Neįtikėtini „fūristo“ nuotykiai. Kelionė į slaptąjį Rusijos trisdešimt septintą miestą: „buvo majoras, atvažiavo pabaltijietis- nebeliko majoro“  (5)

Ką tik nevežėme į vakarus dešimtajame dešimtmetyje. Didžiąją dalį krovinių sudarė žaliavos, bet veždavome ir pieno miltus. Buvo toks periodas, kai juos masiškai gabenome iš rytų kaimyno į vakarus. Po to kažkas pasikeitė ir tuos pačius, o gal kitus, pakrovė atgal į Rusiją.

Tikriausiai Boriso Jelcino demokratinės reformos taip ją nustekeno, kad nebeliko ko valgyti. Baltarusijos pasienyje muitininkai labai nustebo pamatę tą krovinį, net pajuokavo ar nesumaišiau kryptį, bet kryptis buvo teisinga ir atidžiai patikrinę, praleido. Kelias tolimas. Apie tris tūkstančius kilometrų demokratėjančios Rusijos keliais, kuriuose demokratijos idėjas puoselėjo berniukai, vilkintys sportiniais kostiumais. Į tą regioną buvo tekę keletą kartų važiuoti, tačiau vasarą, o tą kartą už sunkvežimio lango karaliavo žiema.

Rusija, sugriuvus Tarybų sąjungai, vairuotojams kėlė daug rūpesčių. Jei anksčiau duoklę rinkdavo tik kelių inspektoriai, tai tuo laikotarpiu prie jų prisidėjo įvairaus plauko razbaininkai ir jie, nebijodami teisėsaugos, karaliavo trasoje. Iki Maskvos matėsi šioks toks progresas. Vienur kitur saugios, švarios ir siūlančios visas paslaugas aikštelės, o keletą šimtų kilometrų už Maskvos – motinėlė Rusija be grimo: blogi keliai, murzinos aikštelės, murzinos mergaitės, skustagalviai ir akiplėšos kelių inspektoriai.

Nieko naujo, viskas puikiai pažįstama ir įprasta, tik objektas, į kurį reikėjo pristatyti krovinį, kėlė įtarimą. Miestelio, kuris buvo nurodytas važtaraščiuose, tarybinių laikų žemėlapyje neradau.

Šiais laikais maršrutą galima prisiminti kompiuteryje, o tada apie kompiuteris net nesapnavome

Negavau informacijos apie jį ir iš visažinių Sovtransauto vairuotojų. Tačiau tai negąsdino, nerimą kėlė vokiečio duotas nuskenuotas, senas SSRS žemėlapis. Žemėlapis kaip žemėlapis, bet jame Uralo kalnų viduryje pažymėtas mažas kryžiukas ir ranka užrašytos trys labai nemalonios raidės. ГAИ (valstybinė kelių inspekcija) buvo kaip papildomas nemalonus dirgiklis.

Vokietis kaip didžiausio slaptumo dokumentus, perdavė dar Antrojo pasaulinio karo metu perpaveiksluotus Rusijos žemėlapius.

Duodamas, tikriausiai dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų užsilikusį žemėlapį, tyliai į ausį sušnibždėjo:

– Tu moki rusiškai – susitarsi.

– Susitarimo rezultatai priklauso nuo kontribucijos turinio, – atsakiau gudriai šypsodamasis.

Garbaus amžiaus vokietis buvo protingas, patyręs ir viską suprato. Davė vokiško alaus, didelį pundą žurnalų, su išdykaujančiais nuogaliais, šiek tiek juodų pinigėlių ir dar tyliau pridūrė:

– Viskas mūsų draugams rusams. Tu pirmas važiuoji į tą objektą, jei viskas bus good, kitu reisu ir tau duosime.

Su tokiu turtingu lauknešėliu Rusijos keliais keliauti gera ir malonu, nes esi mylimas ir laukiamas.

Žinojau tą kelių inspekcijos postą. Dar važinėjant Kamazu, teko su jo gyventojais nemaloniai bendrauti, nes ant mašinos kabėjo tik ką pasirodęs ir jiems neatpažįstamas nepriklausomos Lietuvos valstybinis numeris, o kabinoje neturėjau vokiškų dovanų.

