Alekso valčiai atsitrenkus į akmenį, jo 75 metų tėvas įkrito į šaltą, sraunią Aliaskos upę. Aleksas, jo draugas Brajanas ir sūnus Maksas puolė jį gelbėti ir, laimei, buvo tam pasiruošę. Apie tai Aleksas Korkiško papasakojo „Garmin“.

„Tą dieną, kai viskas įvyko, jau septintą dieną plaukėme pasroviui upe Aliaskoje. Kelionė buvo nuostabi. Mes plaukėme dviem valtimis, trys žmonės mano draugo Brajano valtyje ir keturi, įskaitant mane, – mano valtyje. Tą dieną kaip tik praplaukėme sunkiausiai įveikiamą upės slenkstį ir džiaugėmės, kad stovyklavietę pasiekėme anksčiau, nei buvo planuota. Mano tėtis ir mano draugas Henas sėdėjo priekyje, o sūnus Maksas buvo gale“, – prisiminė Aleksas.

Ši kompanija buvo nuplaukusi tik apie 350 metrų nuo stovyklavietės, kai staiga jų valtis atsitrenkė į akmenį ir apsivertė taip staigiai, kad du priekyje sėdėję keleiviai iš valties išvirto į upės tėkmę.

„Valtimi plaukioju jau daugiau nei 20 metų. Aš plaukiojau daugybe upių, lankiau gelbėjimo kursus ir net dalyvavau gelbėjimo darbuose, bet iš tiesų neįmanoma pasiruošti tai akimirkai, kai pamatysite, kaip jūsų 75 metų tėvas įkrenta į šaltą sraunią Aliaskos upę“, – prisipažino Aleksas.

„Pirmos sekundės buvo ypatingos. Greitai žvilgtelėjęs į Heną supratau, kad jis laikosi virš vandens, bet pažvelgęs į tėčio pusę pradėjau drebėti taip, kad niekad to nepamiršiu. Jis buvo pasidavęs panikai – tai panirdavo, tai vėl iškildavo virš vandens. Aš sušukau, kad mano 18 metų sūnus, kuris nuo penkerių metų yra kaip žuvis vandenyje ir žino gelbėjimo būdus, padėtų, ir jis šoko į upę gelbėti mano tėčio.

Maksas iš visų jėgų stengėsi sugriebti senelį, tačiau nesėkmingai. Nors ir žinojau, kad pirmoji gelbėjimo taisyklė – nešokti paskui plaukikus, bet kas belieka, kai nelaimė ištiko jūsų tėvą? Aš puoliau į upę, palikęs savo valtį tuščią.

Kol mano sūnus plaukė atgal į mūsų valtį, o Henas vis dar kapstėsi srovėje, pagaliau pasiekiau savo tėtį ir sugriebiau jį už gelbėjimosi liemenės. Kol Brajanas pasivijo mus su savo valtimi, stengiausi išlaikyti tėvo galvą virš vandens ir tuo pat metu ieškojau akmenų, ant kurių galėčiau jį užkelti. Srovė buvo labai stipri ir mus dar nunešė 15–25 metrus, kol pagaliau galėjau užtempti savo tėtį ant didelio akmens upės viduryje. Iki to laiko mano sūnus jau buvo vėl įlipęs į valtį.

Pradėjau kalbinti tėtį, kad suprasčiau, kokia jo būklė. Jis kalbėjo labai lėtai ir tyliai – prasidėjo hipotermija ir jo sąmonė pradėjo greitai temti. Situacija buvo labai bloga dar ir dėl to, kad jo koja buvo įstrigusi tarp akmenų, laikydama kūną iki pusės vandenyje. Maldavau jo stengtis toliau kvėpuoti, o pats turėjau nuspręsti, ar palikti jį ant šio akmens, ar mėginti nugabenti į krantą. Netrukus mano tėtis nustojo atsakinėti į klausimus ir jo kvėpavimas sulėtėjo. Man reikėjo veikti“, – pasakojo Aleksas.

Gyvybė arba mirtis

„Diena buvo lietinga ir šalta. Nors mums ant nugaros buvo keli vilnos sluoksniai, šaltas vanduo jau darėsi nepakenčiamas. Nusprendžiau, kad man reikia ištraukti tėtį į krantą iš šalto vandens. Tėčiui pasakiau, kad jį myliu ir kad prašau jo nenustoti kvėpuoti, o paskui užsikėliau ant savęs ir nuvilkau nuo akmens – vėl į šaltą upę.

Jaučiausi išsekęs, bet pasistengiau ištrūkti iš srovės. Pagaliau pajutau po kojomis akmenis. Galėjau atsistoti ant kojų ir traukti jį į krantą, nors tebebuvau pusiau vandenyje. Jis nustojo kvėpuoti ir veidas darėsi violetinis. Su siaubu pamaniau, kad tai jau pabaiga, ir jaučiau kaltę, buvau apimtas nevilties. Nors stengiausi jį pažadinti ir suteikti pirmąją pagalbą, pradėjau panikuoti.

Išgirdau Brajano balsą. Jis atsigavo iki mūsų, bet, pamatęs, kokia situacija, nusiminė, ir tai matėsi iš jo veido. Abu supratome, kad mano tėtį reikia kuo greičiau traukti iš vandens.

Su Brajanu ištempėme suglebusį mano tėčio kūną į krantą ir Brajanas pradėjo teikti pirmąją pagalbą, o aš galėjau šiek kiek atsigauti“, – pasakojo Aleksas.

Kol jie krante bandė padėti Alekso tėvui, Brajanas šaukė, kad Maksas paimtų inReach® prietaisą. Maksas buvo netoli, valtyje, kuri liko ant akmenų, ant kurių užplaukė.

„Visada InReach yra su manimi. Šis puikus prietaisas palydoviniu ryšiu persiunčia pranešimus visame pasaulyje, bet neįsivaizdavau, kad ir aš kada nors naudosiuosi jo SOS funkcija. O tokia nelaiminga diena ėmė ir atėjo“, – pasakojo Aleksas.

Maksas spustelėjo mygtuką ir po minutės gavome pranešimą: „Į kokią pavojingą situaciją patekote?“ Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai atsitrenkėme į akmenį, atėjo palengvėjimas. Kol Maksas buvo užsiėmęs su inReach, mano tėtis pagaliau atsigavo ir atsikosėjo, išspjovė prarytą vandenį. Brajanas paprašė mano tėčio suspausti jo pirštą ir tėtis jį spustelėjo. Tai buvo atsakymas! Iki tol tėtis nebuvo reagavęs apie septynias minutes, todėl buvome tiesiog laimingi. Žmogaus kūnas gali stebuklingai atgyti, kalbant apie išgyvenimą.

Mano tėčio veidas atgavo natūralią spalvą, nors jis dar negalėjo kalbėti ir neatsimerkė. Brajanas, Markas, buvęs kitoje valtyje, Maksas ir aš perrenginėjome mano tėtį sausais drabužiais ir tuo pat metu susisiekėme su „Garmin“ tarptautinio reagavimo įvykus nelaimei koordinavimo centro (IERCC) personalu, pasakėme, kas atsitiko, nukentėjusiojo pavardę ir amžių. Siųsdami mums žinutes, IERCC darbuotojai susisiekė su mano žmona, kuri buvo mano nurodytas kaip pagrindinis kontaktinis asmuo, ir informavo ją apie situaciją. Jie kuo puikiausiai informavo mano žmoną. Skambino jai beveik 20 minučių, už tai ji labai dėkinga.

Nusprendėme, kad likti ant akmenuoto kranto nebūtų gerai, reikia grįžti į stovyklavietę, jeigu atvyktų gelbėtojai. Mes pritraukėme valtį arčiau tėčio, visi keturi kartu jį paėmėme ir įkėlėme į valties priekį. Kai pasiekėme Dženio stovyklavietę, Maksas greitai ištraukė miegmaišius ir pradėjo statyti palapinę, kad joje sušiltume. Po kelių minučių mano tėtis buvo palapinėje.

