Laimis Žmuida. Įspūdžiai iš Kopenhagoje vykusios konferencijos apie klimato atšilimą  (7)

Statybų bendrovė "Edrija" parėmė kelionę ir mes, 11 žaliai mąstančių žmonių iš Lietuvos, nuvykome į Daniją, Kopenhagoje vykusią Jungtinių tautų klimato kaitos konferenciją COP15, kurioje buvo sprendžiamas klimato kaitos klausimas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

COP15 yra pasaulinio garso ir reikšmės renginys, vykęs beveik dvi savaites (gruodžio 7–18 d.) į kurį sugužėjo viso pasaulio valstybių atstovai ir kurio pagrindinis rezultatas (bent jau kaip skelbiama Europos komisijos tinklalapyje) susitarimas dėl finansavimo. Pagrindinis konferencijos renginys, kuriame susirinko daugiausiai politikai ir buvo daromi sprendimai vyko Bella centre. Čia galėjo patekti ne visi, o tik tie, kurie turėjo akreditacijas. Kai kurie mūsų grupės nariai jas gavo. Apie tai galėjote paskaityti kituose straipsniuose Lietuvos žiniasklaidoje. Sprendžiamojo balso neturintieji (daugiausiai nevyriausybinės organizacijos) Kopenhagos mieste įvairiose vietose išnuomojo pastatus ir surengė alternatyvius renginius. Pradedant įvairiomis akcijomis ir demonstracijomis, baigiant šviečiamaisiais renginiais, paskaitomis, mugėmis... Čia galėjo pasisakyti ir pristatyti savo kovos su klimato kaita pasiūlymus visi žmonės, tačiau įtakos politiniams sprendimams daromiems Bella centre šie pasiūlymai praktiškai neturėjo. Greičiausiai politiniai sprendimai buvo priimami netgi ne Bella centre, o kiekvienoje šalyje atskirai dar prieš konferenciją, o konferencijoje vyko tik sprendimų pristatymas bei suderinimas.

Kas, kiek ir ką finansuos?

Finansuos, žinoma, tie, kurie turi pinigų, t. y. išsivysčiusios šalys – JAV, ES, Japonija. Finansuos neturtingas, besivystančias šalis – Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos valstybes.

Per ateinančius trejus metus išsivysčiusios šalys įsipareigojo skirti 30 milijardų dolerių, o iki 2020 m. – 100 milijardų dolerių neturtingų valstybių projektams, kuriais skatinama gaminti ir vartoti švarią energiją, sprendžiamos sausrų, kylančio jūros lygio ir kitos klimato kaitos keliamos problemos.

Finansai bus pritraukiami tiek iš privačių, tiek iš viešų šaltinių.

Kaip konkrečiai vyks finansavimas? Europos Sąjunga iš mokesčių mokėtojų surinktus pinigus padės į struktūrinius fondus. Galima bus teikti paraiškas ir laimėti finansavimą aplinkosauginiams projektams.

Deja, kaip rodo praktika, lėšas iš struktūrinių fondų sugeba paimti daugiausia stambūs verslininkai ir didelės įtakingos nevyriausybinės organizacijos, o tų, kuriems iš tikrųjų paramos reikia, ji nepasiekia.

Bangladešo atvejis

COP15 konferencijoje dalyvavo ir delegacija iš Bangladešo. Bangladešas yra šalis, kurią klimato kaita, sakoma, jau palietė. Delegacijos atstovai konferencijos dalyviams rodė nuotraukas su apsemtais gyvenamaisiais rajonais.

