Socialinė atskirtis, skurdas, nepriteklius, asocialūs asmenys, girtuoklystės, benamiai – bene populiariausi žodžiai šiandien, taupumo vajui užėjus. Tai žodžiai, verčiantys mus jaustis „nepatogiai“.

Nesinori šiomis temomis diskutuoti. Jos nepatrauklios mūsų elitiniam seimui. Daug daugiau diskusijų sukelia klausimas, kaip išgryninti elitą nei spręsti lietuviško skurdo problemas. Vertinant subjektyviai, daugumos lietuvių gyvenimas yra apgailėtinas. Dirbi iki pensijos tam, kad turėtum kur gyventi. Dėžutėje, su 2-3 kambariais.

Juk, pagal Maslow piramidę, fiziniai poreikiai (maistas, miegas, saugumas) yra piramides pagrindas, kur dauguma lietuvių visą gyvenimą ir lieka balansuoti ant pirmų dviejų piramidės laiptelių. Gal mes tokie nuskurdę, ir vadinamės „bomžais“? Bomžai. Kas jie? Kas įeina į „bomžo“ sąvoką? Kaip į juos reaguoti? Skelbti karą? O gal nematyti jų? Bomžu gimstama ar tampama?

Bomžas šen... Bomžas ten...

Kodėl mūsų šalies jaunimas vienus žmones laiko nevertais dėmesio ir mano, kad vienoks ar kitoks gyvenimo būdas yra jų pasirinkimas, o kitus laiko „labiau“ vertais dėmesio, pinigų, rūpesčio... Nejaugi socialinis jautrumas sužadinamas kalbant tik apie našlaičius, vėžio ligų aukas ir girdint „Bėdų turgaus“ herojų išpažintis? Juk bomžų gyvenimas tikrai nepavydėtinas ir neilgas. Arba jie sušąla tarpuvartėse, arba sugėrovai įsmeigia peilį, arba paaugliai savo malonumui suspardo mirtinai. Jie nuolat grumiasi, ir šių grumtynių tikslas – pragyvenimas.

Vyrauja stereotipas, kuris „bomžą“ apibrėžia kaip valkatą, kuris gyvena šiukšlynuose ir nemąsto visai, tinginiai „iš principo“. O gal šie žmonės neturi laiko liūdėti ir skųstis – reikia skubėti priduoti tuščią tarą, suspėti į muštynes su vietiniu „treninguotu“ jaunimu... Juk dirbti ir gyventi konteineryje ganėtinai sudėtinga. Kai kurių valkatavimas ir gyvenimo būdas turi daugiau ne tragišką, o filosofinį charakterį. Todėl jie iš principo nenori dirbti jokio darbo. Benamiai ne visur vienodi. Tačiau kaip atspėti, ar tas po mano langais konteineryje besiknisantis „bomžas“ yra „bomžas profesionalas“, ar tik gyvenimo nuskriaustas ir desperatiškai pagalbos ieškantis žmogus?...

„Bomžas“ mūsų namo konteineryje

Bomžai – visuomenės dalis ar už visuomenės ribų? Ką su tokiais žmonėmis daryti? Nėra juodo/balto. Kai kas nejučiom pagalvosite: „Žinoma, valstybė turi padėti, bet pagalba nėra išlaikymas“. Taip ir norisi atsakinėti lozungais, kurie akivaizdžiai parodytų, kad arba nepagauname situacijos rimtumo, arba bijome pasakyti kažką nepopuliaraus. Šiandien įgrisusiai girdime frazę „susiveržkime diržus“. Juokais ne juokais, gerai, kad valdžia liaudies neramina cituodami L.A. Seneką – „... niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas.“ Tiesa, valdžia gali džiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savęs nedemonstruoja. Nemažai žmonių savo vargą slepia tarsi ydą, dalis su skurdu net sugeba susigyventi ar susitaikyti.

Scenarijus

Bomžu tampama ar gimstama? Kaip prie šio reiškinio prisideda valstybės vykdoma politika, visuomenės požiūris ir kiti veiksniai? Dabar Lietuvoje pasirinkta ydingiausia taktika skurdui įveikti: iš pradžių jį bandoma neigti, paskui nepastebėti, dar vėliau imama aiškinti, jog mūsų valstybė yra neturtinga ir labiau padėti skurstantiesiems tiesiog nėra galimybių. Politikai, ypač priešrinkiminiame laikotarpyje, kovą su skurdu ir socialine atskirtimi deklaruoja kaip svarbiausią prioritetą.

