Jaunesnysis Nobelio premijos brolis  (0)

Crafoordo pre­mi­ją as­tro­no­mi­jos ir ma­te­ma­ti­kos, bio­mok­slų, geo­lo­gi­jos ar po­li­art­ri­to sri­ty­se ro­ta­ci­jos prin­ci­pu kas­met ski­ria Ka­ra­liš­ko­ji Šve­di­jos mok­slų aka­de­mi­ja. Pre­mi­jos su­ma sie­kia 4 mi­li­jo­nus Šve­di­jos kro­nų, tai­gi Cra­foor­do pre­mi­ja yra vie­na iš di­džiau­sių mok­slo pre­mi­jų.

  • Astronomijos ir matematikos,
  • Geomokslų
  • Biomokslų, ypatingą dėmesį skiriant ekologijai ir
  • Poliartritui (reumatoidinio artritui).
Šios disciplinos parinktos taip, kad papildytų Nobelio premiją. Premijos nusipelnę mokslininkai apdovanojami pagal nustatytą schemą:
1 metai
Astronomija ir matematika
2 metai
Geomokslai
3 metai
Biomokslai
4 metai
Astronomija ir matematika

Nuo 2012 m. bus du atskiri prizai astronomijos ir matematikos srityse, skelbiami tuo pačiu metu, kiekvieno suma – 4 milijonai Švedijos kronų.

Premija poliartrito tyrimų srityje teikiama tik tada, kai specialus komitetas nusprendžia, jog mokslinis progresas šioje srityje buvo vertas apdovanojimo.

Laureatai skelbiami kasmet sausio viduryje, o premija įteikiama balandį ar gegužę per „Crafoord Dieną“. Premiją įteikia Jo Didenybė Švedijos karalius. Kartu su Crafoordo diena rengiamas ir tos disciplinos simpoziumas Karališkojoje Švedijos mokslų akademijoje.

Naujausia premija

Crafoordo premija geomokslų srityje 2014

Karališkoji Švedijos mokslų akademija nusprendė įteikti 2014 metų Crafoordo premiją Geomokslų srityje Peteriui Molnarui iš Kolorado universiteto Boulderyje, (Kolorado valst. JAV), „už jo itin svarų indėlį į pasaulinės tektonikos, o ypač – kontinentų deformacijos ir kalnų grandinių struktūros ir vystymosi supratimą, o taip pat tektoninių procesų įtaką vandenynų ir atmosferos cirkuliacijai bei klimatui.“

Kai susiduria kontinentai

Kodėl žemynai juda? Kaip susiformuoja tokios kalnų grandinės, kaip Himalajai ir dideli pakilę regionai, kaip pavyzdžiui Tibeto plynaukštė? XX amžiuje buvo sudėliota daug Žemės plutos ir mantijos dinamiką aprašančios teorijos dėlionės gabalėlių. Stebėdami ir modeliuodami, geologai ne tik parodė, kad okeaninė ir žemyninė pluta iš esmės skiriasi, bet ir kodėl šie viršutiniai Žemės sluoksniai, pagrindiniai vadinamųjų litosferos plokščių komponentai juda ir deformuojasi.

Žemės paviršius susideda iš kietų, viena kitos atžvilgiu judančių plokščių. Nauja vandenyninė pluta formuojasi ten, kur plokštės traukiasi viena nuo kitos sandūrose vandenynų dugne. Kraštuose, kur plokštės juda viena link kitos, žemyneigis senos vandenyninės plutos judėjimas sukelia žemės drebėjimus ir vulkaninį aktyvumą, tuo tarpu dviejų kontinentų susidūrimas (pvz. Eurazijos ir Indijos plokštės riboje) formuoja didelius kalnų masyvus ir aukštas plynaukštes. Plokščių konfigūracijos kitimas per geologinį laiką taip pat veikia Žemės klimatą, atverdamas ar uždarydamas jūros srovių tėkmę tarp vandenynų, (pvz. Pietryčių Azijoje ir Karibuose), tuo tarpu aukštos plynaukštės ir kalnų grandinės veikia atmosferos cirkuliaciją.

Geofizikas, šių metų Crafoordo premijos laureatas, Peteris Molnaras, labai smarkiai prisidėjo prie žinių apie tektonines plokštes judinančias jėgas ir žemynų vietą Žemės evoliucijos tektonikos modelyje. Inovatyviai kombinuodamas geologinius ir geofizinius tyrimo metodus su palydovų duomenimis ir modeliavimu, jis taip pat nutiesė kelią naujam supratimui apie kalnų grandinių formavimąsi ir jų vaidmenį pasaulio tektonikoje.

Savo karjeros pradžioje, antrojoje XX a. septinto dešimtmečio pusėje, Peteris Molnaras pirmasis panaudojo seismologiją gilių žemės drebėjimų ir plokščių judėjimo ryšio tyrimui, parodydamas, kad vandenyninės plutos grimzdimas į mantiją subdukcijos zonose yra pagrindinė plokščių judėjimo varomoji jėga. Vėliau Molnaras susitelkė į žemynų susidūrimo tyrimą, kur deformacijos nėra koncentruotos plokštės kraštuose, bet driekiasi dideliame plote. Kai Molnaras ir kiti ėmė analizuoti Žemės plutą, jos viršutinės dalies kietumo ir žemesniųjų dalių plastiškumo suvokimas leido padaryti svarbius atradimus.

