Sudie, popieriau: ką prarandame, skaitydami ekrane  (4)

Skait­me­ni­nės tech­no­lo­gi­jos kei­čia mū­sų ra­šy­mą ir skai­ty­mą. Ar jos kei­čia ir mū­sų pro­tus – o jei taip, į ge­ra ar į blo­ga?

Dabar skaitome daugiau, nei bet kada anksčiau – pagal vieną tyrimą, tris kartus daugiau, nei 1980 m. Bet skaitome mes kitaip. Apsidairykite keleivių pilname traukinio vagone ir tikriausiai išvysite daugiau skaitytojų, nosis įbedusių į telefonus ar planšetes, o ne laikraščius ar knygas.

Mes ir rašome kitaip. Ne taip seniai žmonės susitikimuose ir paskaitose užrašus įnirtingai skrebeno rašikliais. Dabar kalbas ir pristatymus lygi karštligiškas kompiuterių klaviatūrų tarškėjimas.

Vieni sako „valio“. Išmanieji telefonai ir planšetės praplečia mūsų pasaulius. Dabar nuo didžiulių knygynuose sukauptų lobių mus skiria tik keletas judesių pele. Sudie pečius lenkiantys vadovėliai, dulkėtų popierių bokštai, rašalo dėmės ir nutirpusios rankos.

Tačiau kiti nerimauja, jog skaitmeninio amžiaus pranašumai gaunami ne už dyką. Ar visi tie peržvelgimai, persukinėjimai, šokinėjimai tarp elektroninių ekranų silpnina gebėjimą išlaikyti dėmesį ir trukdo gilesniam skaitymui? Ar yra kažkas specialaus rašyme ant popieriaus, ko spausdinimas neina atkartoti?

Žinoma, kelio atgal nėra. Skaitmeniniai ekranai bus dar ilgai. Bet jeigu jie veikia tai, kaip mes skaitome ir rašome, turime tai žinoti, kad galėtume padidinti jų teikiamą naudą ir sumažinti neigiamas puses. Ir tai sužinoti turime kuo greičiau. Daugelyje mokyklų jau dabar auga dėmesys spausdinimui, kartais rašymo ranka įgūdžių sąskaita. Ar kai šie vaikai suaugs, jiems dėl to bus geriau ar blogiau?

Grėsmingų, neteisingų ar netgi išgalvotų įspėjimų apie naujas technologijas istorija ilga. Maždaug prieš 2500 metų Sokratas pasmerkė raštą, sakydamas, kad jis sugadins atmintį ir suteiks žinojimo iliuziją, o ne tikrąjį žinojimą.

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje, buvo labai susirūpinta dėl skaičiuotuvų naudojimo mokyklose. Dabar nerimaujama dėl mūsų skaitymo ir rašymo įpročių kaitos, ir kaip rodo kai kurie tyrimai – ne be pagrindo.

Maždaug prieš metus, Pam Mueller, PhD studentė Princetono universitete pamiršo pasiimti į paskaitą nešiojamąjį kompiuterį ir turėjo tenkintis senamadišku rašikliu ir popieriumi. „Pajutau, kad iš paskaitos tądien gavau daug daugiau,“ sako ji.

Ji užsiminė apie tai savo vadovui Danieliui Oppenheimeriui, dabar dirbančiam Kalifornijos universitete, Los Angelese. Po kelių dienų, įnirtingai spausdindamas susitikime, Oppenheimeris staiga suvokė, kad nors spausdino beveik viską, ką žmonės šneka, jis praktiškai neturėjo supratimo, apie ką jie kalba. Tad du psichologai nutarė atlikti keletą eksperimentų, palyginančių užsirašinėjimą raka ir spausdinant kompiuteriu.

Jie išsiaiškino, kad ranka medžiagą užsirašinėję studentai bendrai paskaitos turinį suprato geriau ir atsiminė daugiau. Mueller mano, kad spausdinant nemąstant, galima užrašyti daugiau medžiagos, tačiau tai pasiekiama dėmesio sąskaita. Kadangi rašome daug lėčiau, nei galime spausdinti, užsirašinėdami žmonės turi idėjas pergalvoti ir nuspręsti, ką verta užsirašyti.

