Alvydas Jakeliūnas. Ar erdvė gali būti kreiva?

Dėkui. Na ne nuo Gezari viskas prasidėjo. Tiesiog manau pasitvirtino informacija, kurią maniau žinojęs daug daug ankščiau. Aš neturiu pagrindo abejoti Gezari kaip eksperimentatoriu, kad 4 iš 8 specialios reliatyvumo teorijos efektai neturi eksperimentinio patvirtinimo. Iš tų 4 patvirtintų 3 galima paaiškinti kaip aš siūlau savo straipsnyje. O dėl E=mc^2 yra daug klasikinių išvedimo būdų. Aš manau, kad specialioji reliatyvumo teorija taip pat turi galiojimo ribas, kaip ir Niutono mechanika. O tos ribos yra daug arčiau nei manyta. Ji tinka gerai tik kai stebėtojas juda eterio atžvilgiu lėtai. O geriausiu atveju išvis nejuda. Tačiau pats eteris ne toks kaip buvo manoma prieš 150 metų. Kiek žinau nėra eksperimentų tai paneigiančių. Todėl galiu teigti, kad nėra to deklaruojamo stebėtojo lygeteisiškumo principo. Aš ne prieš eksperimentus, su malonumu padiskutuočiau apie eksperimentus, kurie jūsų manymu galėtų paneigti ką pasakiau. Bet nenorėčiau diskutuoti tokiu kampu, kad teorija yra graži ir todėl teisinga. Be to labai glumina tas faktas, kad kai kuris eksperimentas verčia suabejoti esama teorija, na kaip Marinovo, Consoli ir kiti, tai nėra jokių duomenų, kad juos kas kartotų, tik pasipila daugybė teorinių samprotavimų, kodėl jie galėjo būti neteisingi. Nors minėtus eksperimentus gal net Lietuvos studentai galėtų pakartoti truputi pafinansavus. Vėliau norėčiau grįžti prie kvanto gravitaciniame lauke, nes tai tiesiogiai surišta su Gezari eksperimentu ir to keisto dalyko, kad abi mano hipotezės labai neblogai paaiškina svarbiausią to eksperimento aspektą. Bet net nežinau ar tai kaip nors gali paaiškinti dabartinės teorijos. Bent jau nieks to nemini. Ir pats Gezari nežino kaip interpretuoti gautus rezultatus.

Stebiu visą diskusiją nuo pat pradžių ir kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jūs paėmete vieną eksperimentą, prisiminėte kas jums nedavė ramybės jaunystėje ir dabar viską sukombinavus parašėte teoriją, kuri paaiškina eksperimento rezultatus. Nes kažkaip jums vis tas Gezari, Gezari ir nieko daugiau.. Silpnokai sakyčiau remtis juo vienu. Kai jį vis minite tampate savotišku jo fanbojumi ir interneto komentatorių atžvilgiu (o tie kurie šiame tinklalapyje, o ypač tie, kurie po šiuo straipsniu komentuoja, mano nuomone, yra protingi ir suvokiantys ką šneka) smunka jūsų teorijos teisingumas. Nors galbūt ir jūsų tiesa, kas ten žino kaip ten iš tiesų viskas vyksta..

