Turbūt dauguma technologijos.lt skaitytojų jau girdėjo apie akademiko profesoriaus Jono Grigo knygą „Kiek trunka sekundė“ - rašėme ne tik apie šios knygos pristatymą, bet publikavome ir kai kurias jos ištraukas. Dabar gi sulaukėme vieno skaitytojo laiško, su šios knygos recenzija. Dėl asmeninių priežasčių recenzijos autorius savęs nepanoro įvardinti, tačiau tai nekliudo pasigilinti į jo mintis.

Priminsime, jog esame spausdinę šias ištraukas iš aptariamos knygos:

• Įdomioji fizika. Kokia yra šviesos prigimtis ir kaip mes ją suvokiame?
• Prof. Jonas Grigas. Mokslas ir religija: ar jie suderinami?
• Prof. Jonas Grigas. Kas yra vanduo, iš kur jis atkeliavo ir kokia jo galia?
• Prof. Jonas Grigas. Kur riba tarp mokslo ir žmonių mulkinimo?
  

– ----

Prieš pat 2011 m. pabaigą buvau maloniai nustebintas: išleista lietuviška (ne verstinė!) mokslo populiarinimo knyga. Knygos autorius – akademikas, buvęs eksperimentinės fizikos profesorius (dabar – emeritas) iš Vilniaus universiteto Jonas Grigas.

Norėdamas būti sąžiningas, privalau prisipažinti, jog klausiau profesoriaus dėstytą Termodinamikos kursą. Kurso pabaigoje buvau įvertintas labai gerai, tad iš tų laikų jokių nuoskaudų neturiu.

Šiaip ar taip, vos aptikęs parduotuvėje, knygą nusipirkau ir iškart puoliau skaityti. Privalu pastebėti, kad beveik 350 puslapių knyga parašyta gražia lietuvių kalba, o apie mokslą rašyti vien lietuviškais terminais vengiant tarptautinių žodžių ne taip jau ir paprasta.

Knygoje ypač daug dėmesio skiriama mokslo ir visuomenės sąveikai, aptariamos konfliktinės mokslo ir nemokslo sritys, tokios kaip astrologija, evoliucija, klimato kaita, alternatyvi medicina, religija. Knygos autoriaus įsitikinimu, tik technologijas suprantanti ir fizikinio išsilavinimo nestokojanti visuomenė gali sėkmingai išgyventi nūdienos pasaulyje. Pateikiama daug svarių argumentų, kodėl verta finansuoti mokslą, net ir tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva. Išsamiai aprašoma telekomunikacijų istorija, bandoma paaiškinti, kaip atsirado šiuolaikiniai kompiuteriniai tinklai, kaip jie veikia. Džiugina, kad knygos skaitytojas ne kartą raginamas užeiti į biblioteką, savarankiškai pasidomėti aptariamomis temomis.

Čia mano panegirika ir baigiasi. Bėda ta, kad užėjęs į biblioteką (ką aš virtualiai ir padariau), skaitytojas supras, kiek daug klaidingų ar moksliniam metodui prieštaraujančių teiginių sukaupta knygoje. Nebūčiau rašęs šios apžvalgos, jei tai būtų atsitiktinio žurnalisto parašyta knyga, bet tikėtina, kad akademiko autoritetas kai kuriuos skaitytojus gali apakinti, o tai yra pavojinga.

Labiausiai akis bado skyrelis apie vandenį. Jame (kaip ir visoje knygoje) nepateikiama nuorodų į jokius mokslinius ar populiarius straipsnius, bet neabejojant teigiama, kad „vanduo turi atmintį“. Knygos autoriaus nuomone, „naujausi fizikiniai termoliuminescencijos tyrimai patvirtino vandens atminties savybę“. Žinoma, kalbama apie ilgalaikę vandens atmintį, trunkančią ne vieną sekundę. Pritrenktas tokio teiginio, pabandžiau atspėti, ką gerbiamas akademikas turėjo omenyje. Manau, kad atspėti pavyko: radau publikaciją, kurioje daroma ši išvada. Minėtas straipsnis aprašytas ir populiariai, jį galima rasti žurnale „New Scientist“. Šie abejotini rezultatai susilaukė pakankamo dėmesio, kad atsirastų populiarus „Nature“ straipsnis, paaiškinantis, kodėl pirmoji publikacija yra visiška nesąmonė (ir rimtesnis techninis straipsnis, kur eksperimentiškai išmatuojama, kad vandens atmintis yra ~50 fs, t. y. beprotiškai trumpa).