Ji mano, kad problema yra tai, kaip studentai naudojasi kompiuteriais, o ne patys laptopai. Spausdinimo greitį ribojančios programinės įrangos, ar rašiklio ir planšetės naudojimas galėtų šį skirtumą ištrinti, mano Mueller.

Dar prieš šiais metais pasirodant jos tyrimui, jau buvo augantis nešiojamųjų kompiuterių naudojimo auditorijose ir klasėse draudimo judėjimas. Pagrindinis argumentas paprastas:

Kai prieš akis nešiojamasis kompiuteris, labai knieti panaršyti internete, pasitikrinti paštą ar peržiūrėti naujausią virusinį video. Nenuostabu, kad nuo tokios daugiaveikos nukenčia efektyvumas – ir ne tik jūsų, bet ir esančių šalia, kurių dėmesį irgi blaško jūsų strakaliojimas po ekraną.

Blaškymasis yra problema ne tik klasėse. Tai gali padėti paaiškinti daugelio tyrimų rezultatus, rodančius, kad perskaityti e.dokumentai prasčiau suprantami. Net jei esate taip pasinėrę į romaną, kad visai nemasina apsilankymas Facebooke, vis vien ekrane gali iššokti pranešimai ir jus išblaškyti. O kai kurios knygos dabar jau būna su įmontuotu blaškymu – įdėta video medžiaga ir interneto nuorodomis.

Žinoma, elektroniniuose vadovėliuose tokie papildymai turėtų padėti studentams mokytis. Bet kai kuri tyrimai rodo, kad jie veikiau gali blaškyti. Spaudinėdami pernelyg daug nuorodų, studentai gali pamesti studijuojamo dalyko giją. Ir nepaisant didžiulių postūmių šioje srityje, pastabų pridėjimas e.knygose tebelieka sudėtingas ir ne itin patenkinantis.

Netgi jei neatsižvelgsime į blaškymą, skaitydami ekrane, mes, panašu, gauname mažiau. Mirgančių monitorių laikais, lemiančiu faktoriumi galėjo būti ekrano kokybė. Bet vaizdas moderniuose monitoriuose yra stabilus, raiška gali būti netgi didesnė, nei pigiai atspausdintų, teksto dydis gali būti pritaikytas prie įvairiausių poreikių. Ir nors kai kas teigia, kad akis apkrauna ekranų galinis pašvietimas, e.rašalo skaityklių ekranai vis labiau panašėja į senamadišką spaudą. Tačiau skaitymas juose vis vien dar nėra toks pat.

Dar nepublikuotame tyrime, Anne Mangen iš Stavanger universiteto Skaitymo centro Norvegijoje paprašė savanorių perskaityti pasaką Kindle DX skaitykle – kurioje yra e.rašalo ekranas – arba bukleto forma. „Skaičiusieji popierinį variantą gebėjo geriau atkurti siužetą, nei skaičiusieji Kindle,“ sako ji. Taip pat jie beveik dvigubai geriau sudėliojo 14 siužeto įvykių teisinga seka.

Kodėl taip yra? Mangen ir kitų nuomone, tai iš dalies gali būti susiję su tuo, kaip gerai suvokiame, kur skaitymo metu esame. Popierinės knygos ar žurnalo atveju, būna pilna fizinių užuominų, padedančių orientuotis. Pavyzdžiui, galima prisiminti, kad tam tikras skyrius yra perskaičius maždaug trečdalį knygos, apatinėje dešinio puslapio pusėje. Bet naudodamiesi e. skaitykle, neturime fizinio pojūčio kiek jau knygos perskaitėme, o teksto pozicija puslapyje paprastai nebūna fiksuota.

Jei taip, galėtų padėti tikros knygos išvaizdos ir pojūčio atkūrimas – pavyzdžiui, su didelėmis paraštėmis, geriau rodančiomis, kiek puslapių jau perskaitėte ir kiek dar liko. Bet dabar vyrauja skeuomorphistinio dizaino atsisakymo tendencija.

Ar šie atradimai svarbūs? Galų gale, kai kas teigia, kad kalbant apie skaitymą malonumui, svarbiausias yra emocinis įsitraukimas, o ne tai, kaip gerai pamename visus siužeto vingius. Kindel/bukleto skaitymo eksperimente emocinio atsako skirtumų neužfiksuota. Tačiau kitame tyrime Mangen paprašė 145 universiteto studentų perskaityti pasakojimą apie tragišką įvykį buklete arba planšetiniame kompiuteryje. Kai buvo pasakyta, kad tai tikra istorija, skaičiusieji planšetėje rečiau patirdavo didesnę empatiją ar „transportaciją“ – pasimetimo pasakojimo pasaulyje jausmą.

