Pasaulinio karo niekada nebus. Kaip geriausiai parduodamo autoriaus klaida paveikė milijonus ()
1949 m. pavasarį Kanados, JAV ir Vakarų Europos užsienio reikalų ministrai susitiko Vašingtone pasirašyti Šiaurės Atlanto sutarties. Daugelis manė, kad sutartis, kuria buvo sukurtas karinis aljansas, žinomas kaip NATO, bus trumpalaikis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarp tų, kurie nepritarė nuomonei apie karinio aljanso trukmę, buvo britų žurnalistas ir politikas Ralphas Angellas, manantis, kad tik laiko klausimas, kada žmonija atsisveikins su karu amžiams. Savo 1909 metų knygoje „Didžioji iliuzija“ Angellas teigė, kad išsivysčiusios šalys tampa taip ekonomiškai priklausomos viena nuo kitos, kad tarptautinių konfliktų kaštai gerokai viršija jų naudą, rašo „Big Think“.
Deja, jo prognozė pasirodė klaidinga: po penkerių metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o 1939-aisiais – Antrasis pasaulinis karas. Angellas tikėjosi, kad Šiaurės Atlanto sutartis, pakeitusi ankstesnes suvienijimo pastangas, tokias kaip JAV prezidento Woodrow Wilsono Tautų lyga, pagaliau sukurs stabilizuotą pasaulio tvarką, apie kurią jis rašė didžiąją savo karjeros dalį.
Kam reikalingas karas
Sunku pervertinti, kokia populiari ir įtakinga savo laiku buvo „Didžioji iliuzija“. Knyga iš pradžių išleista kaip Europos optinė iliuzija, parduota daugiau nei milijonu egzempliorių tiražu ir išversta į 25 kalbas.
Įkūnijantis fin de siècle* pozityvizmą ir progresyvumą, užkrečiantis Angello tikėjimas taikia ateitimi pelnė Nobelio taikos premiją; akademiniuose sluoksniuose mokslininkai kalbėjo apie „Normano angelizmą“.
*Fin de siècle yra prancūzų kalbos terminas, reiškiantis „amžiaus pabaigą“, taip pat nurodo, kad baigiasi viena era ir prasideda kita.
„Karas, – rašė jis, – nebepateisina stipriausiųjų išlikimo; jis suponuoja mažiau prisitaikiusių žmonių išlikimą. Idėja, kad tautų kova yra žmonijos pažangos evoliucinio dėsnio dalis, apima giliai klaidingas biologinės analogijos supratimas. Karingos tautos nepaveldi žemės; jos atstovauja nykstančiam žmogaus elementui“.
Ir vis dėlto XX amžiaus pradžioje tikėjimas karo nepateisinimu egzistavo kartu su kita, prieštaringa emocija – konflikto su Vokietija baime. Ten per šimtmečius besitęsiančią romantinę literatūrą ir provokuojančią karinę teoriją žmonės buvo mokomi visiškai priešingai viskam, ką propagavo Angellas: karo negalima išvengti, jis neišvengiamas. Tai nebuvo nereikalinga ar klaidinga, bet tapo pagrindiniu žmogaus patirties aspektu.
Remdamasi generolų Alfredo von Schlieffeno ir Carlo von Clausewitzo taktika, istorikė Barbara Tuchman savo Pulitzerio premiją laimėjusioje knygoje „Augusto ginklai“ teigia, kad tokie filosofai kaip Fichte, Hegelis ir Nietzsche, „matė vokiečių tautą kaip pasirinktą Apvaizdos užimti aukščiausią vietą visatos istorijoje“ ir „nuvesti pasaulį į šlovingą likimą“.
„Didžioji iliuzija“, kuri nebuvo suprasta
Dviejų pasaulinių karų precedento neturinčios kruvinos skerdynės rimtai pakirto Angello autoritetą. Šie įvykiai parodė, kad pasaulis tapo karingesnis, o ne mažiau karingas. Tačiau kai kurie mokslininkai tvirtina, kad „Didžiąją iliuziją“ skaitytojai atmetė neteisingai. Manoma, kad pagrindiniai jos postulatai šiandien yra tokie pat vertingi, kaip ir tada, kai knyga pirmą kartą pasirodė knygynuose.
Vienas iš tokių tyrinėtojų buvo darbo istorikas Howardas S. Weinrothas, tvirtinęs, kad „Angello tezė, kad šiuolaikiniai karai yra ekonomiškai neracionalūs, buvo iškreipta, o skaitytojas dabar gali perskaityti, kad jie visiškai neįmanomi“.
Angellas tikrai teisus: Pirmasis pasaulinis karas, kainavęs 208 milijardus dolerių, padėjo pagrindą Didžiajai depresijai, o Antrasis pasaulinis karas Vakarų Europą iš pasaulinės supervalstybės pavertė JAV pėstininku.
„Kuo sudėtingesnė darosi mūsų komercinė sistema, – rašė Angellas, – tuo labiau mūsų bendra gerovė priklauso nuo tinkamo visų sutarčių vykdymo. Komercinė plėtra puikiai iliustruoja vieną gilią tiesą (...) tautų konkurencijos objektas yra verslas, kodeksas, kuris atėjo dominuoti versle, turi dominuoti ir vyriausybių elgesyje“.
„Didžioji iliuzija“ nepaaiškina pasaulinių karų, bet padeda paaiškinti, kodėl jie įvyko. Ir praėjusio amžiaus 2, ir 4 dešimtmetyje Vokietija ir kitos kariaujančios šalys atsidūrė lyderių, vertinančių ne verslą, rankose. Generolai ir demagogai pirmenybę teikė ideologijai, o karaliai ir karalienės akcentavo galią ir asmeninius santykius su kaimyninėmis imperijomis.
Normano angelizmas šiandien
Nors Ralpho Angello darbai iš esmės pamiršti, jie išlieka aktualūs ir šiandien. Kaip savo straipsnyje pažymėjo NATO Naujųjų saugumo iššūkių skyriaus narys Michaelas Rühle'as, tie patys veiksniai, kurie prisidėjo prie pasaulinių karų – „perdėtas nacionalizmas, radikalios ideologijos ir klaidingas izoliacionizmas“ – šiandien vėl daugėja, o tai rodo būtinybę tarptautinės taikos palaikymo organizacijos.
Normano angelizmas nebuvo statiška doktrina, bet išsivystė per jo kūrėjo gyvenimą. Prieš pasirašant Šiaurės Atlanto sutartį, Angellas, anot Rühle, atsitraukė nuo „prevencinės ekonominės tarpusavio priklausomybės jėgos“ ir susitelkė ties „kolektyvinio saugumo principu, sistema, apimančia galimą jėgos panaudojimą prieš pažeidėją“.
Nors valstybės kartais elgiasi prieš savo ekonominius interesus, nereikėtų nuvertinti tarpusavyje priklausomų ekonomikų taikdarystės potencialo. Pavyzdžiui, politikos analitikai įtaria, kad sankcijos Rusijai po jos invazijos į Ukrainą atgrasė Kiniją pretenduoti į Taivaną – salą Pietų Kinijos jūroje, kurią Kinijos prezidentas Xi Jinpingas nori sujungti su žemynine dalimi.
Kartu šie politologai KLR iniciatyvą „Viena juosta, vienas kelias“ vadina infrastruktūros plėtros programa, kuria siekiama išplėsti ir izoliuoti Kinijos įtakos sferą Rytų Azijoje, galimą strategiją, kaip karą su Vakarais padaryti Kinijai pigesniu, taigi ir patrauklesniu.