As irgi pritariu, kad kuriant fizikines teorijas galima remtis tik eksperimentais. Ir pats Einsteinas beje sake, kad grynai logiskai apie realu pasauli negalima gauti jokiu ziniu - viskas prasideda ir baigiasi eksperimentu. Ir tik po to pritaikai matematini aparata. Nezinau, kiek as esu itikejes RT, bet Maikelsono-Morlio bandymu, kol jis nepaneigtas tikiu, ir kai is jo isplaukianciu sviesos savybiu pats sau galiu be niekieno pagalbos, remiantis tik paprasciausios matematikos ziniomis, issivesti Lorenco transformacijas, tai kur daugiau detis?...:) Eksperimentų net tris variantus pasiuliau, tik aisku, kad straipsnyje aprasytų efektų pagrindu, jie kažin ar pasitvirtintu, bet gal pasitvirtins kitokiu pagrindu. Galeciau ir daugiau pasiulyt. Taciau ne argumentas, kad jei is kazkuriu 8 eksperimentu del ju sudetingumo keli nepasitvirtina, tai tuos pasitvirtinusius jau reikia atmesti ir visa teorija "nurasyti". Teorija galima butu suabejoti, jei bent vienas eksperimentas teoriją paneigtų. Na ir kalbant apie sviesos uzlinkima, praeinant pro Saule, reiketu buti kiek kuklesniam, vadinant Einsteino "savaji" metoda ketvirtuoju:). Istoriskai Einsteino sprendinys - tiek analitiskai, tiek aisku, savo skaitine reiksme, kuri skyresi nuo kitu,- buvo antrasis, pateiktas praejus ~100 metu nuo atrastojo Zoldnerio sprendinio. Zoldneris apskaiciavo, kad arti Saules praejusi sviesa turi uzlinkti 0",87 laipsnio (t.y., maziau nei viena laipsnio sekunde). Einsteinas, nezinodamas apie Zoldneri, irgi buvo gaves analogiska israiska. Bet sukurus Bendraja RT, pasirode, kad analitiskai sis atsilenkimas yra lygiai 2 kartus didesnis, t.y., turetu atsilenkti 1",75 laipsnio. Taigi skirtumas nuo klasikines teorijos labai jau didelis - tai ne Merkurijaus orbitos precesija, kuria RT pakoreguoja tik ~10%. Cia jau visas 100% ir netgi esant nelabai tiksliam eksperimentui, ji atlikus butu aisku, kuria is dvieju teoriju eksperimentas labiau tenkina. Taigi optinių (matomos sviesos) bandymų, kurių atlikta jau keli simtai, rezultatai apie apie BRT numatomą reiksmę (1",75) issibarsto 20% tikslumu. Net ir tokio rezultato uztektu pasakyti, kad BRT teisingesne teorija. Taciau galima matuoti ir radiobangu uzlinkima, kurio matavimams nereikia laukti nei Saules uztemimu, nei geru oru, o be to ir bandymo tikslumas keliomis eilemis tikslesnis, nes galima naudotis radiointerferometrais su didziule baze. Taigi radiobangu atveju matavimo rezultatas nuo teorines 1",75 tesiskiria tik 0.5%! Ar bereikia didesnio tikslumo, kad suprastum, jog Niutono mechanikos duodama reiksme 0",87 tikrai neteisinga. Cia autorius teisus, kad "vis tikslinti to kampo matavimą yra juokinga" :). Nebent Jusų teorija irgi duotu panasu rezultatą. Tuomet galima būtų žiūrėti, ar ji patvirtina ir kitus eksperimentinius duomenis. Gal būt gautųsi taip, kad abi teorijos sutampa, taigi yra invariantiškos ir filosofine prasme gamtos reiskinius galima butu aiskinti ir be "erdves kreivumo" bei panasių kitų sveikam protui nesuvokiamu dalyku.

Aš tiesiog pasimokiau, kad nereikia išsiplėsti. Nediskutuoti visais klausimais iš karto. Nesu aš niekieno nors fanas. Nebent savo smalsumo pasaulio sandaros atžvilgiu. Vėliau įrodysiu, jei netyčia dar skaitysit. Enšteinas sakė, kad Dievas nežaidžia kauliukais, aš manau: na negali žinoti, bet tikrai tai daro nereliatyviai.

Man atrodo tokie straipsniai tokio pobudzio saituose ("populiaraus mokslo") gal but isvis netinka, nes negiama reakcija uztikrinta, ypac, jei bent kazkas skamba neitikinamai . Teorine dalis lyg ir "normali", nors aisku, reikia buti specialistu, kad ja suprastum, taciau aiskinamoji dalis... (gal is pagarbos zmogaus ieskojimams nutylesiu). As irgi turiu savyje kai kuriu teoriju, gal net globalesne prasme, savu aiskinimu, bet tikrai niekad ju neskelbciau cia.

