Gruodžio 30-ąją sukanka 100 metų, kai bolševikai sukūrė Sovietų Sąjungą. Putinas svajojo švęsti šią datą užėmęs Kijevą ir Ukrainą, bet klydo, kaip kadaise Stalinas. Atskleidžiame, kaip buvo kuriama SSRS ir kaip dėl Maskvos valdininkų aplaidumo Ukraina gavo papildomų argumentų dėl nepriklausomybės.

Agresijoje prieš Ukrainą Kremlius nuolat naudojasi sugriautos Sovietų Sąjungos nostalgija. Sunku nustatyti tikrąjį pačių Rusijos valdžios institucijų požiūrį į SSRS, nes jų asmeninės karjeros sėkmę lėmė Sąjungos sunaikinimas, kurį Vladimiras Putinas kadaise pavadino didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa.

Galima laikyti nusistovėjusiu faktu, kad Kremliaus informacinėse kampanijose, bent jau vidaus reikmėms, nostalgija Sovietų Sąjungai dabar vaidina pagrindinį vaidmenį. Įdomu tai, kad rusų propagandistai dažnai bando sujungti tai, ko sveikas protas neleidžia – imperinį ir sovietinį istorinį palikimą. Tai patvirtina, kad Rusijos valdžiai labiau rūpi SSRS teritoriniai laimėjimai, o ne gyvenimo būdas, kurio pasigenda didelė dalis rusų.

Iš tikrųjų, išsamiai išanalizavus Sovietų Sąjungos egzistavimo ypatumus, tokiose prieštaringose ​​Rusijos elito požiūrio į ją formuluotėse galima rasti tam tikros logikos. Juk SSRS buvo gana originalus darinys, kuriame deklaruojamos ir realios padėties neatitikimas buvo norma ir pagrindinis jos kūrimo pagrindas.

Gruodžio 30-ąją sukanka 100 metų nuo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sukūrimo deklaracijos, kuri paskelbė „rojaus žemėje“ statybą, bet iš tikrųjų tapo tikru pragaru milijonams jos gyventojų.

Akivaizdu, kad pradėdami plataus masto invaziją Rusijos vadovai svajojo šią sukaktį paminėti dar kartą kontroliuodami svarbiausią SSRS dalį – Ukrainą, tačiau Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dėka tai neįvyko.

Šalies pavadinimas

Į istoriją raudonoji imperija įėjo kaip Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS), tačiau jos pavadinimas galėjo būti visai kitoks.

Po 1917 m. spalio perversmo, kai bolševikai užgrobė valdžią iš Laikinosios vyriausybės, Leninas paskelbė Rusijos Socialistinės Federacinės Sovietų Respublikos (RSFSR) susikūrimą.

Netrukus, per 1922 m. Sakartvelo krizę, Leninas paragino RSFSR ir kitas nacionalines sovietines respublikas sudaryti didesnę sąjungą, kurią iš pradžių pavadino Europos ir Azijos Sovietų Respublikų Sąjunga.

Sakartvelo krizė – politinis konfliktas sovietų vadovybėje dėl būdo, kuriuo Sakartvelo SSR turėjo būti įvykdyta socialinė ir politinė pertvarka. Ginčas dėl Sakartvelo, kilęs netrukus po priverstinės šalies sovietizacijos ir pasiekęs aukščiausią tašką 1922 m. antroje pusėje, įtraukė vietinius bolševikų lyderius, vadovaujamus Filipo Macharadzė ir Budu Mdivani, ir jų de facto viršininkus iš Rusijos – Josifą Staliną ir Grigolį Ordžonikidzę.

Josifas Stalinas iš pradžių priešinosi Lenino pasiūlymui, bet galiausiai su juo sutiko, nors Lenino sutikimu pakeitė pavadinimą į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS).

1922 m. gruodžio 28 d. Rusijos SFSR, Užkaukazės SFSR, Ukrainos SSR ir Baltarusijos SSR įgaliotųjų delegacijų konferencija patvirtino SSRS sukūrimo sutartį ir SSRS sukūrimo deklaraciją. Šiuos du dokumentus 1922 m. gruodžio 30 d. patvirtino pirmasis SSRS Sovietų suvažiavimas ir pasirašė delegacijų vadovai Michailas Kalininas, Michailas Chakaja, Michailas Frunzė, Grigorijus Petrovskis ir Aleksandras Červjakovas. Oficialus paskelbimas buvo paskelbtas Didžiojo teatro scenoje Maskvoje.

Suklastota Sovietų Sąjungos sukūrimo data

Pradėkime nuo to, kad pati data – 1922 m. gruodžio 30 d. – yra propagandinis antspaudas, turintis labai simbolinę atspalvį. Juk būtent dėl ​​ Ukrainos bolševikų veiklos lėmė, kad realus SSRS susikūrimas buvo atidėtas daugiau nei pusmečiui – 1923 m. liepos 6 d. Būtent tada buvo ratifikuota deklaracija ir unijos sutartis, o 1922 m. gruodžio 30 d. šie steigimo dokumentai buvo balsuoti tik kaip pagrindas.

Tokį delsimą lėmė Ukrainos delegacijos atstovo Mychailo Frunzės pareiškimas, kad jis šiai idėjai gana griežtai priešinosi, nors Josifui Stalinui principo reikalas buvo viską užbaigti naujųjų 1923 metų išvakarėse. Galiausiai pirmojo sovietų suvažiavimo, kuriame visa tai buvo nuspręsta, delegatai palaikė Ukrainos atstovą.

Panašu, kad būsimasis „tautų tėvas“ to neatleido, nes valdžią uzurpuojant Stalino rankose, Mychailo Frunzė mįslingomis aplinkybėmis 1925 m. mirė ant operacinio stalo, būdamas keturiasdešimties. Ir kai Stalinui pagaliau pavyko perimti visą valdžią, jis ištrynė savo nesėkmės atminimą iš istorijos – ir taip SSRS šventė klaidingą susikūrimo datą, o tai gana simboliška, nes pats SSRS susikūrimas buvo gana butaforinis reikalas.

Taigi išsiaiškinkime, kas buvo prieš šią keistą istoriją ir kaip susikūrė prieštaringiausia XX amžiaus, o gal ir visos žmonijos istorijos sąjunga.

Ukraina ir bolševikų galia. Vilties spinduliai karinių pralaimėjimų tamsoje

1917 metais silpna ir neryžtinga Rusijos Laikinoji vyriausybė buvo nuversta ginkluotu perversmu, kurį įvykdė radikalioji Rusijos socialdemokratų dalis – bolševikai. Šis judėjimas pasisakė už pasaulio atstatymą remiantis „socialiniu teisingumu“, kurį jo pasekėjai įžvelgė ekonomine lygybe, kuri turėjo būti pasiekta panaikinus prekybinius ir piniginius santykius. Bolševikai taip pat paskelbė engiamų tautų apsisprendimo teisę. Apskritai šis judėjimas buvo „už viską, kas gera ir prieš viską, kas bloga“, o praktika pasirodė proziškesnė ir gana žiauresnė.

Deja, už laisvę kovojantys ukrainiečiai turėjo patys įsitikinti, ko vertos bolševikų deklaracijos. Ukrainos valstybę 1917–1920 m. kelis kartus užgrobė Raudonoji armija, kiekvieną kartą tai lydėjo žiaurios represijos prieš visus, kurie nesutiko su nauja tvarka. Be to, nepaisant paskelbtos laisvės, visi, kurie pasisakė prieš buvusios imperijos vientisumą, buvo paskelbti priešais. Toks pat likimas ištiko baltarusius, Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautas.

Komentarai (1)