10 viską pakeisti galinčių atradimų (7)
Kartas nuo karto kyla idėjos, pakeičiančios požiūrį į save ir mūsų vietą kosmose. Žemė sukasi apie Saulę. Mes kilome iš beždžionių. Mūsų širdys tėra siurbliai iš mėsos.
Gali būti, kad jau kyla kitos mąstymo revoliucijos. Pateikiamе 10 „kas, jeigu…“, galinčių pakeisti mus visiems laikams.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kas, jeigu … Didžiuma realybės paslėpta?
Nepasiekiami matmenys, begalė visam laikui nepasiekiamų visatų – mūsų pasiryžimas sukurti visko teoriją gali ir neišdegti.
„Mano tikslas paprastas,“ kartą pasakė Stephenas Hawkingas. „Tai – visiškas visatos supratimas, kodėl ji yra tokia, kokia yra ir kodėl ji iš viso egzistuoja.“ Tai, trumpai tariant, yra mokslinis manifestas – galbūt ambicingas, tačiau, bent jau teoriškai, įmanomas.
O kas, jeigu neįmanomas?
Netrūksta požymių, rodančių mokslinio pažinimo ribas. Pavyzdžiui, stygų teorija, daugelio fizikų laikoma geriausiu apjungtos realybės teorijos kandidatu, siūlo nuo 10 iki 26 erdvėlaikio matmenų, daugelis kurių suspausti taip stipriai, kad juos pasiekti praktiškai neįmanoma. Tai gal užtrenkti duris tokių mįslių, kaip gravitacijos silpnumas, ar paslaptingosios tamsiosios energijos spartinamo mūsų visatos plėtimosi, įminimui.
Iš naujo paleistas netoli Ženevos CERN Didysis hadronų greitintuvas, yra viena iš vietų kur mokslininkai ieško paslėpt matmenų užuominų. Ar svarbu, jei kosminiame teatre sėdime pigiose vietose? Davidas Bermanas iš Queen Mary universiteto Londone dėl šios idėjos nesijaudina. „Tam tikra prasme, mokslas visą laiką reiškė realybės aproksimavimą,“ sako jis.
Tikriausiai sudėtingesnį idėja yra, kad mūsų visata gali būti tik viena iš nesuskaitomos daugybės kitų. Dėl nutrūktgalviško plėtimosi, atskiri erdvėlaikio plėtimasis regionai galėjo atsiskirti taip toli, kad tapo nepriklausomi. Kažkurioje milžiniškos „multivisatos“ dalyje gali būti tinkamos, kaip mūsų visatoje, gyvybės susidarymui sąlygos – tadmūsų fizika gali būti visiškai nereprezentatyvi visumos dalis.
Kol kas nežinome, kaip būtų galima pasiekti kitas multivisatos dalis, bet jos egzistavimo įrodymas visai įmanomas, sako Alexanderis Vilenkinas iš Tuftso universiteto Medforde, Massachusettse. Besiplėsdamos, kaimyninės visatos gali palikti regimus iš Žemės susidūrimo ženklus, gal kosminiame mikrobangų fone (KMF), užpildančiame dangų senoviniame spinduliavime. Tai būtų tiesiog naujausias mūsų vietos kosmose perstatymas. „Seniau žmonės manė esantys visatos centras, bet nuo pat Koperniko laikų šis vaidmuo vis smulkėjo. Metas būtų prie to jau priprasti.“
„Seniau žmonės manė esantys visatos centras, bet nuo pat Koperniko laikų šis vaidmuo vis smulkėjo. Metas būtų prie to jau priprasti.“
Su kvantine multivisata, reikalai dar liūdnesni. Keistosios kvantų teorijos pasekmės – kaip tuo pačiu gyvos ir mirusios katės – paaiškinamos per daugelio pasaulių interpretaciją, kuri tvirtina, kad visata skyla kaskart mums į ją pažvelgus. Taip sukuriama nauja visata kiekvienam įmanomam mūsų stebėjimo rezultatui.
