Žiemą keliuose barstoma druska saugo mus nuo ledo, bet kenkia ekosistemoms ir gresia vandens atsargoms. Ar tokios alternatyvos, kaip kavos tirščiai ir sūrio sūrymas veikia?

Jei teko žiemą vaikštinėti vaizdingomis Krokuvos senamiesčio gatvėmis, galėjote pajusti svaigų kvapą. 2021 m. miesto valdžia nutarė apledėjusius kelius ir šaligatvius barstyti ne įprasta druska, o vietinių kavinių paaukotais kavos tirščiais.

Šia aromatinga medžiaga stengiamasi sumažinti gamtai daromą žalą: keliuose išbarstomas druskos mišinys kenkia aplinkai. O ypač, gėlo vandens ekosistemoms, kurioms jau ir taip yra vienos iš labiausiai pažeistų Žemėje. „Visai tikėtina, jei dabartinės tendencijos išliks, daug gėlo vandens ekosistemų gali būti įdruskintos iki rimtą ekologinį pavojų keliančio lygio,“ sako Billas Hintzas, gėlo vandens ekologas iš Toledo universiteto Ohio'uje.

Kodėl kelio barstymo mišiniuose naudojama druska?

Kiekvieną žiemą pasaulyje dešimtimis milijonų tonų druskos ant kelių mažinama ledo susidarymo temperatūra, kad keliais būtų galima ne tik čiuožti, bet ir važiuoti. Be to, tai ir pramoga. Škotijoje 230 barstytuvų flotilei publika teikia pavadinimus: Snowcially Distanced, Grittney Spears ir Yes Sir, Ice Can Boogie.

Bet vis akivaizdžiau, kad nuo kelių į vertingas gėlo vandenis ekosistemas nutekanti druska kelia grėsmę bioįvairovei ir geriamojo vandens tiekimui. Reikia tvarios alternatyvos, ir kaip aiškėja Krokuvos gyventojams, tai nėra tiesiog druskos pakeitimas kavos tirščiais. Spręsti kelių barstymo problemą reikia inovacijų, technologijų ir dar kelių, ir turbūt kvapių, medžiagų.

Druskos, tiksliau, natrio chlorido, barstymo ant kelių eksperimentas prasidėjo 1938 m. New Hampshire ir Detroite, Michigano valstijoje. Iki 1941 metų žiemos šalyje buvo išbarstoma apie 5000 tonų druskos. Dabar – apie 20 milijonų tonų. Įtaka kelių saugumui neginčytina. Tyrimo JAV vertinimu, kelių barstymas avarijų skaičių sumažina 87 procentais.

Kokia įtaka laukinei gyvybei?

Tuo pat metu auga nerimas dėl barstymo žalos. 2005 m. Marylando universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad JAV šiaurės rytuose nuo kelių tekanti druska padidino upių druskingumą iki 25％ jūros vandens. 2022 m., Hintzas su kolegomis išsiaiškino, kad padidėjusi tarša druska gėlo vandens ekosistemose sukėlė „masinį zooplanktono žuvimą“. Šiuos mikroskopinius organizmus ėda žuvys ir vabzdžiai, jie yra vandens maisto grandinių pagrindas.

Kenčia ir ežerai. 2012 m. Beat Müller ir René Gächter iš Šveicarijos federalinio vandens mokslų ir technologijos instituto išsiaiškino, kad antro didžiausio centrinėje Europoje gėlo vandens Bodeno ežero, druskingumas per 40 metų padidėjo daugiau, nei du kartus. Yra ir kiti taršos šaltiniai, tarp kurių nuotekos ir žemės ūkis, bet tyrimas parodė, kad 52％ padidėjusio druskingumo sukėlė druska nuo kelių.

Tęsiantis dabartinėms tendencijoms, per artimiausius 50 metų, rekordinė, pragaištinga vandens gyvybei chloridų koncentracija susidarys daugiau, nei tuzine JAV ežerų. Kai tokia chlorido koncentracija – 230 mg/l – prastėja ir geriamo vandens skonis. JAV EPA rekomenduoja apriboti maksimalią chloridų koncentraciją geriamajame vandenyje iki 250 mg/l.

Kai kam druskos tarša pasitarnavo. Tokie augalai, kaip daniškasis skabėtras, laukinės morkos ir girgždukai, dėl savo atsparumo druskai įprastai augantys JK pajūrio regionuose, dabar klesti pakelėse, sako Swansea universiteto gėlųjų vandenų ekologijos specialistas Danielis Formanas. Daniškasis skabėtras yra vienas iš sparčiausiai plintančių augalų JK.

Nepaisant naudos druskiamėgiams augalams, druskos poveikis gėlavandenėms gyvybės formoms kelia didžiulį nerimą, pažymi Formanas. O būtent, JAV gyvenančioms miškinėms varlėms (lot. 𝐿𝑖𝑡𝘩𝑜𝑏𝑎𝑡𝑒𝑠 𝑠𝑦𝑙𝑣𝑎𝑡𝑖𝑐𝑢𝑠), kurių embrionams druskos tarša labai kenkia. 2017 m. Yale universiteto ir Rensselaer politechnikos instituto Niujorke mokslininkų komanda atrado, kad dėl druskos nuo kelių poveikio patelių dalis tarp buožgalvių sumažėjo 10％.

Kokios alternatyvos?