Šis ir kiti tyrimai rodo, kad iš spausdinto žodžio gauname daugiau. Tačiau Mangen įspėja dėl plačių išvadų darymo, remiantis nedideliais tyrimais, kuriuose naudoti tam tikri formatai. O didysis klausimas yra ne tai, ar gauname daugiau iš tam tikro atspausdinto turinio, nei iš perskaityto skaitmeniniame prietaise, o ar skaitymas ekrane kaip nors nuspalvoja paties skaitymo potyrį, nežiūrint formato.

Daug kas nerimauja, kad dabartinė internetinio skaitymo kultūra – su paraštėse mirgančiomis reklamomis, nuo pusės pasakojimo atitraukiančiomis nuorodomis ir t. t. – kenkia mūsų gebėjimui išlaikyti giliam skaitymui būtiną dėmesį, būtiną sekti, tarkime, sudėtingų literatūros kūrinių vingiu ir posūkius. Tokie nuogąstavimai jau paskatino „lėtojo skaitymo“ judėjimo susiformavimą.

Lygiai taip nerimauja ir dėl to, ar spausdinimas, o ne rašymas ranka keičia tai, kaip tvarkome ir atsimename informaciją. Kitaip tariant, ar tai keičia mūsų mąstyseną? Jaunų vaikų atveju atsakymas yra „taip“. Raidžių mokymasis, rašant jas ranka, sukuria išmatuojamus pokyčius smegenų veikloje, lyginant su jų spausdinimu (žr. „Įrašyta prote“). Tačiau, kiek spausdinimas ir skaitymas ekrane veikia paauglius ir suaugusiuosius, toli gražu nėra aišku.

Tokius sudėtingus klausimus ir jų niuansus tirti sunku, ypač turint galvoje sparčią technologijos pažangą. Bet švietimo autoritetams skubant priimti svarbius sprendimus, pavyzdžiui, planšečių naudojimą klasėse ar nešiojamųjų kompiuterių uždraudimą auditorijose, atsakymų reikia skubiai. „Nelaimei, daug pozicijų remiasi seklia žinių baze,“ sako Mangen. Stengdamasi atsakyti į didžiuosius klausimus, ji vadovauja didelei, keturių metų trukmės iniciatyvai. finansuojamai ES. Skaitymo raidos skaitmenizavimo amžiuje (Evolution of Reading in the Age of Digitisation – E-READ) projekte dalyvauja tyrėjai iš 25 šalių, ir jis prasidės vėliau šį mėnesį.

Tuo tarpu turime taip pat suvokti, kad pokyčius mūsų skaitymo ir rašymo įpročiuose lemia ne vien skaitymo ekrane ar spausdinimo klaviatūra, užuot rašius ranka, aspektai. Betsy Sparrow iš Columbia'os universiteto Niujorke 2011 m. tyrimas parodė, kad kai žmonės žino, jog gali ką nors surasti paskui, jie daug mažiau stengiasi tai įsiminti. Be to, jie linkę atsiminti, kaip ieškoti to, ko jų buvo prašyta sužinoti, užuot įsiminę pačią informaciją.

„Mes pakeitėme supratimą apie tai, ko norime, kad mūsų studentai išmoktų, ar ką norime atsiminti patys, kadangi mūsų technologijos sako, kad visada gali tai pasižiūrėti,“ sako Naomi Baron iš American universiteto Washingtone DC, pasirodysiančios knygos Words Onscreen: The fate of reading in a digital world autorė. „Jeigu siautėja stipri audra ir nėra elektros, interneto ryšys nutrūkęs ir baterijos kompiuteryje ir išmaniajame telefone išsikrovusios – ar ką nors žinome?“

Sokratas buvo teisus, teikdamas, kad raštas pakeis žinojimo prigimtį. Ir dabar, visur esančių skaitmeninių technologijų ir prieinamo interneto ryšio amžiuje, vienas dalykas aiškus kaip dieną: žinojimo esmė kinta vėl.