Bet ką nesuskaičiuojamos visatos, kuriose yra beveik identiškos mūsų kopijos reiškia moralei? Ar esame atsakingi už jas visas? Tai priklauso, sako Davidas Papineau, filosofas iš Londono King's koledžo. Viena vertus, jei pavyko išsisukti šioje visatoje, nebūtinai taip nutiko ir kitoje. „Jeigu jūsų elgesys blogus rezultatus išties padaro tikėtinais, tai yra daug tikrovės atšakų, kuriose dėl jūsų neatsargumo buvo sužeisti žmonės.“ O jei protingas elgesys neigiamai atsiliepia šiame pasaulyje, manykite, kad gal kitiems jums pasisekė geriau.
Tokie klausimai dabar atrodo kaip tuščios spekuliacijos – bet taip gali būti ne visuomet, sako Bermanas. Gal vieną dieną nukeliausime į kitą visatą ar aplankysime pasaulius kituose matmenyse, ir viską įvertinsim patys. „Labai arogantiškai elgiasi brėžiantys ribas to, ką galime vieną dieną išvysti,“ sako jis. „Kodėl žmogaus gyvenimo trukmė turėtų būti natūralus mokslo pažangos matas?“
Gilead Amit
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-200-what-if-most-of-reality-is-hidden/Kas, jeigu … Galėsime regėti ateitį?
Pakankamai informacijos apie visatą gavęs superkompiuteris gali nuspėti, kas mūsų laukia – gera ir bloga
Žmonės yra prisiekę keliavimo laiku mintyse adeptai. Mūsų gebėjimas įsivaizduoti, kaip reikalai gali klostytis ateityje, kuriam negali prilygti jokia kita rūšis, veikiausiai ir padarė iš mūsų turinčius kultūrą ir civilizaciją gyvūnus. Bet jei galimų ateičių vizualizavimas yra toks svarbus, tai gebėjimas ateitį numatyti būtų revoliucinis.
„Gebėjimas regėti ateitį gali nebūti toks jau naudingas”
Ilgai ginčijamasi, ar tai išvis įmanoma. Pagal vieną mokslinės minties mokyklą, dar žinomą kaip determinizmą, taip ir yra. Turint pakankamai informacijos apie kiekvieną visatos atomą, galime žinoti rytojaus futbolo rungtynių rezultatus taip pat patikimai, kaip ir vakarykščius.
XX a. tokiam požiūriui suduotas ne vienas smūgis. Pirmiausia, Heizenbergo pagarsėjęs neapibrėžtumo principas tvirtina, kad neįmanoma apie kvantų sistemą, tarkime, atomą, žinoti viską. Antra, chaoso teorija parodė, kad bet kurios fizinės sistemos elgesys ateityje labai jautrus mažiems pokyčiams – kaip sakoma, drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti uraganą.
Bet netgi jei tai teoriškai neįmanoma, praktiškai galime prie to priartėti taip kad praktiškai nebus skirtumo. Kompiuteriai jau dabar kuria vis tikslesnes ateities realybės simuliacijas, nuo rytojaus orų iki ilgalaikių klimato tendencijų ir mūsiškės galaktikos lemties. Ekstrapoliuojant dabartines skaičių apdorojimo spartos galimybes, pavyzdžiui, praktiškai idealios klimato prognozės turėtų būti įmanomos jau po šimtmečio ar panašiai, sako klimatologas Gavinas Schmidtas iš NASA Goddard Kosmoso tyrimų instituto Niujorke.
Tokia aiškiaregystė gali būti ne tokia jau ir naudinga, sako Matteo Mameli, filosofas iš Londono King’s koledžo. Prognozuojanti programinė įranga gali atimti iš mūsų evoliuciškai sunkiai iškovotą gebėjimą mąstyti kūrybiškai ir improvizuoti išeitis iš pavojingų situacijų. Arba, nevaržomas jokios klaidų baimės, mūsų pasipūtėliškumas gali paspartinti aplinkinio pasaulio sunaikinimą.