Leisdamasis į ilgą slidžią nuokalnę, dar gerokai prieš postą įjungiau posūkio signalą, duodamas suprasti, kad prisiduodu savanoriškai. Jie tai vertindavo, ypač jei užsukdavo į svečius ne tarybinės markės automobilis.

– Tai kuo prasikaltai, – paklausė draugiškai priėjęs inspektorius.

Mandagiai pasisveikinęs padaviau žemėlapį. Jis keletą akimirkų atidžiai jį studijavo.

Čto eto takoe? (kas tai), – paklausė įtartinai ir nuėjęs į mašinos priekį, koja nugrandė šlapią sniegą nuo numerio, – Labusas, – riktelėjo ir energingai pribėgęs, grubiai atidarė mašinos dureles. Buvau pasiruošęs ir iškarto atkišau alaus pakuotę, ant jos porą žurnalų ir važtaraščius. Nieko naujo, viskas įprasta. Atbėgo jaunesnis, nusinešė kontribuciją į postą, o vyresnysis atidžiai pažiūrėjo į krovinio lydraščius:

– Juk tai Trisdešimt septintas, – riktelėjo su nuostaba žiūrėdamas tai į adresą, tai į mano draugišką šypseną, – Tau ten negalima. Ten mūsų mašinos tik su leidimais važiuoja, o čia šoko iš miško Labusas ir į Trisdešimt septintą patekti nori! Tau ten įmanoma nuvykti tik su Boriso Jelcino išduotu leidimu.

Nieko nesakęs, atkišu leidimą išduotą Amerikos Centrinio banko.

– Einam į postą, – mostelėjo ranka įsikišęs leidimą į kišenę.

Poste sėdėjęs jaunas milicininkas atsidėjęs studijavo žurnalą. Mano globėjas priėjo prie racijos

Pasigirdo garsai, primenantys seno radijo imtuvo traškesius:

– Kurgan, Kurgan ja Slava, otvet (Piliakalni, piliakalni aš šlovė, atsakyk).

Kai po trečio ar ketvirto bandymo niekas neatsiliepė taip ir norėjosi pasakyti „žlugo tavo šlovė ant piliakalnio“, bet prisiminęs karčią patirtį, kai už nekaltą juokelį vos nesušaudė Latvijos pasieniečiai, tylėjau ir kantriai laukiau.

– Tikriausiai pietauja, – truputį kaltai tarė inspektorius ir parodė keliuką vedantį į mišką, – važiuok juo, ten tave pasitiks, bet, – jis pažiūrėjo į kolegą, kuris nekreipdamas dėmesio, vartė žurnalą, ir tyliai pridūrė, – mes tavęs nematėme, tu mūsų nematei.

– Aišku, – atsakiau ir pavažiavęs už posto kelis šimtus metrų, išsukau iš pagrindinės trasos.

Keliukas per mišką – vingiuotas, asfaltuotas, geros būklės, bet judėjimo jokio. Pravažiavus apie dešimtį kilometrų, dar vienas milicijos postas įrengtas ant kalniuko, tikriausiai tas, kurį vadino piliakalniu. Sustojau. Namelyje nieko nebuvo. Nors ir kabėjo lenta su įvairiais perspėjimais, bet kadangi nebuvo jokių užtvarų, nuvažiavau toliau ir netrukus, išvažiavęs iš miško, pamačiau tą Trisdešimt Septintą. Tiksliau – nedidelę aikštelę, aukštus metalinius vartus ir nuo jų į abi puses besidriekiančią ir miško tankmėje dingstančią aukštą betoninę tvorą. Sustojau keliasdešimt metrų prieš įvažiavimą. Iš namelio išbėgo pora ginkluotų kareivių. Jie nustebę žiūrėjo į užsienietišką mašiną.

Prie vartų pasitiko rimtas kareivis. Prieš kareivį Kalašnikovo automatu rankose nepašoksi, bet juk ir jis žmogus su savo silpnybėmis. Prieš porno žurnalą neatsispyrė.