Mes pasistengėme išsiaiškinti ar nuotraukos nėra klastotės, nes mūsų žiniomis pasaulinis vandenyno lygis dar nepakilo taip, kad ką nors realiai apsemtų. Bangladešo atstovai tvirtino, jog nuotraukos darytos ne po potvynio ir, kad vanduo apsėmęs gyvenamuosius namus, nebeatslūgsta niekada. Vanduo ten atsirado po eilinio cunamio, tačiau neatslūgo kaip įprastai. Susidarėme įspūdį, jog jūra pasiglemžė dalį pakrantės smėlio. Toks procesas vyksta ir pas mus Palangoje. Jūrai nunešus dalį pakrantės smėlio toje vietoje lieka tyvuliuoti vanduo. Todėl, nors ir vandens lygis nepakilo, bet Bangladešo pakrantė vietomis jau yra apsempta. Kai kurie žmonės neteko savo būstų ir laukų, o kai kurie nebeturi geriamojo vandens, nes sūrus jūros vanduo užtvindė šulinius ir šaltinius. Šiems nukentėjusiems Bangladešo gyventojams finansavimas tikrai nepamaišytų. Reikėtų naujų būstų ir aprūpinimo geriamuoju vandeniu. Deja, mažai tikimybės, kad turtingųjų šalių skirtas finansavimas šiuos konkrečius žmones pasieks. Greičiausiai bus taip, kad verslas ir nevyriausybinės organizacijos parašys projektus ir paims tuos pinigus. Deja, apsempti Bangladešo gyventojai projektų rašyti nemoka ir į finansavimą pretenduoti negali. Yra dar vienas variantas – Bangladešo nevyriausybinės organizacijos ar verslininkai galėtų parašyti projektus, kurie būtų skirti būtent nukentėjusių žmonių paramai. Tarkime, verslininkai gauna finansavimą naujiems vandens gręžiniams įrengti. Žinoma, verslas pasiima ir savo dalį už įrengimą ir darbą, bet ir nukentėjusiuosius pasiekia vanduo. Taigi netiesiogiai kažkiek pinigų galios gali patekti ir tiems, kuriems labiausiai to reikia. Problema tik tame, kad geriausiai ko reikia nukentėjusiesiems žino tik patys nukentėjusieji. Jei verslininkai nori paremti apsemtus žmones, tai jie iš pradžių turi ištirti situaciją, apklausti žmones, ko jiems trūksta, ko neteko, patvirtinti tai dokumentais ir tik tada spręsti, kokią pagalbą jiems suteikti. Nenukentėjęs verslininkas negali žinoti apie realius nukentėjusiųjų poreikius. Reikia būti ne verslininku, o labai pasišventusiu žmogumi, kad įsigilintum į nukentėjusiųjų problemą ir skirti savo laiko kitų žmonių problemai spręsti. Tą galėtų atlikti nebent nevyriausybinės organizacijos, tačiau jos, deja, yra panašioje padėtyje kaip ir verslininkai – joms sunku įsigilinti į svetimas bėdas ir į jas sureaguoti. Konferencijoje kalbinome Tarisha iš Bangladešo. Ji musulmonė ir dirba nevyriausybinėje organizacijoje. Jų nevyriausybinė organizacija gavo nemažą finansavimą ir važinėja po pasaulį ir skleidžia žinią apie apsempto Bangladešo problemas. Didžiulė Bangladešo delegacija skraido lėktuvais į įvairias pasaulio šalis ir reikalauja klimato teisingumo arba kitaip tariant – paramos nukentėjusiems. Tarishos šeima gyvena Bangladeše. Ji – dažniausiai Niujorke ar Kopenhagoje. Tarisha labai nori padėti savo giminaičiams, tačiau, deja, nemato, jog labiausiai jiems padėtų gyvendama būtent Bangladeše ir išrūpindama finansavimą vietiniams projektams, savo rankomis savanoriškai kasdama naujus šulinius ar finansavimą skirtą kelionėms po pasaulį skyrus tiesiogiai nukentėjusiems, o ne lėktuvo bilietams ir sąlyginai brangiam pragyvenimui užsienio šalyse.

Lietuvos atvejis

Lietuva nuo klimato kaitos dar nėra nukentėjusi. Nors kai kurie ekologai ir bando teigti, kad dėl klimato kaitos nyksta saugomi retieji augalai, gyvūnai, pelkės ir kitos ekosistemos, tačiau kiti mokslininkai įsitikinę, kad globalinis atšilimas Lietuvos situaciją tik pagerins, o ne pablogins. Ūkininkai atšilus klimatui sulauks didesnio derliaus, gyventojai būsto apšildymui ir gatvių valymui išleis mažiau pinigų, gyvenimo sąlygos taps palankesnės ir žmonės iš pietinių Europos šalių, susidūrę su sausra, vandens trūkumu ir karščiais, mielai kraustysis į švelnesnio klimato šiaurės Europos kraštus, t. y. ir į Lietuvą. Bet tai bus po 50 ar 100 metų.

O artimiausiu metu, iki 2020 metų Lietuva yra įsipareigojusi padidinti energijos kiekį, gaunamą iš atsinaujinančių šaltinių nuo 15 iki 23 procentų. Kitaip tariant, Lietuvos institucijos yra įsipareigojusios ir rems projektus, mažinančius iškastinio kuro naudojimą.

Todėl tikėtina, kad išsivysčiusių šalių skirtas finansavimas bus paimtas Lietuvos verslininkų ir investuotas į atsinaujinančių energijos šaltinių kūrimą.

Deja, verslininkai labiau rūpinasi verslu, o ne gamta, aplinka, žmonėmis, todėl Lietuvoje gauname paradoksalią situaciją – ES skiria pinigus aplinkosaugai, o už tuos pinigus padaroma žala Lietuvos gamtai ar žmonėms.

Štai ir dabar finansavimas bus skirtas atsinaujinantiems šaltiniams: hidroenergijai, vėjo jėgainėms, gamykloms, kuriose šilumos energija bus gaminama iš atliekų. Paradoksali situacija, bet žalieji Lietuvos žmonės priešinasi tokiems projektams. Kodėl?

Hidroenergija, nors ir laikoma atsinaujinančiu energijos šaltiniu, gamybos procese neišmetančiu CO2 į atmosferą, taigi tausojančiu aplinką, iš kitos pusės tą pačią aplinką griauna ir niokoja. Hidroelektrinių užtvankos kenkia upių ekosistemoms – migruojančios žuvys nepraplaukia, sulėtėja upės tekmė vagoje, upė dumblėja ir miršta.