Užlinkimo kampas gaunasi toks pat. Abi mano hipotezės yra vystomos ir kitų žmonių. Bet aš pats jas radau dar ilgai iki interneto atsiradimo, todėl gal nieks nepyks, jei sakau mano. Su Maikelsono eksperimentu tai ne viskas taip paprasta. Tiksliau pasakius visai ne kaip. Jis gali būti nulinis dėl nereliatyvaus sutrumpėjimo judant eteriu pagal Lorencą. Bet tada Marinovo eksperimentas duotų teigiama rezultatą, nes pastarasis nejautrus tokiam sutrumpėjimui. Bet gali būti, kad masė tempia eterį, tada reik Marinovo aparatą į kosminį laivą dėti. Na tiesiog kodėl nepadarius tokių eksperimentų. Čia man kažkoks pravalas, Marinovas paskelbia tokius rezultatus, nieks nekartoja. Aš nevadinu savo teiginių teorija, tiesiog darbinės hipotezės naujų reiškinių paieškai. Tikriausiai didžioji dalis reiškinių taip ir buvo atrasta. Parašyti visuotinę teoriją neužtenka duomenų niekam. Matematikai gali pasižaisti, jei nori, bet trūksta duomenų iš esmės. Bet kokį naują reiškinį surast yra ne nulinė tikimybė. Pačios gravitacijos mano hipotezės tiesiogiai neapibrėžia. Pasitvirtinus šviesos greičio matavimams atsirastų gudresnių už mane toj srytį. Visą sudėtingumą lemia sąveikos plitimo greičio mandrybės. Bet tas nereliatyvinis sąveikos plitimo greitis leidžia išmest magnetinio lauko sąvoką.

aš ir nebe

Kiek nukrypsiu nuo temos:) Cia turbut vel turi galvoje kompiuterine grafika. Nesu specialistas kompiuterineje grafikoje, bet zinau, kad programuotojai, matematikai, skaiciuojant pavirsiu isreiskiancias trianguliacijas sugalvoja visokiu optimizuojanciu skaiciavimus metodiku ir visai tikiu, kad gali atsirasti ir sesiamates erdves ir pan. Bet nezinau, ar siuo pagrindu galima teigti, kad ir musu realioji trimate erdve is tikro yra 6-mate. Netgi fizikai naudoja tik 3 erdves matavimus. Siaip tai man naujiena, kad naudojantis Euklido geometrija ar trigonometrija, nebutu imanoma tiksliai apskaiciuoti kazkokio kuno tasku ar pavirsiu koordinaciu trimateje erdveje. Speju, kad galbut problemos yra susijusios su trimacio vaizdo projekcija i dvimati pavirsiu, nes iskyla perspektyvos traktavimas, kuris tikrai yra problemiskas. Netgi kai kurie viduramziu dailininkai (pvz., Diureris) sprende siuos klausimus, nes jiems buvo svarbu, kad paveikslai atrodytu tikroviskai. Jeigu problemu sukelia atspindziai, tai kazin, ar cia Euklido geometrijos problema, nes jei atspindi apibreztume, kaip tieses atsokima nuo pavirsiaus ar tieses tuo paciu kampu, tai naudojantis dvejomis (gal 3) paties Euklido teoremomis (kai kurios is ju yra tiesiog brezimo uzdaviniai) ta atspindi galima butu lengvai rasti. Bet cia jau gryna teorija :), o siaip tai kiekvienas is musu su liniuote ir apskritimu ta atspindi nubreztu. Bet apskaiciavimams ir to nereikia, nes ir taip zinom, kad atspindzio kampas lygus kritimo kampui. Tai man cia siek tiek neaisku del tu erdves matavimu skaiciaus.