Pasekmės priklauso nuo to, į kieno rankas šie prognozavimo įrankiai paklius, sako Timothy Pleskac, fiziologas iš Žmogaus vystymosi Maxo Plancko instituto Berlyne, Vokietijoje. Netinkamose rankose jie gali padėti stiprinti diktatūras, ar sukurti komercines monopolijas. Bet socialiai atsakingesnės vyriausybės galėtų panaudoti jas savo piliečių parengimui tokiems iššūkiams, kaip artėjančios gamtinės katastrofos.
Arba, mano Pleskacas, mūsų itin prisitaikantys protai galiausiai bus perkrauti tokia visažinyste – ir atmes ją vardan ramaus gyvenimo. „Jie gali sakyti, visa informacija yra, bet nenoriu turėti prie jos priėjimo“, sako Pleskacas. „Gali būti visai geras prisitaikymas būti nežinioje. Žmonės gali tiesiog norėti būti palikti ramybėje.“
Gilead Amit
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-300-what-if-we-discover-we-can-see-the-future/Kas, jeigu … Mokėtume kalbėti su gyvūnais?
Jei galėtume bendrauti su kitomis rūšimis, turėtume labai rimtai peržiūrėti savo santykius tiek su gyvūnais, tiek ir su aplinka
Praeitą mėnesį Niujorko teismas nusprendė, kad Herculesas ir Leo, dvi tiriamos šimpanzės Stony Brook universitete, neturi teisės į legalią asmenybę. Bet pats faktas, kad tokia byla išvis pateko į teismą, rodo mūsų orą svarstyti kitų rūšių asmenybės klausimus. „Pastangos praplėsti teises šimpanzėms … yra suprantamos; kurią dieną jiems netgi gali pavykti,“ rašė teisėja Barbara Jaffe.
Stevenas Wise'as, Floridoje įsikūrusio Nonhuman Rights Project teisininkas, iškėlęs bylą, teigia, kad jei šimpanzės būtų teisiškai paskelbtos asmenimis, joms turėtų būti užtikrintos jų pagrindinius interesus saugančios teisės. „Tai tikrai apimtų kūno laisvę bei kūno vientisumą,“ sako jis. Nebegalėtume laikyti šimpanzių nelaisvėje, nekalbant jau apie j naudojimą invazinėms eksperimentinėms procedūroms.
Jei teisės būtų suteiktos šimpanzėms, galime tikėtis, kad ir kitos protingos rūšys, pavyzdžiui, orkos ar drambliai, irgi galėtų to sulaukti. Bet kodėl apsiriboti tik tuo? Mūsų supratimas apie kitų gyvūnų vidinį pasaulį – jų gebėjimą kentėti, autonomiškumą ir savęs suvokimą – didžia dalimi remiasi analogija su mumis pačiais: kaip mums tai patiktų jų vietoje?
O kas, jeigu tie gyvūnai galėtų papasakoti patys? Kas, jeigu šuo ar karvė galėtų pasakyti, kaip jie jaučiasi? Idėja gali būti ne tokia jau nepasiekiama, kaip atrodo. Yra daug beždžionių ir jų laikytojų bendravimo pavyzdžių. Tyrėjai stengiasi dekoduoti delfinus. Kognityvinių sričių mokslininkai pradeda tirti gyvūnų emocines būsenas. Gali būti tik laiko klausimas, kol bus įmanomas prasmingesnis komunikavimas tarp rūšių.
Kai tai nutiks, ar nebevalgysime mėsą? Jei galėtume šnekučiuotis su kiaulėmis, kaip galėtume pateisinti milijardų jų skerdimą, kad ir kaip humaniškai? Ir kur turėtų būti nubrėžta riba? Ar tebevalgytume žuvis? Daugelis gali visai atsisakyti mėsos ir gyvūninių produktų.
Kaip palygintume gyvūno gyvybę su žmogaus? Tyrimai su gyvūnais padeda sukurti žmogaus gyvybes gelbstinčias priemones, tad vargu ar tikėtinas visiškas bandymų su gyvūnais uždraudimas. Bet vien prašymo, kad mokslininkai ribotų keliamą skausmą ir kančią, nebepakaktų, sako Bekoffas. Mokslininkai turėtų pagrįsti, kad nauda žmonėms nusveria žalą gyvūnams. Bent jau teisme pasirodytų daug daugiau rūšių.