Vėjo energetika laikoma viena švariausių energijos rūšių, tačiau verslininkams siekiant naudos jos statomos netinkamose vietose – prie gyvenamųjų namų, kur kenkia gyventojų sveikatai, kraštovaizdžiui, stabdo vietos gyventojų verslus. Todėl vėjininkai vėlgi susiduria su aplinkosaugininkų ir vietinių žmonių pasipriešinimu. Šią problemą būtų galima lengvai išspręsti vėjo jėgaines pastačius kitose, mažiau apgyvendintose vietose, tačiau verslas dėl savo nelankstumo kuria įtampas ir vėjo energetikos srityje.

Atliekų deginimo gamyklos bus pastatytos prie kiekvieno didelio Lietuvos miesto. Gauti energiją iš atliekų jas sudeginant, žinoma, yra geriau, nei atliekas laidoti sąvartynuose, tačiau atliekų deginimas visgi yra taršus procesas, kurio savo pašonėje nenori turėti šiuo metu Vilniaus, Lazdynų rajono gyventojai, o kai bus pradėtos statybos prie kitų miestų, priešinsis ir kitų miestų gyventojai.

Taigi nors finansavimas ir skirtas žaliesiems projektams, kovai su klimato kaita, tačiau neatsakingai prižiūrint finansavimą, įsivėlus korupcijai ar pelno siekimui užtemdžius tyrus ketinimus, gamtai ir žmonėms gali būti padaroma daugiau žalos, nei naudos.

Į ką reikėtų investuoti

COP15 konferencijoje aplankėme visus dalyvių stendus. Visi dalyviai siūlė būdus, kaip kovoti su klimato kaita. Vegetarai kvietė vartoti mažiau mėsos, nes mėsos pramonė pagal Jungtinių Tautų organizacijos duomenis padaro daugiau taršos už pramonę ir transportą kartu sudėjus. Vėjininkai kvietė statyti daugiau vėjo jėgainių. Išradėjai demonstravo biodujų gavybos aparatą, kurio mechanizmas yra labai paprastas ir kurį gali naudoti kiekviena afrikiečių (ir ne tik) šeima, laikanti karves. Iš mėšlo, nenaudojant elektros gaunamas metanas, kuris ir panaudojamas buityje – dujinei viryklei. Šri Lankos atstovai skundėsi kertamais miškais. Prancūzų žemdirbių sindikatas kvietė boikotuoti taršius stambiuosius ūkius ir populiarinti mažuosius. Konferencijoje dalyvavo net meditacijos praktikas siūlantys atstovai. Meditacija ir dvasinis tobulėjimas prieš klimato kaitą.

Iš visų dalyvių, siūliusių išeitis kaip kovoti su klimato kaita, lietuviams racionaliausi ir efektyviausi pasirodė ekogyvenviečių kūrimo pasiūlymai. Viename stende kuriamą ekogyvenvietę pristatinėjo norvegai, kitame – konferencijos šeimininkai danai. Pastarųjų gyvenvietę netgi aplankėme po konferencijos.

Gyvenvietė nedidelė, skirta trisdešimčiai šeimų, nors kol kas joje gyvena tik 15. Per penkerius metus daug kas sugebėjo pasistatyti ekologiškus namus, įsirengė žemę tausojančius daržus su vietinėmis daržovėmis, įrengė ekologišką kanalizacijos sistemą, kuri be visa ko maitina greitai augančius karklus, vėliau panaudojamus kaip biokuras. Kai kurie gyventojai įsirengė saulės ir vėjo energijos gamybos šaltinius, kiti prisijungė prie vietinio tinklo. Pakeitę savo gyvenimo būdą danai realiai sumažino savo asmeninę taršą. Jeigu visas išsivystęs pasaulis taip padarytų, tai tarša realiai sumažėtų šimtus kartų.

Žiniasklaidoje neslepiamas nusivylimas COP15 konferencijos rezultatais. Tačiau neverta nusiminti, tai buvo tik treniruotė prieš kitais metais Meksikoje vyksiantį pagrindinį renginį COP16, kurio sprendimai ir turėtų pakeisti 2012 metais pasibaigsiantį galioti Kioto protokolą. Į Meksiką susirinks visas pasaulis. Ir ten tikrai bus karšta. Savo nuomonę ten nuvažiavę galite išsakyti ir jūs. Tačiau ar jos kas klausys? Ar ne geriau sėdėti sau šiltai Lietuvoje ir priiminėti asmeninius sprendimus, už kuriuos pats esi atsakingas, kurie yra įvykdomi ir kurie realiai keičia tavo gyvenimo būdą - pagrindinį pasaulio teršėją.

Už kelionės galimybę dėkojame statybų bendrovei "Edrija"

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Laimis Žmuida
(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)