Laikas į žvaigždes? Hiustone įvyko „100-Year Starship“ projekto konferencija  (3)

Panašu, žmonija užsisėdėjo savo gimtojoje Saulės sistemoje. Apie karštą troškimą kuo greičiau iškeliauti į žvaigždes mintimis, idėjomis ir emocijomis spalį Hiustone (Teksasas, JAV) dalijosi į specialią grandiozinio projekto „100-Year Starship“ (100YSS, liet. – „Šimto metų žvaigždėlaivis“) mokslinę konferenciją susirinkę mokslininkai.

„Nepaisant technologinio Žemės gyventojų progreso, kosmoso kolonizavimo klausimu tebeesame pažengę ne ką toliau už urvinį žmogų, - tikino projekto „100-Year Starship“ vadovas Mėjus Džemisonas (May Jemison). – Viskas, ką padarėme – pakabinome stotį orbitoje, kur kartkartėmis atskrenda pagyventi žmonės. Na, dar robotuką į Marsą nuskraidinom, kuris užsiiminėja niekais – fotografuoja ir rašo žinutes „Twitter“. Pagrindinė užduotis įsisavinant kosmosą ilgalaikėje perspektyvoje – žmonių kolonijos įkūrimas.“

Projektui „100-Year Starship“ impulsą suteikė JAV Gynybos departamento tyrimų projektų agentūra DARPA tam, kad būtų išnagrinėtos visos tolimų kelionių galimybės. Agentūros darbuotojams talkina Eimso (Ames) tyrimų centro specialistai. Mokslininkai mano, kad jų svajonė bus įgyvendinta per artimiausią šimtmetį.

„Man labai patinka pavadinimas „Šimto metų laivas“, - neslepia NASA mokslininkas Markas Milisas (Mark Millis). – Tačiau iš tikrųjų projektas vadintis turėtų kiek kitaip: „Šimtametis pasiruošimas skrydžiui į žvaigždes“.

Į projektą mokslininkai buriasi ne tik vedini romantikos.

„Skristi būtina, kitaip išmirsim kaip dinozaurai, - įsitikinęs mokslininkas, fantastinio filmo „Žvaigdžių kelias“ („Star Trek“) konsultantas Haris Kloras (Harry Kloor). – Tai, kas neišvengiama, anksčiau ar vėliau būtinai įvyks – su žmogaus įsikišimu ar be jo. Žmonijai gresia būti sunaikintai.“

Kas už?

Tarpžvaigždinių skrydžių idėja pirmasis susižavėjo buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton). Jis sutiko būti simpoziumo garbės sekretoriumi.

„Nepaisant to, jog jau dabar žmonija sėkmingai kuria ir išbando kosminius aparatus, keliaujančius po Saulės sistemą ir už jos ribų, skrydžiai į žvaigždes kol kas tebėra nepasiekta siekiamybė, - kalbėjo B. Klintonas. – Juk išsiruošus į tokią kelionę, teks įveikti neįsivaizduojamus atstumus. Ruošiantis tokiam skrydžiui iškils rimtų technologinių iššūkių. Bet mes juos būtinai įveiksime.

Kas moka?

NASA ir DARPA bendrai projektui skyrė daugiau kaip 1 mln. JAV dolerių. Sklinda kalbos, kad projektą dviem milijardais „žalių“ parėmė ar ruošiasi paremti vienas iš „Google“ bendrasavininkių Laris Peidžas (Larry Page).

Žvaigždėlaivio „100-Year Starship“ schema

Dvipakopė raketinė sistema. Pirma pakopa veiks dvejus metus, antroji – 1,8 metų. Per tą laiką žvaigždėlaivis turėtų pasiekti maždaug 12 proc. šviesos greičio (36 tūkst. km/s), o toliau kosmoso vakuumu keletą dešimtmečių laivas skries iš inercijos.

Impulsiniai termobranduoliniai varikliai. Veikimo principas: degalų granulės išmetamos į degimo kameros centrą, kur jas veiks daugybė galingų elektroninių spindulių. Įkaitinus iki reikiamos temperatūros, degalų granulėse prasidės termobranduolinės reakcijos. Variklio sienelės atsiskirs nuo degimo kameros magnetinių laukų dėka – jais laivui bus perduotas besiplečiančios plazmos judesio impulsas.

Svoris – 60 tūkst. tonų. 50 tūkst. tonų – termobranduoliniai degalai: deuterio ir helio-3 mišinio granulės.
Ilgis – 420 metrų.
Diametras – 190 metrų.

Kur trauksim?

Numatytos dvi kryptys. Pirmoji: priskristi prie vienos iš artimiausių žvaigždžių – Gyvatnešio žvaigždyne esančios Barnardo žvaigždės. Atstumas iki jos - 6 šviesmečiai arba daugiau kaip 50 trilijonų kilometrų. Kelionės trukmė – 50 metų.

Antroji: iškeliauti į kurią nors egzoplanetą, panašią į Žemę. Tokių kosminis teleskopas „Kepleris“ atrado jau apie 150. Tiesa, visos jos – ne arčiau kaip už keliasdešimties šviesmečių. Tikėtina, jog tinkamų variantų pavyks rasti ir kur kas arčiau.

Bet kuriuo atveju, pakeliui tektų sustoti Jupiterio orbitoje. Ten žvaigždėlaivio kompleksas būtų pastatytas iki pabaigos, o iš Jupiterio atmosferos būtų pasisemta reikiamų helio-3 izotopo atsargų. O jau iš ten – startas į kitą planetų sistemą.

Kas skris?

Žemėje galima sukonstruoti biorobotus – astronautų antrininkus. Jie ir leistųsi į skrydį, kurio metu „klonai“ dirbtų, palaikydami ryšį su Žemėje likusiais žmonėmis, ir vykdytų jų nurodymus. Bėgant laikui ir tobulėjant technologijoms „įsikūnijimai“ („avatarai“) dar skrydžio metu galėtų virsti tobula žmogaus kopija – įskaitant ir asmenybės perkėlimą.

Kitas variantas – savanoriai iš jau skraidžiusių ir dar neskraidžiusių astronautų. Ir vienų, ir kitų visame pasaulyje – apie tūkstantį.

Apie ką kalbėta konferencijoje

Herberto Velso pranašystės

„Idėja, kad žmonės keliaus į žvaigždes, tik dabar skamba kaip fantastinė, - tikino M. Džemisonas. – Skeptikai projekto sėkme netiki. Tačiau verta prisiminti, ką savo laiku bylojo H. Velso pasakojimas „Pirmieji žmonės Mėnulyje“ – kūrinys buvo priimamas kaip nesąmonė, o ne pranašystė. Jo kūrinys apie ekspediciją į Mėnulį buvo išspausdintas 1901 m. – beveik 70 metų prieš tą dieną, kai Mėnulyje išsilaipino žmonės. O šiandien mokslinis-technologinis progresas toks spartus, jog bet kokios fantastinės idėjos gali būti įgyvendintos gerokai greičiau.“

Erdvėlaikio suspaudimas

Siekdami pagreitinti tarpžvaigždines keliones, NASA specialistai konferencijoje siūlė ieškoti būdų, kaip būtų galima suspausti, išlenkti erdvėlaikį. Anot jų, tai leistų sukurti tikrą kosminį žvaigždėlaivį, analogišką matytam „Star Trek“, kur įgula tarpgalaktine erdve keliaudavo pereidama į kitus išmatavimus.

„Fizikos lygtyse radome landą, - pareiškė NASA inžinierius Džonas Vaitas (John White). – Aptikome, jog laikas, veikiant kolosalioms jėgoms (pvz., artimoms branduoliniam sprogimui), gali eiti greičiau arba lėčiau. Tikėtina, jog laivo variklis sukurs savotiška burbulą, kuris akumliuos energiją, o laikas jo atžvilgiu tekės lėčiau. Visa tai leistų didelius atstumus įveikti greičiau, ir keleto Žemės savaičių atstumą žvaigždėlaivis nuskrietų per keletą dienų.“

Specialistai konferencijoje siūlė ir energijos šaltinių problemos sprendimus. Anksčiau buvo manoma, jog skrydžiui, pvz., į Kentauro Alfą (artimiausia Saulei žvaigždė) reikės degalų bako, dydžiu prilygstančio Jupiteriui. Vis dėlto Dž. Vaito tyrėjų kolektyvas priėmė sąlygą, jog jei pavyktų „suminkštinti“ erdvėlaikį, tai 4,3 šviesmečio atstumui įveikti reikėtų vos 500 kg degalų, o greitis šviesos greitį viršytų 10 sykių.

10 sykių?? O kol kas...

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(3)
(0)
(1)

Komentarai (3)