Be to, J. Grigas tiki, kad galvojant šviesias mintis, auga gražūs vandens kristalai. Jei norite plačiau pasidomėti šia absurdiška teorija, užsukite į Vikipediją. Užbėgdamas už akių atviro mąstymo piliečiams, norėčiau patikinti, kad šios nesąmonės ne tik prieštarauja beveik viskam, ką iki šiol žinojome apie gamtą, bet ir nebuvo nepriklausomai patvirtintos (gražius kristalus vandenyje galvodama apie harmoniją randa tik viena grupė Japonijoje, kuri tuos kristalus ir pardavinėja).

Be pokštų apie vandenį, akademiko knygoje rasime teiginį, kad žmonės dabar išnaudoja tik 11 % smegenų (mitas). Ne silpniau šypseną kelia teiginys, kad mikrobangomis iš palydovų valdomos mūsų mintys (apie šią sąmokslo teoriją daugiau). Bijoti JAV verčia aprašytas Montauk’o projektas, o Rusijos akademikų – Sąsūkiniai laukai.

Truputį prisibijau būti apšauktas korporacijų agentu, bet abejotini ir profesoriaus teiginiai apie mobiliųjų telefonų (ir kitos elektromagnetinės spinduliuotės) žalą. Žinoma, tai visai telekomunikacijų industrijai jautri tema. Tačiau, mano nuomone, nėra tikėtina, kad papirkti visi mokslininkai, publikuojantys straipsnius, kuriuose nepastebima neigiamo elektromaginetinės spinduliuotės poveikio. Knygos autorius cituoja Europos Sąjungos finansuotą REFLEX studiją, kur daroma išvada, jog (nemoksliškai kalbant) mobilieji telefonai gadina DNR. Bėda ta, kad REFLEX autorių prašymu nepriklausomoje laboratorijoje atliktas eksperimentas jokio efekto nerado. Taigi, nors akademiko nuomonė elektromagnetinės spinduliuotės žalos klausimu visiškai aiški, nereikėtų ja aklai pasitikėti.

Kaip jaunąjį mokslininką, mane stebina abejonės evoliucijos teorija, nepateikiant tvirtų argumentų prieš ją. Nesu šios srities specialistas, tad nuo platesnių komentarų susilaikysiu, tik pastebėsiu, kad bent dalis kreacionistų tikriausiai liktų patenkinti knyga.

Knygoje užrašyta nemažai teiginių, su kuriais galima nesutikti arba bent jau dėl jų diskutuoti. Pavyzdžiui, kad JAV mokslinis potencialas lėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį; kad seksualinė laisvė yra šiuolaikinės visuomenės yda; kad studentai neklausytų paskaitų, jei būtų dėstoma rašant kreida ant lentos; kad visuotinis atšilimas yra neišvengiamas; kad projektinio finansavimo (grantų) sistema verčia pamiršti akademinę etiką; kad didžiausias mokslininko darbo atlygis – dėmesys; kad banginis yra protingesnis už jo medžiotoją; kad „tiksliai ir subtiliai“ buvo sugriautos „Irako ir Serbijos karo mašinos“; kad bendrauti naudojant kompiuterius yra „tarsi proto masturbacija“.

Turiu nesmagių komentarų ir iš moderniosios fizikos pusės. Pavyzdžiui, pateikiamas trumpas ir neaiškus stygų teorijos aprašymas, kartu su, mano požiūriu, klaidingu teiginiu, kad „niekas nežino, kaip užrašyti šios teorijos lygtis“. Lygtys užrašytos jau seniai (pvz. Joseph Polchinski. String Theory (Cambridge Monographs on Mathematical Physics) (Volume 1). Cambridge University Press, 1 edition, October 1998.), nagrinėjami jų sprendiniai, bet šiuo metu neaišku, ar jie atitinka realybę. Skyrelyje apie kosmologiją teigiama, kad reliktinė mikrobangų spinduliuotė paneigia, kad stambių struktūrų kosmose formavimąsi lėmė kvantinės fliuktuacijos, nors yra priešingai (pvz. [13]).

Pabaigai norisi rasti ką nors gražaus. Tad dar kartą pasidžiaugsiu, jog atsirado lietuviška mokslo populiarinimo knyga, nors ir netobula, bet turinti ir nemažai tiesos. Ir visgi, juk sekundė trunka lygiai vieną sekundę!

Komentarai (38)