Atidariau dureles ir norėjau nunešti važtaraščius, bet vienas nusikabino nuo peties automatą, antrasis nubėgo į pastatą. Uždariau dureles ir laukiau kas bus toliau. Netrukus abu kareiviai, paruoštais ginklais, lydimi jauno leitenanto, prisiartino prie mašinos. Atidžiai apžiūrėjo numerius ir priėjo prie praviro lango. Padaviau popierius.

– Iš kur tu ir kaip čia patekai? – paklausė, žiūrėdamas į mane, bet neimdamas atkištų dokumentų.

– Aš iš Lietuvos, o krovinys iš Vokietijos, – atsakiau ramiai ir pakilnojau lydraščius.

– Užsienietis. Kas tave čia praleido? Čia negalima, čia uždara zona, – riktelėjo karininkas ir kažką tyliai pasakė kareiviui. Tas vikriai nubėgo atgal, o leitenantas, truputį atsitraukęs, akylai stebėjo mane.

– Aš jums sausą pieną atvežiau, – tariau ir, pažiūrėjęs į karingai nusiteikusius karius, padėjau rankas ant vairo.

– Tuoj mes išsiaiškinsime, ko tu čia atsibeldei, – atkirto karininkas ir atsitraukė keletą žingsnių nuo mašinos.

Iš pastato pasirodė majoras su dviem ginkluotais kareiviais. Atidarė duris, atsargiai paėmė popierius ir pasą. Pavartęs keltą minučių nematytą geltoną TIR knygelę, su įdomumu ėmė žiūrinėti blizgančią Vokietijos vizą. Pasigrožėjęs vakarietišku blizgučiu, pagaliau palygino mano truputį pavargusį, apšepusį veidą su laiminga fizionomija pase.

– Maža parazitai pabaltijiečiai Tarybų sąjungą sugriovėte, tai dabar čia atsibeldėte griauti.

– Ne mes sugriovėme, jie sugriovė, – tariau tyliai ir atsargiai padaviau patį storiausią žurnalą, kuriame mergaitės ir berniukai įspūdingai demonstruoja vakarietiškos meilės ypatumus.

Majoras net išsižiojęs žiūrėjo į viršelį. Po to vogčiomis apsižvalgė ir užsikišo jį užantin. Pasigirdo sirena ir pamačiau išnirusią iš miško milicijos mašiną su įjungtais švyturėliais. Milicininkai paėmė iš karininko krovinio lydraščius, TIR knygutę, pasą ir teises.

– Kaip tu čia atvažiavai? Kas tave praleido pro postą?, – griežtai paklausė

– Keliu atvažiavau, o poste nieko nebuvo, niekas manęs nestabdė.

– Pramiegojote, – ironiškai tarstelėjo majoras ir spragtelėjo per savo antpečius.

Jie tylomis vartė popierius, kaip ir majoras labai susidomėjo blizgančia viza.

– Tau negalima į tą miestą, – pagaliau prabilo milicininkas.

– Jo niekas ir neįleis. Reikėjo poste sėdėti ir nepraleisti, dabar jis mūsų, – tarė ironiškai majoras ir paėmęs popierius, griežtai pridūrė, – pilieti vairuotojau, sekite paskui mane.

Palikę prie mašinos sargybą, nusivedė mane į tarnybines patalpas, pasodino šalia kareivį, o pats su visais dokumentais kažkur dingo. Netrukus prisistatė pora jaunų civilių.

– Krovinys mums, muitinės popierius nuvešime į kitą miestą, išmuitins, o tada galvosime kaip tau įvažiuoti.

Įsitikinę, kad aš ne diversantas, leido grįžti į mašiną, bet šalia pastatė sargybinį.

– Kol nepatikrins visos tavo giminės – iš čia nepaleis.- pajuokavo mašiną saugantis kareivukas.

– Svarbu košės duotų, – atsakiau draugiškai ir atkišau užsienietiškų cigarečių pakelį.

Jis kukliai išsitraukė apie dešimtį.

– Čia kokio ypatingo pieno gamykla ar koks karinis dalinys, kad taip saugote? – paklausiau atsargiai ir padaviau pakelį su likusiomis cigaretėmis.