Daniel Cossins
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-400-what-if-we-learn-to-talk-to-animals/Kas, jeigu… Rastume NG?
Ieškantieji NG mano, kad tai tiesiog laiko klausimas – atradimas, suduosiantis lemtingą smūgį idėjai, kad esame kosmoso centras
Pasinaudoję Kepler kosminiu teleskopu, žinome, kad mūsų galaktikoje gali būti 30 milijardų planetų, panašių į mūsiškę. Kita dangaus akių karta, pavyzdžiui James Webb kominis teleskopas, kuris turėtų būti paleistas 2018 metais, tokių egzoplanetų atmosferose ieškos gyvybės ženklų. Kai kas mano, kad tėra laiko klausimas, kada išsiaiškinsime, kad esame ne vieni. Balandį NASA vyr. mokslininkė Ellen Stofan prognozavo, kad turėtume aptikti „ryškius gyvybės ženklus“ kitose planetose iki 2025 m. Jeigu ji teisi, kaip su šia žinia susitvarkysime?
Mūsų reakcija stipriai priklauso nuo to, ką aptiksime, sako Stevenas J. Dickas, buvęs NASA istorikas ir dabar vadovaujantis astrobiologijos sričiai JAV Kongreso bibliotekoje Washingtone, DC. Bet kokie atradimai, jeigu ne tokie akivaizdūs kaip mažų žalių žmogeliukų nusileidimas į futbolo Pasaulio taurės finalą, tikriausiai daug metų bus kvestionuojami, ir tikrinami. Sara Seager, planetologė iš MIT, ieškanti kitos Žemės, sutinka. Bet kokių pradinių atradimų patikrinimas tikriausiai truks ilgai, sako ji. „Gali nebūti „aha!“ momento.“
Cheminis egzoplanetos disbalansas gali būti planetos mikrobinio aktyvumo ženklas. Bet toks netiesioginis rezultatas turės tik trumpalaikį poveikį, sako Dickas. 1996 metais įvykęs spėjamų marsietiškų nanofosilijų atradimas meteorite ALH84001 sukėlė didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą ir netgi buvo surengti JAV Kongreso klausymai, tačiau augant skepticizmui, furoras slopo. Dauguma dabar nemano, kad meteorite yra nežemiškos gyvybės liekanų.
Dekoduota protingų ateivių transliacija būtų visai kitas reikalas. Mokslininkai ir vyriausybės turėtų įvertinti ar žinutė grasinama ir ar ką nors, jei išvis ką, turėtume nusiųsti atgal. Tai būtų iššūkis ir tam tikroms religijoms, pažymi Dickas. „Ar Jėzus turi būti tarpplanetinis visų nežemiškųjų gyvybių gelbėtojas?“ Kai kurie pačius protingus ateivius gali matyti kaip gelbėtojus, sukurdami naujas religijas. Kiti paprasčiausiai džiaugtųsi jais kaip rūšimi, įveikusia provincialumą vardan visatos tyrinėjimo.
Ilgainiui, netgi neryškūs nežemiškos gyvybės įrodymai įžiebtų norą suvokti universalius biologijos principus, svarsto Dickas. Galime rasti atsakymus į tokius klausimus: ar gyvybė atsiranda kad ir kur susidaro tinkamos sąlygos, ar tai rečiausias atsitiktinumas? Ar yra kitų genetinio kodo tipų? Ar gyvybei visada reikia anglies ar vandens? Ar darvinistinė natūralioji atranka yra visuotinė, o gal egzistuoja kitos vystymosi formos?
Ir tikriausiai svarbiausia, ta būtų lemtingas smūgis idėjai, kad žmonės yra kosmoso centras ar jo egzistavimo priežastis. Tektų pripažinti savo vietą tiesiog kaip smulkutę milžiniško galaktikos gyvybės medžio šakelę. „Tikiuosi, žmonės tras naują ramybės jausmą ir supratimą, kad nesame vieni,“ sako Seager.
MacGregor Campbell
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-500-what-if-we-find-et/Kas, jeigu … Neturime laisvos valios?