Jo kvėpavimas buvo netaisyklingas ir jis atrodė mieguistas. Prasidėjo hipotermija, be to, nuogąstavome, kad jį traukiant galėjo lūžti šonkauliai, ir tai galėjo sukelti pneumotoraksą. Greitai mano tėtis nustojo drebėti ir užsimerkė – tai blogi požymiai, vystantis hipotermijai. Mus reikėjo evakuoti – apie tai pranešėme IERCC darbuotojams.

Tądien buvo prastos oro sąlygos, todėl lėktuvai ir sraigtasparniai neskraidė. Bijojome, kad jie neskraidys visą tą dieną, bet kai pradėjome taip galvoti, gavome tokį greitai mus pasiekusį atsakymą: „Pagalba atvyks po 25 minučių.“

Mums su Maksu vis kalbinant tėtį, kad jis neužmigtų, Brajanas išvirė jam karštos arbatos, Markas apvilko savo likusiais sausais ir šiltais drabužiais. Kai jau praėjo 25 minutės, išgirdome sraigtasparnio sparnų sukimosi garsą ir žemai skridęs „Black Hawk“ nusileido iki pat medžių viršūnių. Vaizdas buvo įspūdingas!

Praėjus dviem valandoms nuo mygtuko nuspaudimo, nusileido sraigtasparnis ir mano tėtį evakavo iš „nežinia kur“ Aliaskoje. Dabar jis suko ratus, ieškodamas vietos nusileisti. Iš sraigtasparnio iššoko trys kareiviai – visai kaip filme – ir vienas iš jų – felčeris – artėjo prie mūsų. Jis mums prisistatė ir tuoj užtikrintai perėmė visos situacijos valdymą. Įėjo į palapinę, kurioje buvo tėtis, ir iškart pradėjo klausinėti. Tai mus labai gerai nuteikė.

Felčeris padarė tai, ką galima vadinti fantastišku darbu, organizuodamas mano tėvo gelbėjimą. Jis radijo ryšiu bendravo su sraigtasparnio įgula, davė mums nurodymus ir visą laiką ramino. Tie vaikinai neprilygstami.

Tuo metu mano tėvas jau negalėjo judėti, pasikelti arba pasisukti. Felčeris prie mano tėčio pritvirtino diržą, pasakė, kad viskas bus gerai ir pakėlė jį į orą. Viskas, ką galėjau daryti, tai stovėti ir su nerimu stebėti, kaip mano tėtį išgabena gelbėtojai. Su tėvu išvyko mano sūnus. Netrukus tėvas buvo sušildytas – užklotas šildomąja antklode ir jo veidas atgavo natūralią spalvą.

Po dienos jį išrašė iš ligoninės. Šonkauliai nebuvo sulaužyti, pneumotoraksas neišsivystė, nebuvo ir kitų rimtų traumų. Buvo sumušimas šonkaulių srityje ir padažnėjęs širdies plakimas. Gydytojas pasakė, kad tėčiui pasisekė, jog turi tokį žmogų, kuris sugebėjo tinkamai suteikti pirmąją pagalbą, antraip mano tėčio šiandien jau nebebūtų buvę.

Esu dėkingas visiems tiems žmonėms, kurie padarė viską, ką galėjo, kad įveiktume šį išbandymą, ir Aliaskos nacionalinės gvardijos oro paieškos ir gelbėjimo tarnybai už puikiai atliktą darbą – mano tėvo gelbėjimą.

Kiekvieną kartą, kai prisimenu tai, kas nutiko, džiaugiuosi, kad su savimi turėjome inReach, kad mus pasiekė tie nuostabūs žmonės, kurie padėjo nepanikuoti ir suteikė viltį. Su inReach buvo padaryta tai, ką „Garmin“ žadėjo, – prireikus buvome išgelbėti. Šį prietaisą visur turiu su savimi jau metus, o po tokios patirties tikrai galiu pasakyti, kad visur turėsiu jį ir toliau.

Nelaimių vis tiek nutiks – ir nesvarbu, kiek profesionalūs esame, „kiekvienam atvejui“ tinkantis prietaisas, toks kaip inReach, yra tikroji apsidraudimo nuo visų nelaimių priemonė.

Komentarai ()