– Čia miestas. Prie ko čia pienas, – nustebo sargybinis.

– Tas miestas labiau primena kalėjimą ar kokią raketinę bazę. Vienoje iš jų teko tarnauti, bet mums pieno neduodavo, – nuoširdžiai nusistebėjau, žiūrėdamas į aukštą tvorą bei sunkius metalinius vartus ir pridūriau, – vandenyje virtomis kruopomis maitino, o per šventes duodavo po vieną baranką ir saldainį.

– Čia normalus miestas, o ką atvežei?

– Pieno miltus.

– Aaa, mums kaip ir tau košę vandenyje verda, tik barankų kiekvieną savaitgalį duoda, – kareivukas apsidairė ir tyliai paklausė, – o tu dar turi žurnalų su tokiais paveiksliukais kaip davei mūsų majorui?

– Spėjai pamatyti, – šyptelėjau ir vogčiomis padaviau žurnalą.

– Dėkui, broliuk, – nuoširdžiai padėkojo ir užsikišęs, sparčiai nuėjo į pastatą. Netrukus atėjo leitenantas.

Mandagiai paklausinėjo kaip gyvena supuvę vakarai, kodėl mes sugriovėme Tarybų sąjungą, tikėdamasis pamatyti tų griovėjų veidus įamžintus žurnale ir paprašė užsienietiškų cigarečių. Neapvyliau jaunučio leitenanto – daviau ir cigarečių, ir žurnalą.

– Tu mašiną pavaryk truputį toliau nuo vartų, prie tų krūmų, nereikės tavęs saugoti, juk ne iš tų, – pakilnojo žurnalą ir nueidamas pridūrė, – ramiai miegok, kai bus aišku ką su tavimi daryti – pažadinsime.

Prieš tai naktį spaudęs šaltukas, lyg užkūrus kalnuose esančią stebuklingą krosnį, staiga atlėgo ir prieš pietus jau buvo teigiama temperatūra. Stovint visą dieną prie to keisto miesto, stebino, kad neįėjo ir neišėjo pro jo vartus nė vienas žmogus, neskaitant kareivukų, kurie vis ateidavo paklausinėti kaip gyvena tie vakarai.

Retsykiais pravažiuodavo viena kita karinė mašina. Visi stabtelėdavo ir susidomėję nužiūrėdavo užsienietišką mašiną ir numerį. Taip ir stovėjau visą dieną lyg vakarietiškas eksponatas nežinia kaip ir iš kur nuritęs prie jų miesto vartų. Krovinio dokumentus išsivežę civiliai grįžo tik vakare.

– Užkniso tie muitininkai, – riktelėjo vienas iš jų, riebiai išsikeikė ir nusiraminęs pridūrė, – viskas gerai, išmuitino, rytoj bus vietinė valdžia, bandysime prasiveržti į vidų, o jei ne – teks čia, prieš vartus, perkrauti į mūsų mašinas, – dar kartelį nusikeikęs naujas senos sistemos komersantas dingo už vartų.

Prieš pat vidurnaktį atėjo civiliai apsirengęs majoras ir pareiškė norą mano mašinoje draugiškai pabendrauti. Tam reikalui turėjau Lietuvoje tuo metu populiaraus Royal spirito ir šio bei to skanaus. Sakoma, įsileisk velnią į bažnyčią, tai ant altoriaus užlips. Teko išklausyti skundų už visą demokratėjančią Rusiją, kaip tarybiniais laikais buvo gerai, o dabar labai blogai ir visus demokratus išdėjo į šuns dienas. Kliuvo ir man už tai, kad nevartoju alkoholio ir važinėju Mersedesu, bet apie miestą, net ir knapsėdamas nosimi į skydelį, neužsiminė nė žodžiu. Galiausiai jam ant sėdynės užmigus, teko parašyti kareivukų, kad parvestų majorą namo.

– Buvo majoras, atvažiavo pabaltijietis – nebeliko majoro, – sumurmėjo leitenantas, traukdamas savo kolegą iš mašinos.

Sekančią dieną tik po pietų visas švytintis, bet tradiciškai tą šviesą pritemdydamas riebiais keiksmais, pasirodė civilis.