Reikėtų atsikuisti 10-15m. archyvus, dabar jau nebeprisimenu, kodėl taip paprasčiau. Apskritai, gali būti teisus, kad 3D pilnai save apibrėžia, tik, pavyzdžiui, kiekvieną koordinatę turime imti kaip kompleksinę. Tik, kas įdomiausia, xr, xi, yr, yi,... tuomet tampa lygiavertės: xr tiek pat reali, kaip xi ar yi ir jos invariantiškai sukeičiamos. Ir dar: nors kai kurių 3D geometrinių ribinių atvejų negalime vienareikšmiai suprojektuoti į 2D ekraną, tačiau 6D jie suprojektuojami į 2D, 3D, 4D, 5D... Kitaip tariant: kuo tikime labiau, savo akimis ar Occhamo skustuvu?

apie Ochamos skustuva tai nieko nesu girdejes ... bet jei, kaip supratau, problemos su 3D erdve iskyla, ja atvaizduojant i 2D (ar kitus matavimus), tai pagal mane, kalbant groteskiskai, cia ne pacios trimates erdves "problema", o tiesiog klausimas, kaip trimatis vaizdas turetu naturaliau atrodyti dvimaciame ekrane ar lape. Juk turbut net skirtingu objektyvu fotoaparatai ta pati vaizda is to paties tasko nufotografuotu kiek skirtingai. Gali buti, kad vienoje nuotraukoje krastiniai objektai matytusi, o kitoje - ne. Cia dar gal problema ir tame, kad mes (zmones) savo zvilgsniu aprepiame beveik 180 laipsniu kampa (nekraipant akiu). Tuo tarpu i ekrana zvelgiame kokiu 60 laipsniu kampu. Ir, kalbant apie krastinius objektus, tikrai sunku suprasti, ka (arba kiek) tame ekrane vaizduoti. O tuo tarpu jei musu akys butu sonuose (kaip arkliu, ar vistu), tai mes matytume dar zymiai placiau ir kaip tuo atveju reiketu matoma vaizda atvaizduoti dvimaciame ekrane? Gali buti, kad protinga arkli pasodinus prie kokio DOOM'o , jis pasakytu, "ka cia man rodote - duokit 4D vaizda!" Nezinau, ar pataikiau i problema, nes man bunant kompiuterines grafikos specialistu ir be atspindziu, matyt iskiltu daug klausimu:).

