ištikimas pats sau, jis išmėgino dialektiką ant savo kaltintojų, priversdamas juos jaustis sutrikusiais, o tuo pačiu ir dar labiau juos įžeisdamas. Nepaisant to, atėniečių garbei, verdiktas priimtas nedidele dauguma. I.F.Stone knygoje „Sokrato teismai“ suskaičiavo, jog 280 prisiekusiųjų balsavo už Sokrato kaltę, o 220 pripažino jo nekaltumą.

Prieš nuteisimą, savo antroje kalboje, Sokratas dar sustiprino savo kalbos užgaulumą. Jis buvo švelnus savo išteisintojams, bet pašaipus visiems likusiems. Ksenofontas tikėjo, kad Sokratas tyčia kėlė prisiekusiųjų priešiškumą, nes norėjo mirti ir tapti kankiniu. Jei taip, jam pavyko. I.F.Stone pateikia, jog balsų skirtumas antrajame balsavime išaugo iki 360 prieš 140 egzekucijos naudai. Kai Sokrato draugas Kritonas pasirodė filosofo vienutėje su pabėgimo planu, kalinys pasirinko likti ir išgerti nuodus.

Neprisitaikėlis herojus

Taigi kas buvo Sokratas Atėnams? Dalis jo šlovės kyla iš jo nepaperkamumo, drąsaus nekonformizmo, pasiryžimo galvoti kaip asmeniui, o ne kaip bandos nariui. Neprisitaikėliškumas tapo herojiška vertybe Vakarų tradicijoje ir Sokratas padėjo jį atrasti, ypač tokiose kaip Amerikos visuomenėse, vertinančiose individualizmą.

Tačiau neprisitaikėliškumas nėra absoliuti dorybė ir lengvai nukrypsta į maišto kurstymą, esamos tvarkos griovimą ir kitus nepatriotiškais laikomus veiksmus. Psichologai mano, kad žmonės visuomeninėje aplinkoje priima nuolatinius kompromisus tarp primygtimio savojo tiesų supratimo laikymosi ir ryšio su grupėmis išlaikymo. Kartais tiesa ir dorybė reikalauja nesutikimo ir priešinimosi, tačiau kitais atvejais grupės išlikimas ir saugumas tampa pirmenybe ir reikalauja solidarizuotis. Jei Sokratas priklausytų kokiai nors šiandienos komandai, grupei, firmai ar šaliai, jis niekada neitų į kompromisus su savo vertybėmis, bet galėtų nesunkiai daryti kompromisus grupių, kurioms priklauso, atžvilgiu.

I.F.Stone apibendrina, jog Sokrato gyvenimas buvo didžiausia „egoistinė kelionė“ istorijoje. Ir tikriausiai jis toks buvo. Bet visgi Atėnai netruko pasigailėti, kad jį nuteisė. Jo teismas buvo pernelyg jautri reakcija, atėnietiškų vertybių išdavystė, kaip ir teroristų ar įtariamųjų telefono pokalbių klausymusi kankinimas po rugsėjo 11-osios įvykių buvo Amerikos vertybių išdavystė. Demokratijos išduoda pačios save. Prieštaraujantys, tokie kaip Sokratas, tam ir egzistuoja, kad patikrintų visuomenę ir jos atsidavimą laisvei. O jei visuomenė neišlaiko šio testo, jie primena mums apie dorybių kelią.

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Sinica

Aut. teisės: TV3
TV3
Autoriai: Vytautas Sinica

(0)
(0)
(0)

Komentarai (8)