Mūsų teisingumo jausmas kyla iš prielaidos, kad galime laisvai rinktis veiksmus. Jei tai pasirodytų iliuzija, galėtų nukentėti visuomenė
Mūsų moralė remiasi prielaida kuri tokia fundamentali, kad, regis, paneigti jos neįmanoma: kad esame savo likimo šeimininkai. Bet kuo labiau išnarpliojame subtilius sąmoningumo ryšius su smegenimis, tuo šis tvirtinimas atrodo menkiau pagrįstas.
Laisvos valios debatai vyksta seniai, tačiau devintajame XX a. dešimtmetyje psichologas Benjaminas Libetas sukėlė tikrą audrą. Jis atliko eksperimentą, atskleidusį signalą smegenyse, pasireiškiantį prieš subjektui pajaučiant sąmoningą intenciją pajudinti pirštą. Nors Libeto darbas tebelieka kontroversiškas, jis iškelia svarbų klausimą: ar mūsų nesąmoningos smegenys išties yra vairuotojo krėslas, o mūsų sąmonė tėra keleivis?
Net jei vairuojame, gali būti, kad važiuojame bėgiais. Sekundės dalies gyvybės ar mirties sprendimai – tarkime, policijos pareigūnas renkasi, šauti ar ne – atliekami per greitai, kad sąmoningas apsisprendimas galėtų vaidinti vaidmenį. Tokius sprendimus gali lemti įgimtas ar įgytas nesąmoningas polinkis.
Kas, jeigu proveržis neurologijoje pašalintų laisvą valią? Pasekmė gal būti moralės atsipalaidavimas. Eksperimente žmonės elgiasi savanaudiškiau ir nesąžiningiau, jei iš anksto yra įtikinėjami, kad laisva valia didele dalimi tėra iliuzija. Jie labiau linkę piktadarius vertinti nuolaidžiau, siūlydami hipotetiniam nusikaltėliui trumpesnį kalėjimo laiką, nei kitu atveju. Galų gale, juk sunku kaltinti automatą. Bet šie elgesio pokyčiai trunka tik kol pasireiškia stiprus jausmas, kad veiki pats.
Antra vertus, tikėjimą laisva valia stiprins scenarijus, kuriame kas nors kitas elgiasi nemoraliai. Joshua Knobe iš Yale'io universiteto su kolegomis teigia, kad stiprus mūsų įsitikinimas laisva valia susijęs su fundamentaliu troškimu laikyti kitus atsakingus už jų žalingus veiksmus. Kitaip tariant, tikėjimas laisva valia būtinas bausmės pateisinimui. Ir yra įrodymų, kad būtent bausmės baimė sulaiko visuomenę nuo suirimo.
Teisinės bausmės kaip atpildas turėtų daug mažiau prasmės, jei atmesime laisvos valios idėją, teigia Azimas Shariffas iš Oregono universiteto Eugene'e. Bet jos vis vien galėtų pasitarnauti kaip atgrasymo priemonė. „Kaip kad stengiamės išvengti kitų neigiamų natūralių reiškinių pasekmių, tarkime, uraganų ar žiurkių antplūdžio, taip pat galėtume stengtis apriboti prasižengėlius, kad sustabdytume juos nuo didesnės žalos sukėlimo,“ paaiškina jis.
Tad, teisinė sistema, ko gero išliktų. jausdamos bausmės perspektyvą, mūsų smegenys stengiasi mus išsukti nuo kalėjimo – sąmoningai ar pasąmoningai.
Su laisvos valios praradimu bus sunkiau susitvarkyti, kai tai pasireikštų asmeniškai ir imtų veikti emocijos. „Galvojimas apie vaikiną, blogai besielgiantį su jūsų seserimi tikriausiai motyvuos žmones atmesti tą neuromokslų proveržį,“ sako Shariffas.
Knobe antrina. „Jei žmonės išsiaiškintų, kad laisvos valios nėra, abstrakčiame lygyje jie neabejotinai imtų galvoti visai kitaip,“ sako jis. „Tačiau tyrimas rodo, kad tokia abstrakti refleksija turėtų stulbinamai menką poveikį žmonių tarpusavio elgsenai.“
Kaip bebūtų, stiprus įsitikinimas savo paties veikimu turi teigiamų pusių. Jis susijęs su didesniu pasitenkinimo jausmu ir savikliova, didesniu atsidavimu santykiuose ir didesniu gyvenimo prasmingumu. Laiva valia mirė? Tegyvuoja laisva valia!