Tokios nerimą keliančios žinios verčia žmones visame pasaulyje ieškoti alternatyvų, ir daugelis žvilgsnį nukreipia į maisto produktus. Kol krokuviečiai šaltais rytais vaikščiodami uodžia kavą – šiurkštūs ir netirpūs kavos tirščiai mažina ledo slidumą – keliuose Šiaurės Amerikos miestuose vietoje smėlio su druska liejama dešimtys tūkstančių tonų ne taip maloniai kvepiančios cukrinių runkelių melasos, sumaišytos su sūrymu. Tu tarpu Wisconsine, JAV sūrių gamybos sostinėje, bandoma naudoti sūrių gamybos proceso atlieką sūrymą, kitose greitkelių atkarpose eksperimentuota su įvairiais marinatais ir rauginimo procesų atliekomis. Šie skysčiai ne tik mažiau sūrūs, bet ir lipnesni, tad, ne taip greitai nuteka nuo kelio.

Kiekviena iš šių alternatyvų turi savo trūkumų. Tarkime, cukrinių runkelių melasa saldina gruntinius vandenis, kur cukrų skaido mikroorganizmai, mažindami deguonies koncentraciją vandenyje. Be to, joje yra kalio, kuris labai kenkia gėlavandeniams moliuskams ankstyvosiose gyvenimo stadijose. Plačiai naudojama alternatyva – smėlis – užneša upių vagas, kenkdamas bestuburiams. O kalbant apie kavos tirščius, tai dėl augančio arbatos ir kavos vartojimo kofeinas jau dabar yra vienas iš labiausiai paplitusių gėlųjų vandenų toksiškų teršalų. Kitos alternatyvos, tokios, kaip kalcio ar magnio chloridas, gali – kaip ir natrio chloridas – išplauti daugiausiai dėl žmonių taršos dirvoje ir vamzdynuose esančius sunkiuosius metalus, pavyzdžiui, šviną, ir jais užteršti vandenį.

Maisto pramonės atliekų naudojimą žmonės irgi vertina, sakykime, prieštaringai. Marinatų ir runkelių melasos kvapas riečia nosį. Bandymas prieš kelis metus Vašingtono valstijoje naudoti sūrių sūrymą baigėsi, moteriai pasiskundus, kad jos vaikas netoleruoja laktozės.

Kalbant apie kelių barstymo druska alternatyvas, Hintzas tikina, kad vieno sprendimo nėra. Atsakymas – geresnis druskos panaudojimas, pavyzdžiui, pasitelkiant išmintingesnius jos barstymo metodus. Pavyzdžiui, Wisconsin Salt Wise partnerystė per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo druskos naudojimą valstijoje sumažinti iki žemiausio lygio per 30 metų. Valstijos ežeruose druskos lygis irgi pradėjo mažėti. Partnerystėje dirbanti Allison Madison sako, kad šis sumažėjimas pasiektas, pertvarkius barstytuvus purkšti sūrymą, kuris sudrėkina kelią ir paskui barstoma druska geriau prilimpa, tad jos reikia mažiau. Šioje partnerystėje dalyvaujanti Glendale'o bendruomenė su apledėjimu kovoja, pertvarkiusi sūrymo purškimui seną gaisrinės automobilį. Dabar Madison vertina pilotines sūrio sūrymo schemas prieš pritaikydama juos visoje valstijoje.

Strategiškai svarbu kalibruoti įrangą, kad druska būtų barstoma tinkamose vietose, sako Madison. Be to, ji pabrėžia, kad itin svarbu prieš bet kokį barstymą sniegą pašalinti fiziškai. Šiam metodui jau daug šimtų metų: jo reliktų galima išvysti kai kuriuose miestuose ir miesteliuose. Pavyzdžiui, aplink mano gimtąjį Sheffieldą, kalvotą miestą Anglijos šiaurėje, likę keli istoriniai sniego vartai – anksčiau per juos sniegas iš gatvių buvo stumiamas į upę.

Barstyti išmaniau padeda ir technologijos. Prie sunkvežimių pritvirtintais jutikliais galima nustatyti, kur reikia druskos. Pavyzdžiui, UC3M mokslininkai sukūrė automobilių optinius jutiklius, kuriais matoma, kur ant kelių druska jau yra, kad darbininkai žinotų, kur jos nebereikia berti. O „precizinės prognozės“ gali tiksliai numatyti, kur ir kiek sniego bus.

Šią žiemą, Anglija pajudėjo šio inovatyvaus metodo kryptimi. Nacionaliniai Greitkeliai, atsakingi už šalies svarbiausių kelių tinklą, skyrė 15,4 mln. svarų atnaujinti pakelės orų stoteles, aprūpinant jas naujausiais prognozavimo įrankiais, padėsiančiais geriau informuoti žinybos 535 barstytuvų flotilę. Ten, kur anksčiau barstymas buvo pagrįstas bendromis orų sąlygomis apylinkėse, naujose stotelėse bus atmosferos ir kelio jutikliai, iš karto perduodantys informaciją apie esamas oro sąlygas bet kuriame kelyje, kur stovi tokios stotelės. Tikimasi šia technologija pasiekti daug labiau pagrįsto barstymo mišinių naudojimo. Jei pasiseks, gal ateities keliuose gali ir nebus kavos, kornišonų ir runkelių kvapų mišinio.

Joe Shute
www.newscientist.com