Plokštės ir jų ribos. Nauja, karšta ir plūdri okeaninė pluta nuolatos gaminama vandenyno vidurio kalnagūbriuose (B) iš kylančios astenosferinės mantijos, okeaninei plokštei judant nuo kalnagūbrio. Sena, šalta ir tanki vandenyno plokštė nyra į mantiją (kairė diagramos pusė). Žemė ir vandenynų plutos drebėjimų mechanizmai rodo, kad viršutinioji grimztančios plokštės dalis (A) ištempiama (pilnaviduriai apskritimai), kadangi plokštės judesius sukelia ją veikiantis viršutinės, kietos dalies svoris. Gelmėje plokštei priešinasi standesnė mantija ir žemės drebėjimai liudija suspaudimą (tuščiaviduriai apskritimai).
Kai iš vandenyninės ir žemyninės plutos susidedančios plokštės susiduria (dešinė diagramos pusė), vandenyninės plokštės grimzdimas liaunasi, kai susiduria sferiniai mantijos kontinentai. Kontinentams stumiantis vienam po kitu, plokštės judėjimą kompensuoja vidinė deformacija charakterizuojama trapiais viršutinė plutos lūžiais ir plastinėmis apatinės plutos dalies ir litosferinės mantijos deformacijomis.
Litosferinis sustorėjimas randasi plačiame plote (nuo C iki E), formuodamas kalnų grandinės ir plynaukštę.
Dėl gravitacinio storesnės litosferos nestabilumo, ji gali nuskęsti į mantiją (D) ir pakeldama karštą astenosferinę mantiją, prisidėti prie dengiančios plynaukštės kilimo.


Laureatas nukreipė tyrimus į pietų Aziją ir Indijos ir bei Eurazijos susidūrimą, procesą, prasidėjusį prieš penkiasdešimt milijonų metų ir tebesitęsiantį dabar, sukeliantį dažnus stiprius žemės drebėjimus Himalajuose ir Tibete. Kombinuodamas palydovinių vaizdus su kitais geologiniais ir ir geofiziniais tyrimo metodais, tarp kurių ir plokščių konvergencijos atkūrimas prieš susidūrimą, Molnaras su kolegomis sugebėjo geriau paaiškinti deformacijų pobūdį šioje kontinentų susidūrimo zonoje.

Jų darbas taip pat parodė fundamentalius skirtumus tarp šios ir kitų kalnų grandinių, pavyzdžiui, Andų, kur susiduria okeaninė plokštė su kontinentine ir deformacijos koncentruojasi išilgai plokščių susidūrimo linijos ir virš subdukcijos zonos.

Tuo tarpu kai susiduria žemynai, vienas iš jų paprastai stumiamas po kitu ir deformacija gali tęstis daugiau, nei tūkstantį kilometrų nuo susidūrimo zonos, plutos storis sustorėja daugiau, nei dvigubai, ir žemesniosios plutos plastiškumas didina mobilumą tiek skersai, tiek išilgai kalnų grandinės. Taigi, laureatas su kolegomis pasiūlė naują Himalajų susiformavimo paaiškinimą, Tibeto plynaukštės pakilimą ir daugmaž statmenai į dominuojantį spaudimo lauk orientuotus didelius poslinkius, palengvinančius šoninį medžiagos pašalinimą iš susidūrimo zonos.

Himalajų ir Tibeto plynaukštės kinematika. Storos rodyklės rodo horizontalią įtampą, nustatytą iš regiono žemės drebėjimų tyrimų; daugiausia tai spaudimo įtampa prie plynaukštės kraštų, bet viduryje įtampa atsiranda dėl tempimo dėl kilimo iš apačios. Plonos rodyklės rodo tikrąjį plutos judėjimo greitį, paremtą GPS matavimais (rodyklių ilgis proporcingas greičiui).

Crafoordo premijos laureatas, tebevykdantis aktyvią tiriamąją veiklą, tarpdisciplininį požiūrį pritaikė ne tik Žemės plutos ir mantijos procesų tyrimui, bet ir jų įtaką klimatui. Jo įnašas į mūsų supratimą apie kalnų grandinių ir plynaukščių formavimąsi, drauge su atsiveriančių ir užsidarančių jūros kelių tarp žemynų įrodymais, prisidėjo prie mūsų supratimo apie vandenynų srovių cirkuliaciją ir jų įtaką regioniniam ir pasauliniam klimatui. Peterio Molnaro tyrimai taip pat suteikė papildomų žinių apie žemės drebėjimų riziką, kas labai svarbu tankiai apgyvendintose vietovėse Himalajų pietuose ir Tibeto rytuose.


Prizo įteikimo ceremonija vyks Karališkojoje Švedijos mokslų akademijoje(RSAS) 2014 gegužės 6 dieną, dalyvaujant Jų Didenybėms Švedijos karaliui ir karalienei.

Crafoordo dienos vyks 2014 gegužės 5–7 d. Stokholme ir Lunde, Švedijoje

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(5)
(0)
(2)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: