SSRS: vaiduokliška nepriklausomybės galimybė

1920 metų gruodį Ukrainos SSR buvo oficialiai pripažinta nepriklausoma valstybe. Per ateinančius dvejus metus jaunai respublikai buvo pradėta perduoti vis daugiau galių. O Ukrainos bolševikų vadovybė vis labiau mėgo jaustis esantys nepriklausomos valstybės, o ne Rusijos provincijos vadovais. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tarp jų nebuvo daug vietinių Ukrainos gyventojų, galime drąsiai manyti, kad Sovietų Ukrainos vadovus skatino noras įtvirtinti asmeninę galią, o ne patriotiniai jausmai. Tačiau karinio pralaimėjimo sąlygomis net deklaratyvi nepriklausomybė buvo geriau nei visiškas grįžimas į imperiją.

Svarbų vaidmenį vaidino kivirčai bolševikų partijos vadovybėje. Mikliai panaudodama partijų vidines intrigas, Ukrainos SSR vadovybė gana mikliai „praslydo pro plyšius“ ir net ėmė nesutikti su kai kuriais dekretais, kurie jai atėjo iš Maskvos. Faktas yra tas, kad nepaisant formalios nepriklausomybės ir savo valstybinių organų buvimo, Maskva kontroliavo naujai suformuotas respublikas per jungtinę Raudonąją armiją ir Rusijos komunistų partijos (bolševikų) vienpartinę struktūrą – RKP (b). Tai yra, Ukrainos SSR vyriausybės vadovas Christianas Rakovskis, kaip RKP (b) narys, buvo pavaldus aukštesniems partijos organams, esantiems Maskvoje. Iš tikrųjų respublikų nepriklausomybė buvo grynai deklaratyvus reiškinys.

Būtent pagal partijos liniją Stalinas siekė apriboti naujai susikūrusių sovietinių respublikų „nepriklausomybę“ ir įstoti į RSFSR su autonomijos teisėmis. Šis procesas vyko žūtbūtinės kovos dėl valdžios partijoje fone. Dėl sveikatos problemų Vladimiras Leninas vis rečiau galėjo atlikti partijos lyderio pareigas, o jo bendraminčių tarpe įsiplieskė kova dėl įtakos ir galimybės užimti lyderio vietą. Taigi dalis partijos vadovybės noriai žaidė kartu su „autonomizacijos“ plano priešininkais, kad susilpnintų Josifo Stalino pozicijas.

O pagrindiniu šio plano vykdytoju tapo Ukrainos SSR vadovybė, kuri prisiekė ištikimybę partijai ir jokiu būdu nesipriešino sovietinei sistemai. Tai buvo partijos vidaus kova, o ne tikra kova už ukrainiečių nacionalines teises. Konkrečiai, Ukrainos SSR vadovybė pasisakė už jų asmeninės įtakos stiprinimą tiek Ukrainos SSR viduryje, tiek bendru partiniu lygiu.

For the first installment of #USSR100, we are highlighting the "Declaration and Treaty of the Creation of the USSR," the founding document of the Soviet Union. To view a digitized version of the document, please visit https://t.co/1u9xdlknr5 pic.twitter.com/7JFYfnwciC

— Slavic Reference (@SRSUIUC) February 4, 2022

Galų gale Stalino autonominis planas (naujai susikūrusių respublikų su autonomijos teisėmis įtraukimas į Rusiją) buvo užblokuotas Lenino. Buvo nuspręsta suformuoti formalią lygių respublikų sąjungą. Tada Stalinas užsibrėžė tikslą šį susivienijimą įvykdyti per kuo trumpesnį laiką ir kiek įmanoma apriboti respublikų subjektyvumą.

1922 m. gruodžio pabaigoje buvo sušauktas Pirmasis sąjunginis sovietų suvažiavimas, kuriame turėjo būti patvirtinti du dokumentai – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sukūrimo deklaracija ir sąjungos sutartis. Ir čia vėl Ukrainos delegacija stojo prieš Staliną. Kaip jau minėta, Mychailo Frunzė atvirai priešinosi Stalino iniciatyvai ir sugebėjo galutinį naujos valstybės susikūrimą atidėti iki 1923 metų liepos 6 dienos. Tai buvo kone didžiausias Stalino pralaimėjimas jo politinėje karjeroje. Dėl to sutartis buvo pakeista SSRS priklausančių respublikų teisių didinimo kryptimi, visų pirma, buvo įvesta Tautybių taryba, kuri turėjo stebėti, kaip laikomasi deklaruojamų SSRS tautų teisių.

Nuo to laiko Kremlius Ukrainą suvokia kaip pavojingą laisvo mąstymo židinį, kur net iš Maskvos atsiųsti lyderiai tampa blaiviais laisvai mąstančiais „nacionalistais“.

Deklaracinės teisės, tapusios tikromis

Pažymėtina, kad net ir jau susikūrusios Ukrainos SSR sąlygomis SSRS vyko ukrainizacija ir „raudonasis renesansas“ (laikinas ukrainiečių kultūros atgimimas; dėl to, kad dauguma jos figūrų buvo sušaudytos 1930-aisiais jis dar vadinamas „nušautu renesansu“). Stalinas apribojo visus šiuos procesus, kai trečiajame dešimtmetyje galiausiai sutelkė valdžią savo rankose. Tada jis susidorojo su savo politiniais oponentais ir apribojo bet kokią net teorinę respublikų nepriklausomybę. Ji tiesiog negalėjo egzistuoti tokiomis sąlygomis, kai pačios konstitucinės valdžios tapdavo apsimestinėmis. Vienintelė deputatų užduotis tarybose buvo vienbalsiai patvirtinti anksčiau priimtus sprendimus.

Štai kodėl su rusams būdingu nerūpestingumu niekas nesusidorojo su sovietinių respublikų deklaratyvių galių likvidavimu. Dar daugiau. Visiškai suvokdamas savo neribotą galią, Stalinas į Jungtines Tautas įtraukė Ukrainos ir Baltarusijos Sovietų Respublikas kaip šalis įkūrėjas. Šios tariamai nepriklausomos respublikos pridėjo balsų Maskvai naujai sukurtoje organizacijoje. Verta pažymėti, kad RSFSR į JT neįstojo, todėl šiuolaikinė Rusijos Federacija užėmė visos SSRS vietą, su niekuo nesutikus (bent jau viešai).

Tačiau susilpnėjus režimui ir komunistų partijai praradus visišką fiktyvios valdžios kontrolę, Ukraina visapusiškai pasinaudojo jai popieriuje suteiktomis teisėmis tolimame 10-ajame dešimtmetyje, užtikrindama visiškai legalų išėjimą iš „lygių ir suverenių respublikų“ sąjungos.

Dabar Kremlius ir toliau užsiima teisiniu absurdu, kurdamas marionetines valstybes ir pasirašydamas su jomis sutartis pagal analogiją prieš šimtmetį. Skelbdamas nostalgiją SSRS, Kremliaus elitas siekia būtent imperijos atkūrimo. O Rusijos valdžia turi daugiau nei pakankamai patirties dėl stulbinamos formos ir tikrovės neatitikimo.

Tačiau užuot šventusi imperiją užkariautame Kijeve, Rusijos Federacijos neoimperinė vyriausybė sulaukė įnirtingo tikros nepriklausomos Ukrainos valstybės pasipriešinimo.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)