Politikai linkę orientuotis į dideles rinkėjų grupes, socialinę politiką koreguoja atsižvelgdami į didelių grupių naudą. Pro valstybinį socialinės paramos tinklą ,,prabyra“ žmonės, kuriems reikia daugiau pagalbos nei kitiems. Būtų pats laikas atkreipti dėmesį į tai, kad „mažuma“ kitur gali tapti dauguma. Sprendimas pripažinti ar nustatyti, kad tam tikra žmonių grupė yra mažuma, – tai didelis iššūkis ir pavojus. Pavojinga ne tik dėl to, kad tai gali padidinti diskriminaciją ir atskirtį, bet ir todėl, kad tai gali sukelti revoliuciją. Gal vyriausybė, įjungdama taupymo mygtuką, kerta šaką ant kurios pati sėdi? Gal mes brandinami revoliucijai?

Pasirūpink savimi

Po rinkimų dažnai girdime frazes – „valstybės biudžetas“, finansinė krizė, kaip atimti ir padalinti žmonių sąskaita. Į tą pačią dūdą pučia ir atitinkamos vyriausybės strategijos. Šiandien nedarbas yra pagrindinė skurdo priežastis Lietuvoje. Dėl nedarbo žmonės negali pakankamai užsidirbti, todėl sukuriamos nuolatinio skurdo situacijos. Vilniaus darbo biržos duomenimis, 2009 m. gegužės 1 d. įregistruota 37134 bedarbių, iš jų 5344 jaunimo. Tuo tarpu 2008 m. gegužės 1 d. įregistruota 1338 jaunų bedarbių. Per metus Jaunų bedarbių skaičius padidėjo 4 kartus.

Švietimo sistemos sužlugdymas yra vienas iš valstybės griovimo svarbiausių elementų. Kas nulemia valstybės galią – pramonė, eksportas, naujausios technologijos. Tam būtinos disciplinos – matematika, informatika, gamtos mokslai. Ar pakankamas dėmesys skiriamas švietimui, kaip konkurencingumo didinimo priemonei? Nejaugi mūsų jaunimas ruošiamas tik pirk – parduok operacijoms? Kaip galima teigti, kad aukštojo mokslo reforma gera? Jei reformos esmė – studijų apmokestinimo klausimas, o ne studijų kokybės užtikrinimas. Ko reikia jaunam žmogui realiame gyvenime? Atsakymas paprastas – neatsidurti jaunų bedarbių gretose. Įsitvirtinti darbo rinkoje – štai svarbiausia švietimo sistemos paskirtis.

Kol švietimas veikia uždaru ciklu, dominuoja ne aktyvios, bet pasyvios skurdo įveikimo priemonės. Pasyviomis priemonėmis siekiama švelninti skurdo pasekmes, o ne šalinti jo priežastis, todėl kartais tai sukelia ir priešingą efektą, t.y. didėja žmonių, linkusių gyventi iš pašalpos, pensijų ar kitokių išmokų, dalis, kadangi jie negali arba nenori susirasti gerai mokamo darbo. Kai kurios priemonės tiesiog stumte išstumia žmones iš legalios arba apskritai bet kokios ekonominės veiklos, taip vėl didindamos pasyvių priemonių poreikį. Reali padėtis tokia, jog nei bendruomenės, nei savivaldybės neturi pakankamai lėšų spręsti varguolių problemas. Kai kurių „ekspertų“ priekaištai, kad svarbiausios skurdo priežastys yra tinginiavimas ir alkoholizmas gali būti taikomi tik mažai varguolių kategorijai.

Ypatingai sunkus uždavinys

Šiai dienai kaip niekad reikalinga vykdyti socialiai orientuotą politiką. Kabėti apie galimybes, o ne kartoti apie valstybės biudžeto sudarymą ir niūrias dvejų metų perspektyvas. Sutinku, Lietuvos socialdemokratų partijos trimituotas progresinio mokesčio įvedimas išgaravo ne dėl visuomenės nepritarimo, o dėl pačių politikų neryžto. 2000 m. skurdo mažinimo Lietuvoje strategija pirmas punktas teigia, kad, skurdo mažinimo politika turi remtis subsidiarumo ir solidarumo principais. Ar ne pats laikas atsigręžti į paprastą, tikrai paprastą žmogų ir į tą, kuris XXI a. dar vadovaujasi laukinės gamtos taisyklėmis?

ES valstybėse apibrėžiami svarbiausi skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikslai. Tikslai, siekiantys gerinti užimtumo sąlygas, gerinti išteklių, teisių, prekių ir paslaugų prieinamumą, užkirsti kelią atskirties rizikai padėti labiausiai pažeidžiamiems visuomenėms sluoksniams. Europos socialinio fondo parama skiriama aktyvios darbo rinkos politikos plėtrai ir skatinimui, socialinės atskirties mažinimui, lygių galimybių visiems integruotis į darbo rinką skatinimui. Ar mes akli, ar mes kurti, bet mūsų tautos atstovai nepabrėžia šių dalykų. Gal tai pernelyg jautri tema?

Komentarai (31)