– Susitariau, važiuojam, tu būsi pirmas užsienietis, įvažiavęs pro šiuos vartus, – pareiškė išdidžiai ir įsėdo į kabiną, bet prieš vartus teko abiem išlipti lauk.

Keletas kareivių patikrino kabiną, palandžiojo po mašina, apžiūrėjo krovinį ir Trisdešimt Septinto mieto vartai atsivėrė. Į kabiną kartu su civiliu įsėdo leitenantas. Viena karinė mašina priekyje, viena iš paskos ir kolona įvažiavo į miestą.

Slaptą miestą saugojo žvaigždėtoji technika

Maloniai nustebino platus, gerai prižiūrimas kelias. Tikėjausi išvysti kažką baisaus, bet, deja, miestas kaip miestas. Negausios mašinos, praeiviai, kurių daugumą sudarė civiliai, gastronomas ir Leninas su ištiesta ranka.

– Stovi ištiesęs ranką, tai ir atvežėme jam pieno, – pajuokavau, važiuodamas pro proletariato vado paminklą.

Civilis sukikeno, o leitenantas griežtai paprašė nesiblaškyti ir per daug nesižvalgyti. Nebuvo ko ten žvalgytis ir ką pamatyti. Eilinis sovietinis miestas. Namai churščiovkų tipo ir jokių baisybių, priešingai – gatvės neduobėtos, valkatų, pijokų nesimatė ir nelakstė benamiai šunys.

Pavingiavęs miesto gatvėmis, taip ir nesupratęs kokio dydžio ir kuo ypatingas tas miestas, įsukau į neaukšta simboline tvora aptvertą teritoriją.

– Kokia žema tvora palyginus su išorine, – tarstelėjau savo palydovams.

– Čia svetimi nevaikšto, nėra nuo ko saugoti, – linksmai atsakė civilis ir, žvilgtelėjęs į suakmenėjusį leitenantą, parodė rampą, – stumk ten.

Pristūmus prie rampos, leitenantas ir visas konvojus išvažiavo, liko tik vienas kareivukas, kuris sekiojo mane kaip šešėlis. Prie krovinio tuoj susirinko vyrai ir kelios moterys.

– Marija Petrovna, duokite truputį pieno miltų, nubėgsiu pabandysiu košę išvirti, – nugirdau už nugaros tylų balsą.

Ta linktelėjo galvą ir iš pirmo maišo vyrai pripylė kibiriuką pieno miltų. Simpatiška moteris sparčiai nubėgo į buitines patalpas.

– Vyrai, pradedate, – griežtai tarė Marija Petrovna ir pasisuko į mane, – arbatos gersi?

– Taip, – linktelėjau ir nubėgau į kabiną. Pačiupau kavos, šokoladą ir su savo ginkluotu šešėliu nusekiau sandėlio viršininkę.

Moteris užkaitė arbatinuką, kareivukas atsisėdo prie durų, aš padėjau ant stalo kavą, šokoladą ir kukliai atsisėdau prie sienos po kažkokio žmogaus portretu. Sargybinis kilstelėjo galvą ir smalsiai pažiūrėjo į padėtus daiktus. Įsitikinęs, kad tai nieko pavojingo, atsipalaidavo. Moteris atidžiai apžiūrinėjo lauktuves.

– Ne mūsų gamybos, vakarų. Šitas – anūkui, – įsidėjo šokoladą į krepšį, – šitas – vadą pamaloninti, – tarė rūpestingu balsu ir įdėjo kavos pakelį į seifą.

– Negi jūsų mieste nėra šokolado, kavos? – paklausiau su nežymia nuostaba, kad neįskaudinčiau moters.

– Buvo, anksčiau visko buvo. Aišku, ne imperialistų gamybos, bet ir mūsiškiai mokėjo daryti. Juk čia ne šiaip miestas, čia…, – ji žvilgtelėjo į staigiai atgijusį kareivį.

– Marija Petrovna, neužsimirškite, jis užsienietis, – tarė sargybinis susirūpinusiu balsu.