Sean O'Neill
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-700-what-if-we-have-no-free-will/Kas, jeigu … Intelektas yra akligatvis?
Didžiuojamės savo protu – jis išskiria mus iš kitų gyvūnų leido užimti dominuojančią poziciją planetoje. Bet jis gali būti mūsų silpnoji vieta
Mūsų protas, tas pats bruožas, apie kurį mėgstame manyti, kaip apie evoliucijos viršūnę, gali būti mūsų pragaištis. „Žmonės linkę manyti, kad būti protingu yra labai gerai, tačiau gali būti, kad iš evoliucinio požiūrio taško, būti kvailu daug geriau,“ sako filosofas Thomasas Metzingeris iš Mainzo universiteto Vokietijoje.
Žmonėms išsivystė unikali proto forma, kurios kognityvinis sudėtingumas kitose rūšyse nerandamas. Būtent jis slėpėsi po mūsų žemės ūkio, moksliniu ir technologini progresu. Dėl jo mes dominuojame planetoje ir suprantame dideles visatos dalis. Bet jis atvedė prie katastrofos slenksčio: gresia klimato kaita, o masinis išmirimas jau vyksta, tačiau labai nedaug ženklų, kad stengiamės drauge tai pakeisti.
Mūsų bėdos gali kilti iš to, kad žmonių genetinė įvairovė yra tokia menka. „Vienoje nedidelėje šimpanzių grupėje genetinė įvairovė didesnė, nei visos žmonių rūšies,“ sako Michaelas Graziano iš Princetono universiteto. Visai įmanoma, kad globali katastrofa galėtų mus nušluoti.
Dėl to turime kaltinti keistą dvigubą veikimą. Metzingeris teigia, kad pasiekėme šį tašką, nes mūsų intelektinis pranašumas tebeprivalo darbuotis drauge su primityviais bruožais. „Tai kognityvinis sudėtingumas, tačiau be užuojautos ir lankstumo mūsų motyvavimo struktūroje,“ sako Metzingeris.
Kitaip tariant, mus tebemotyvuoja tie patys baziniai instinktai, tokie kaip godumas ir pavydas, o ne globalaus solidarumo siekis, empatija ar racionalumas. Ir neaišku, ar būtini socialiniai įgūdžiai išsivystys laiku, kad būtų galima užkirsti kelią planetos katastrofai.
Kita problemos dalis – mūsų protui būdingas vadinamas kognityvinis šališkumas. Pavyzdžiui, psichologai yra išsiaiškinę, kad žmonės kreipia mažiau dėmesio ateities grėsmėms, nei dabartinėms, dėl ko nuolat priimame sprendimus, kurie geri čia ir dabar, tačiau pragaištingi tolimesnėje perspektyvoje. Tai gali paaiškinti, pavyzdžiui, mūsų nesugebėjimą visiškai įvertinti klimato kaitos rizikas.
Žmonės dar turi ir, kaip filosofai vadina, egzistencinį šališkumą, darantį įtaką mūsų požiūriui į gyvybės vertę – geriau egzistuoti, nei neegzistuoti. Galiausiai, esame linkę dėmesį sukaupti į pozityvą. Bet kas, jeigu mūsų intelektas išsivystytų taip, kad tokius šališkumus prarastume?
Tiesą sakant, superprotingi ateiviai tai jau gal būti pasiekę. Subalansuotu požiūriu, nebeapsunkintu trumpalaikiais siekiais ir aiškiu kančios supratimu, tokia gyvybės forma gali nuspręsti, kad gyvenimas tiesiog to nevertas. „Jie galėjo padaryt išvadą, kad geriau nutraukti savo egzistenciją,“ sako Metzingeris.
Ar tai galėtų paaiškinti, kodėl iki šiol nesusisiekėme su protu iš kitų planetų? „Galbūt,“ sako jis.
