Prieš žemyne pradėjus drausti hidžabus, Europos aristokratai keisdavosi vardus į Abdullah ir Muhammad, ir vietinės mečetės lankymas buvo naujausia mada.

2015 metais į Europą atvyko daugiau nei milijonas pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Gegužės 5-osios IOM duomenimis, daugiau nei 180 tūkstančių perplaukė Viduržemio jūrą ir pasiekė Europos krantus jau 2016 metais. Tokią gausybę musulmonų būtina integruoti į europiečių visuomenę ir tai problema, kurios greitai išspręsti neįmanoma. Neigiamą europiečių požiūrį į svetimą kultūrą stiprina teroro aktai ir incidentai, panašūs į moterų užpuolimą Kölne, taip pat stiprinantys dešiniųjų partijų palaikymą. Susiduria du pasauliai – Vakarai ir Rytai, – ir atrodo, europiečiai pamiršo, kaip dar vos prieš šimtą metų islamas ir jo kultūra buvo priimamas, kaip kažkas patrauklaus, simbolizuojančio intelektualumą ir aukščiausias žmogiškumo savybes. Tada daug Europos aukščiausiojo visuomenės sluoksnio atstovų keitė aristokratiškus savo vardus ir pavardes į arabiškus ir pereidavo iš krikščionybės islaman. Apie masinio Europos susižavėjimo Rytais periodą pasakoja Foreign Policy.

Dabar tuščia ir tyli, Ahmadijaus mečetė Berlyne kadaise buvo dvasinis kontrkultūrinių Veimaro respublikos judėjimų centras. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tarp jos sienų vyko garsiosios islamiško religinio Ahmadijų judėjimo misionierių lekcijos. Įvairių požiūrių ir tikėjimų žmonės rinkdavosi čia, siekdami rasti atsakymus į savo filosofinius klausimus – po Pirmojo pasaulinio karo kai kurie europiečiai nusivylė krikščioniškuoju pasauliu ir ėmė ieškoti dvasinės alternatyvos, kuri padėtų jiems susivokti mintyse apie žmonijos ateitį. Šias lekcijas lankė ir rašytojas Tomas Manas. Ir daugelis Ahmadijaus mečetės klausytojų galiausiai atsiversdavo į islamą.

Po pirmosios, XX amžiaus pradžioje vykusios, musulmonų migracijos į Europą bangos, islamu domėjosi tiek piliečiai, tiek ir Europos valstybių vyriausybės (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų), rašo FP. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzija ir Didžioji Britanija dėmesingai elgėsi su savo kareiviais iš Afrikos kolonijų, į kuriuos dėjo dideles viltis – jiems buvo tiekiami halaliniai daviniai, tuo tarpu, pavyzdžiui, kareiviams žydams košerinis maistas nebuvo skiriamas.

Taikiu metu į Europą persikėlę musulmonai galėjo naudotis medicinos paslaugomis ir specialiu maitinimu. Buvo statomos mečetės – pavyzdžiui, pasaulietiškosios Prancūzijos vyriausybė, šiam tikslui pinigų negailėjo. Kad būtų galima finansuoti Paryžiaus didžiosios mečetės statybą, valdžia sugebėjo rasti būtinas spragas Bažnyčios ir valdžios atskyrimo įstatyme (1905). Tiesa, tokias pastangas įtikti musulmoniškajai gyventojų daliai FP aiškina ne rūpesčiu islamą išpažįstančiais Paryžiaus gyventojais, o gan cinišku siekiu – pademonstruoti turtingiems mečetės lankytojams imperinę Prancūzijos galybę. Vyriausybė sakė statanti mečetes iš dėkingumo savo kariams iš kolonijų, tačiau istorikų manymu, tikrasis tikslas tebuvo propaganda. Kaip dėsto leidinys, migrantai iš Šiaurės Afrikos gyveno toli nuo šios mečetės ir tikrai negalėjo lankyt joje vykstančių pamaldų. Čia vykstančių maldų tvarkaraštis nederėjo su fabrikų, kur triūsė darbininkai migrantai, darbo grafiku. O prie mečetės esančio restorano ir maudyklos aukštos kainos aiškiai buvo taikomos Maroko ir Paryžiaus elitui.

O jis išties domėjosi islamo pasauliu. Europos intelektualai ir aristokratai regėjo jame naują filosofinę srovę, o mečečių daugėjimas Europoje šį susižavėjimą tik skatino. Pavyzdžiui, Britanijos sostinės elitą traukė 1889 metais atsivėrusi Ahmadijaus musulmonų bendrijos mečetė, stovėjusi vos už 50 kilometrų nuo Londono – tokia patogi vieta surinkdavo daug atsivertėlių iš aukščiausiojo sluoksnio.

FP pateikia pavyzdžius kai kurių žinomų europiečių asmenybių, XX amžiaus pradžioje perėjusių į islamą.Tarp jų – Airijos peras Headley lordas. Rowland George Allanson Allanson-Winn, penktasis Headley baronas,1913 metais priėmė islamą ir tapo Shaikh Rahmatullah al-Farooq. Jis tapo tikru naujųjų britų musulmonų pavyzdžiu. Trečiajame dešimtmetyje Lordas Headley vyko į piligrimines keliones į Meką, daug rašė apie religiją ir pranašavo islamo klestėjimą britų žemėje. Tuo metu islaman atsivertė ir hadžą atliko olandas Pieter Henricus van der Hoog, dermatologas ir tebeveikiančios kosmetikos kompanijos įkūrėjas.

Žydų tautybės filosofas Hugo Marcus dėstė mokiniams musulmonams ir priėmė islamą 1925 metais. Jis gavo naują vardą – Hamid – ir tapo svarbia musulmonų bendruomenės Berlyne figūra. Marcus prisidėjo prie Ahmadijo mečetės valdymo ir aktyviai rašė jos leidiniui Moslemische Revue („Musulmoniškoji apžvalga“). Pagal to meto dvasią Marcus svarstė apie „naujojo žmogaus“ esmę ir tvirtino, kad neatskiriama jo dalis – musulmoniškas tikėjimas. Kitas žydas, rašytojas, žurnalistas ir diplomatas Leopold Weiss, tuo laiku atsivertė į islamą paėmė Muhammad Asad vardą. Jis žinomas, kaip knygos „Kelias į Meką“ ir klasikinio Korano vertimo į anglų kabą su komentarais, autorius. Jo sūnus, Talalas Asadas, yra vienas iš įtakingiausių dabar gyvenančių antropologų.

Visa tai akivaizdžiai rodo, kad islamas anksčiau nebuvo svetimas Europai, nebuvo suvokiamas kaip terorizmo grėsmės ar neišsilavinimo simbolis. Ir nors Europos šalių vyriausybės musulmonų lojalumą galėjo išnaudoti savais tikslais, prisigerindamos savo globėjiška politika, pačių europiečių domėjimasis musulmoniškąja kultūra ir ir tikėjimu kilo iš vidaus – iš noro pasislėpti nuo slegiančios dabarties ir persismelkti nauja filosofija. Ir, kaip apibendrina FP, Musulmonų ir islamo Vakarų Europoje istorija senesnė ir labiau susipynusi, nei daugelis mano, ir to suvokimas padeda įsivaizduoti ateitį, kurioje musulmonai yra neatsiejama ir lygiateisė Europos gyvenimo dalis, o ne amžini ar grėsmingi pašaliečiai.

Анастасия Зырянова

Komentarai (6)