– Koks jis užsienietis, pažiūrėk į jį, – linktelėjo į mane, – toks kaip ir visi. Politikai suskirstė žmones į užsieniečius, savus, svetimus, – ji mostelėjo ranka, – tiek metų jų bijojome, o dabar į slaptą Trisdešimt Septintą miestą įsileidome.

– Marija Petrovna, – kareivis pažiūrėjo į mane.

– Eik, pasivaikščiok, jei nepatinka klausytis, – griežtai nutraukė.

– Aš…

– Eik, eik, aš čia viršininkė.

Patvirtindamas jos žodžius, atkišau pakelį cigarečių.

Kareivukas patenkintas išėjo ir išgirdau, kaip įsitaisė ant kėdės anapus durų.

– Gaila man jų, – atsiduso gurkšnodama arbatą, – šauktiniams dar nieko, atitarnaus du metus ir grįžę namo, galės dantis taisytis ir ligas gydytis, o mes ir dantis, – nusišypsojo parodydama pilną burną auksinių dantų, – ir sveikatą čia paliekame.

– Negi čia taip baisu? Aplink gražūs kalnai, miškas, grynas oras, – nusistebėjau nuoširdžiai.

– Grynas!- ironiškai tarstelėjo, – čia anomalinė vieta, tik neaišku ar tas anomalijas kelia gamta, ar žmonių kaulai. Šitas miestas ant žmonių kaulų stovi. Po karo, kai prasidėjo atomo era, pats Lavrentijus Berija išrinko vietą šitam miestui ir asmeniškai kuravo statybą. Mano tėvas buvo inžinierius, tai statė tą miestą. Kaip ir daug kur tais laikais juoduosius darbus atliko suvaryti kaliniai, tremtiniai. Juos visus laidojo šalia esančiuose kalnuose, o kas liko gyvi – kažkur išvežė. Po jų atėjo kareiviai ir pabaigė statyti. Ne šiaip kokią gamyklą su keliais barakais, o normalų miestą. Su parduotuvėmis, mokyklomis, vaikų darželiais. Jame dirbo ir gyveno svarbiausi mokslininkai ir net pats Kurčiatovas, – ji linktelėjo į portretą kabantį virš mano galvos – čia atomo kūrėjų miestas. Iki tų visų pertvarkų Trisdešimt Septintas buvo kaip nedidelis rojus. Mes buvome Maskvos žinioje, tai nieko netrūko. Sostinė rūpinosi, kad nieko netrūktų ir nieko netrūko. Turėjome tai, apie ką paprasti žmonės, gyvenantys anapus tvoros, nė svajoti nesvajojo. Vienintelė problema, kad patys negalėjome laisvai išvažiuoti ir negalėjome pasikviesti į svečius draugų. Įleisdavo tik pačius artimiausius: vaikus, tėvus ir tai reikėdavo gauti specialius leidimus. Nors vadovai gyveno atskirame kvartale ir galėjo laisviau keliauti, bet atskirų parduotuvių kaip kituose miestuose neturėjo. Nežinau ar mokslininkai, vadovai jautėsi laimingi gyvendami šiame atskirtame nuo pasaulio mieste, bet paprasti žmonės buvo laimingi, nors nuo to gryno oro greičiau susendavo ir mirdavo.

– Ar gali egzistuoti laimingas rojus už spygliuotos vielos? – paklausiau, žiūrėdamas į moters veidą ir niekaip negalėdamas suvokti kiek jai metų. Pasidažiusi, malonios išvaizdos, be raukšlių, tik blyksintys auksiniai dantys nesiderino ir truputį darkė nenuspėjamo amžiaus veidą.

– O ką, – moteris truputį pakėlė balsą, – kuo blogas buvo tas mūsų rojus. Jokių nusikaltimų, vagysčių, parduotuvės pilnos prekių. Didžiausias nusikaltimas – kai vyras žmonai kailį išvanodavo ar girti kaimynai susipešdavo. Prie tarybų valdžios karininkai norėjo čia tarnauti labiau nei Vokietijoje. Bet tai buvo prie tarybų valdžios, o dabar, – atsiduso moteris.

Pasigirdo tylus beldimas. Į kabinetą galvą kyštelėjo simpatiška moteris.