Anil Ananthaswamy
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-900-what-if-intelligence-is-a-dead-end/Kas, jeigu … Mums nereikia kūnų?
Protų įkrovimas į kompiuterius gali būti mūsų ateitis. Bet ryšių su savo gyvūniškomis šaknimis nukirtimas gali iškelti etinius klausimus, į kuriuos atsakymų dar neturime
Protai kyla iš kūnų, bet šis ryšys gali būti pažeistas. Jei nusipjaučiau stuburo stygą ties kaklu, negaučiau informacijos iš didelės dalies savo kūno, sako Michaelas Graziano, neurologas iš Princetono universiteto. „Tačiau tebebūčiau asmuo, tebeturėčiau patirtį, tebegalėčiau mąstyti.“
O kas, jei protą nuo kūno galėtume atskirti visiškai? Daugelis mano, kad per ateinančius dešimtmečius ar šimtmečius perkelsime savo protus į kompiuterius. „Sakyčiau, tai ne tik įmanoma, tai neišvengiama,“ sako Graziano.
Koks būtų tokio įkrautojo gyvenimas? Mums vis vien dar reikėtų išorinės stimuliacijos. Visiškai atskirtos smegenys kęstų jutiminį badą, pažymi Andersas Sandbergas iš Oxfordo universiteto. „Jos užmigtų, tada haliucinuotų ir pamažėle tikriausiai išprotėtų. Joms reikia suteikti sąveikavimo su pasauliu priemonę, nors tai nebūtinai yra tikras pasaulis.“
Gebėjimas perkelti protus į kompiuterį pakeistų tai, kaip vertiname gyvenimą. Turint daug atsarginių savęs kopijų gali gyvenimas gali tapti ne toks brangus. „Nužudai vieną iš jų ir kas čia tokio?“ sako Graziano. „Dar daugybė tebeliko.“ Nužudymas gali nebebūti siaubingas nusikaltimas, kai bus galima prikelti iš mirusiųjų. Tas pats galioja nelaimingų atsitikimų aukoms, sako Sandbergas. Tiesiog paleidi paskutinį išsisaugojimą ir prarandi tik kelis paskutinius atsiminimus.
„Nužudymas galėtų nebūti sunkiu nusikaltimu, kai bus įmanoma prikelti iš mirusiųjų”
Ir jei manote, kad dabar gyvenate itin sujungtame pasaulyje, pamąstykite iš naujo. Dirbtiniai smegenys sujungiamumui suteiktų visai naują prasmę. „Pamirškite rašymą, taip pat sėkmingai galėsite įsitaisyti USB portą galvoje ir bendrauti su kuo nors per jį,“ sako Graziano. „Taip atsirandame visiškai kitokiame protų tinkle, nepanašiame į nieką ką žinome.“ Užuot spėlioję, kas dedasi kieno kito galvoje, galėtume keistis mintimis, kaip dabar keičiamės skaitmeniniais failais.
Didelis rūpestis bus, kas kontroliuos kompiuterius, vykdančius smegenų simuliacijas. Iš principo, mašinų valdytojai galėtų padaryti jūsų kopijas, sako Sandbergas. „Jie galėtų paleisi jus slaptoje sistemoje, neprijungtoje prie interneto ir versti jus daryti ką tinkami.“ Reikės drastiškai pagerinti programinės įrangos saugumą bendrai, pažymi jis. „Jei tai būtų pasaulis, kur bet kas galėtų būti nulaužtas ar nukopijuotas bet kuriuo metu nežinomų asmenų, jame gyventi būtų baisoka.“
Netrūks technologinių sunkumų. Įkrovimo procese gali rastis klaidų ir kompiuteryje atsidurtų iškreiptos smegenys. „Ar norite bibliotekos blogų kopijų, kurioms kažkokiu keistu būdu esate įsipareigojęs?“ klausia Sandbergas. Etinės kliūtys tampa dar sudėtingesnės, jei originalios smegenys ir kūnas gyvena toliau. Ar virtualių smegenų moralinis ir teisinis statusas būtų toks pats?