Dėl Williamo Occhamo (ar Ockhamo, Occamo) tai gal ne tos tradicijos rašybą paėmiau - rašoma įvairiai. O dėl 3D grafikos... Problema nėra tiesiog prasukti spindulį kažkokiu ΔφΔγ, koordinačių perspektyva iš bet kokios dimensijos susiveda į paprastą geometriją (atmetamų koordinačių imitavimą panašiaisias trikampiais). Kur kas sudėtingiau - išskaičiuoti 3D objektų "fiziką", sąveikas. Čia neišvengiamai susiduriam su dalybom iš nulio ir neigiamų skaičių, singuliarumais. Kad ir begalines plokštumas apskaičiuoti trimatėje erdvėje yra paprasčiau nei 3D objektus, išreikštus tų plokštumų sankirtom. Iš principo, 6D galima laikyti kaip kompleksinį 3D koordinačių variantą, bet yra ir daugiau savybių. Kuo erdvė turi mažiau dimensijų, tuo joje daugiau apribojimų. Kaip tokį kompleksinį atvejį, galima paimti elektrą ir magnetizmą. Tačiau jie turi apribojimą, kad susiję tarpusavyje labiau nei su kitais laukais (vienas kito išvestinė - kaip sin ir cos), todėl jie ir yra vienas kompleksinis laukas. Tuo tarpu, šešiamatė geometrija neturi 3 porų matmenų - xi ir xr tiek pat (ne)susijusios kaip xr ir yr. Ai, dar problema: 3D erdvėje neįmanoma pasukti kūno aplink x ir y, nepasukant apie z. Aukštesnės dimensijos tokio apribojimo neturi. Palyginimui: vienas intuityvus, bet neteisingas geometrijos "dėsnis" - dvi lygiagrečios tiesės plokštumoje nesikerta. Arba: dvi nelygiagrečios tiesės plokštumoje turi lygiai vieną bendrą tašką. Dabar (jau 400m.) žinome, kad tai netiesa, ir realybėje galima rasti keliskart besikertančių tiesių. Vadinasi, šis Euklido postulatas tėra realios erdvės suvokimo apribojimas, kylantis iš neteisingos prielaidos, kad tiesę stačiu kampu kertanti tiesė su bet kuria jai lygiagrečia tiese taip pat sudaro statų kampą. Kitaip tariant, mums tiesiog neintuityvu, kad gamtoje esančios lygiagrečios tiesės gali kirstis. Neintuityvu, kad trikampio kampų suma realybėje gali nebūti 180 laipsnių. Dėl to mes linkstame realybę apriboti iki savo intuicijos. Nesugalvojau prieštaraujančio realaus pavyzdžio - dėl to įrodinėsiu, kad mano vaizduotės ribos yra nepaneigiama realybės savybė. Taigi, nuo ko visa šita litanija prasidėjo? a. Tai, kad (kol kas) neapčiuopiame daugiau fizikinės errdvės dimensijų, dar nereiškia, kad jos neegzistuoja. O dar kai išgirstame teorijas apie "timelike" ir "spacelike" dimensijas, arba kad tuoj po BB galėjo būti dvi laiko dimensijos (ar viena kompleksinė? turbūt ne), mes intuityviai tam priešinamės ir norime vadinti "matematiniais" ar "fizikiniais" triukais. Net jei tie triukai paaiškina realybę geriau ir paprasčiau, parodo, kad tai, kas mūsų suvokime yra neįmanoma, iš tikrųjų įmanoma ir netgi daug ką paaiškina. Kvantinė mechanika neintuityvi, bangų ir dalelių dualumas neintuityvus, šviesos eterio neegzistavimas neintuityvus. Inertinė masė ir gravitacija neintuityvios - intuityvus svoris ir darbas. Ir iš čia plaukia kitas klausimas, ar materija reali? Net ir kalbėdami apie informaciją, negalime atsiplėšti nuo materijos - konkrečių bitų iškaltų akmenyje, neuronuose, tranzistoriuose. Dėl to, kalbėdami apie Visatą ir ją varančias jėgas, vieni būtinai nori visa per materiją valdančio proto, kiti - priešinasi bet kokiai "nematerialios egzistencijos" idėjai. Tačiau teisybė gali būti bet kuriame nuomonių spektro gale, netgi kiekviena nuomonė gali būti iš dalies teisinga.

Jei būtume akli, ar netraktuotume sieną kaip kreivą geometriją?

Del 2 punkto (fizo eksp.) Tavo paaiskinimas del Fizo eksp. slubuoja, nes tavo formuleje nebelieka priklausomybes nuo luzio rodiklio n (susiprastina jei nepastebejai) Del arxiv medziagos: Kiek trumpai uzmeciau aki, tai man uzkliuvo vieta "At least one of the five relativistic optical effects predicted by the special theory of relativity should be confirmed by direct observation; the most significant of these would be the invariance of c to motion of the observer." Autorius matyt nezino SRT, nes teigia, kad C invariantiskumas yra SRT teorijos isvada. Taip nera- c invariantiskumas yra SRT teorijos POSTULATAS (aka. prielaida). Bet aisku, jei ta prielaida neteisinga, tai sugriutu ir pati SRT. O siaip idomus tavo pamastymai. Tik nemazai ju remiasi ideja apie eterio egzistavima. Lyg ir nera irodymu, kad jis yra. Va jei kas rastu ta eteri - kita kalba.

Koks skirtumas tarp prielaidos ir numatymo eksperimentatoriaus požiūriu? Abu vienodai reik tikrint. Bet eksperimentus reiktų daryt tuos kuriuos oponentai siūlo turbūt? Tai gi net kvantinė mechanika sako, kad pilna virtualių dalelių kurios atsiranda ir išnyksta per labai trumpa laiką. Kas čia, ne eteris? Gal kas žinot kaip šituos "padarėlius" http://tf.nist.gov/ofm/smallclock/Welcome.html būtų galima sinchronizuoti su išoriniu lazeriu?

Pora citatų iš NASA programos http://www.nasa.gov/pdf/168030main_hi_res.pdf: “In 1964, Irwin Shapiro, an astrophysicist at Harvard University, identified another phenomenon that Einstein’s curved spacetime should cause: the apparent reduction of the speed of light (or electromagnetic waves) when it passes through a gravitational field.” “Scientists predicted that, according to Einstein’s equations, the signal would be delayed by 200 microseconds if it traveled right next to the Sun.” Abi pasiūlytos hipotezės (šviesos greičio priklausomybė gravitaciniame lauke ir antru kosminiu greičiu krintančio eterio) duoda lygiai tokį pat rezultatą, nors jos abi iš esmės skiriasi viena nuo kitos ir nuo bendrosios reliatyvumo teorijos. Beje, kaip pati bendroji reliatyvumo teorija sugeba gauti tokį sau pačiai prieštataujantį rezultatą net nenurodyta, belieka tik spėlioti.

Norėčiau pateikti keletą patikslinimų dėl straipsnio. Straipsnio rašymo metu negalėjau apsispręsti kurią iš dviejų savo senų hipotezių palaikyti. Antru kosminiu greičiu krintančio eterio hipotezę ar poliarizuoto eterio idėją. Pradėjau straipsnį rašyti palaikydamas pirmąją hipotezę. Net straipsnio pavadinimas buvo surištas su siūlomu eksperimentu aptikti žemyn judantį eterį. Buvo siūlomas laisvu pagreičiu krintantis nedidelis Maikelsono interferometras. Jei tiksliau straipsnis turėjo vadintis „Antras Niutono obuolys“, na dėl asociacijų su krintančiu Niutono obuoliu . Tačiau vėliau dėl „gražesnės matematikos“ susikoncentravau ties antrąja (straipsnyje plačiau aprašyta) hipoteze. Pagal ją šviesos greitis gravitacijoje mažėja, bet lokaliai išlieka vienodas visomis kryptimis. Turiu pripažinti, kad suklydau pasirinkdamas gražesnę (turbūt vizualiai artimesnę reliatyvumui) matematiką vietoj aiškaus reiškinio supratimo. Yra toks reiškinys: Shapiro sulėtėjimas http://www.relativity.li/en/epstein2/read/i3_en/ . Tai yra šviesa praeidama pro masyvius kūnus užtrunka ilgiau. Tačiau tas laiko pailgėjimas yra tūkstančiais kartų didesnis nei dėl paprasto šviesos užlinkimo. Bendroji reliatyvumo teorija teigia, kad tai dėl laiko sulėtėjimo ir jos formulės gerai atitinka eksperimentinius rezultatus. Pasirodo, kad tik viena iš mano pateiktų hipotezių gerai aprašo šitą reiškinį. O būtent antru kosminiu greičiu krintančio eterio hipotezė. Be to ji idealiai aprašo D.Y.Gezari eksperimento rezultatus http://arxiv.org/pdf/0912.3934v3. kur buvo gautas vidutinis šviesos greičio sulėtėjimas apie 8m/s kryptimi artima Saulei. Nors tai ir yra Shapiro sulėtėjimas pagal bendrąjį reliatyvumą, tačiau eksperimento autorius buvo kritikuotas ir šitas gautas rezultatas nurašytas kaip paklaida. Be minėto krintančio Maikelsono interferometro, kuris ir turėtų aptikti apie 12km/s greitį Žemės centro link šitą hipotezę dar būtų galima patikrinti panardinus kuriam laikui atominį laikrodį giliai į jūrą. Nes pagal šitą hipotezę atominis laikrodis lėtėja dėl jo judėjimo eterio atžvilgiu, nesvarbu ar tai inercinė sistema ar gravitacija. Žinoma, jei egzistuoja H.Lorenco sutrumpėjimas pirmasis eksperimentas neduotų rezultatų, tačiau toks (galimas, bet nebūtinai egzistuojantis) sutrumpėjimas neturėtų jokios įtakos atominiam laikrodžiui. Poros laboratorijų vadovai iš Berklio ir NIST patvirtino, kad tokie eksperimentai dar nebuvo atlikti. Malonu būtų padiskutuoti prieš konstruktyvią kritiką remiantis konkrečių eksperimentų rezultatais.