– Marija Petrovna, milteliai geri. Išviriau košę, tai Lizos mažylis vos su visu šaukštu neprarijo.

– Gerai, žiūrėk, kad neištampytų, – linktelėjo galvą Marija Petrovna ir užsidarius durims kalbėjo toliau – priėjome iki to, kad pieno košei nebeturime. Atėjus į mūsų miestą naujai demokratijai, atsirado galimybė įsteigti privačią įmonę, kuri ir nupirko tuos miltus iš vokiečių. Tie, matyt jausdami kaltę, pusvelčiui pardavė. Dalį perduosime vaikų darželiams, dalį į parduotuves.

– Bet juk pieno galima iš savų karvių turėti. Aplink tiek žemės, miško. Paleidai karvę į pievas ir melžk po du kartus per dieną, – būdamas miesčioniu pabandžiau garsiai pamąstyti kaimiška tema.

– Tik atrodo, kad žolė auga, čia niekas neauga. Gyventojai bandė daržoves auginti, tai darbas perniek nuėjo. Sugriuvus Tarybų sąjungai, vienas veikėjas pabandė gyvulius auginti, bet nei mėsos, nei pieno nebuvo, o gyvuliai pirmą žiemą išdvėsė. Šią laimingą daubą tarp kalnų gaubia nelaiminga ir pikta aura. Pats pamatysi. Dabar teigiama temperatūra, o naktį nuo kalnų nusileis šaltos mirusių kalinių sielos ir prieš vidurnaktį jau bus minus dvidešimt penki, – sušnibždėjo moteris ir žvilgtelėjo per langą.

– Jei miestas tebėra toks slaptas ir dirbantis, tai ko Maskva nebesirūpina? – sušnibždėjau ir palinkau truputį į priekį.

– Sostinei savų problemų užtenka per akis, – ironiškai šyptelėjo, – Gorbačiovas su vakarais susidraugavo, jūs Tarybų Sąjungą sugriovėte, Jelcinas su savo demokratais Rusiją dalinasi, o mus perdavė Čeliabinsko pavaldumui. Tie nabagai patys neturi ko valgyti, o dar mus jiems užkabino. Pieno vaikams nebeturime, mėsos normalios nebeatveža. Laimei, kol kas dar talonų neįvedė. O kas toliau?! – riktelėjo desperatiškai moteris, – jau dabar uždarė kelis pramoninius cechus. Žmonės pasimetė, nežino kur eiti, ką daryti, nes nemoka gyventi pasaulyje egzistuojančiame anapus tvoros. Nieko nėra baisiau, kai tampi nebereikalingu savame rojuje.

Tyliai prasivėrė durys ir į vidų kyštelėjo galvą kareivis.

– Marija Petrovna, mašiną iškrovė, tuoj atvažiuos konvojus. Lietuviui laikas, – tarė kareivukas ir uždarė duris.

Moteris pervertė važtaraščius. Neskubėdama pasirašė.

– Jei iš buvusių priešų vežamės maistą ir į šį ypatingo režimo, uždarą miestą įleido užsienietį, reiškia Tarybų sąjunga sugriuvo negrįžtamai, – tarė su nuoskauda, ištraukė iš stalčiaus antspaudą ir pakėlė akis, – ačiū už sausą pieną miestui kuriančiam mirtį, – tarė liūdnai ir stipriai kaukštelėjo dedamas spaudas.

Kadangi temo, nusprendžiau permiegoti aikštelėje prie miesto vartų, o ryte anksti pajudėti link Lietuvos. Marija Petrovna buvo teisi dėl šaltų kalinių dvasių, ateinančių iš kalnų. Po pliusinės temperatūros dieną, naktį staigiai spustelėjo rimtas šaltukas ir nustojo veikęs autonominis kabinos apšildymas. Spėjau užvesti variklį ir, nebelaukęs ryto, išvažiavau iš tos nejaukios vietos vildamasis, kad gudrus ir patyręs vokietis nepasiųs manęs dar kartą į slaptą trisdešimt septintą miestą.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Kęstutis Grubliauskas

(177)
(4)
(173)

Komentarai (5)