Tokių klausimų greitai išspręsti neina. „Daugeliu prasmių taptume post-žmonėmis,“ sako Sandbergas. „Atliktume šuolį nuo buvimo gyvūnų karalystės dalimi į visiškai naują karalystę, ir kol kas nežinome, kaip ją pavadinti.“
Anil Ananthaswamy
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-600-what-if-we-dont-need-bodies/Kas, jeigu … Visata tėra iliuzija?
Mus supantis pasaulis įtikimai atrodo esantis trimatis. Bėda, kad kai kurios naudingos fizikos sritys rodo, kad tai tėra holograma
Kartais ką nors suvokti kaip tikra neišeina. Su mirgančiu hologramos atvaizdu iliuzija gan aiški. Toks 3D pateikimas yra šviesos triukas, vos dviejuose matmenyse užkoduotos informacijos projekcija. Bet būtų netikėta, jei išsiaiškintume, kad taip padaryta visa visata.
Iki to įrodymo dar toli, nekalbant jau apie to implikacijas. Bet fizikos teoretikų darbai rodo, kad ta gali būti aiški galimybė.
Viskas prasidėjo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Fizikai plušo, stengdamiesi prijaukinti nesutramdomą stygų teorijos – geriausio mūsų bandymo priversti gravitaciją gražiai sutarti su kitomis trimis sąveikomis – matematiką, kai atrado įdomų triuką. Tam tikromis aplinkybėmis, atėmus vienetą iš nagrinėjamos visatos matmenų skaičiaus – kitaip tariant, laikant ją holograma – gravitaciją galima priversti išnykti.
Geriausiai ištirtas šio „holografinio principo“ atvejis, vadinamasis AdS/CFT atitikimas, veikia tik sudėtingame, į save sulenktame 5D, panašiai kaip Pringle paviršius, erdvėlaikyje. Šis triukas pasirodė esąs labai naudingas ne tik stygų teorijoje, bet ir aiškinantis praktinių dalykų veikimą, pavyzdžiui, superlaidininkų, ir paaiškina tokias užsispyrusias problemas, kaip tai, kodėl dalelės turi masę.
Bet šiais metais, Danielis Grumilleris iš Vienna'os technologijos universiteto Austrijoje su kolegomis pateikė įrodymus, kad šis principas taip pat galioja ir „plokščiam“ erdvėlaikiui, kaip kad mūsų visatoje – nors ir su dviem erdvės matmenimis, ne trimis. „Tai netrivialus plokščio erdvėlaikio holografijos parodymas, bet toli gražu ne įrodymas,“ sako jis.
Craigas Hoganas, fizikas iš Fermilab šalia Batavia'os, Ilinojaus valstijoje, bando tą įrodymą gauti. Jei holografinis principas galioja tokioje plokščioje visatoje, kaip mūsiškė, tam tikru masteliu pats erdvėlaikis turėtų pradėti atrodyti išplaukęs, neryškus, kaip holograma, stebima iš pernelyg arti. Jis su kolegomis Fermilab sukūrė įrenginį, Holometer, kuriuo ieškos šio „holografinio triukšmo“. Veikti visa galia jis ėmė pernai.
Bet kokie holografinio principo įrodymai būtų revoliucingi, mano jis. „Tai fundamentalu, nes išeis už pačių pagrindinių geometrijos, kurią naudojame daugiau, nei 2000 metų, dar iki Euklido, idėjų ribų.“
Kaip tai pakeis mus? Praktiškai, ko gero nelabai: mes tebejaučiame tai, ką vadiname trimis matmenimis ir reiškinys, mūsų vadinamas gravitacija, tebežalos mus, jei mesimės nuo uolos. Bet Grumilleris mano, kad tai įžiebtų pokyčius, panašius į tuos, kuriuos prieš 500 metų pradėjo Kopernikas – be to, galiausiai, panašus nesupratimas, kaip buvome kvailinami taip ilgai. „Tam, kaip įsivaizduojame visatą ir save, kaip jos dalį, supratimas, kad vienas matmuo ir gravitacija yra „iliuzijos“, yra labai svarbu,“ sako jis. „Manau, žmonija tai virškintų bent jau šimtą metų.“
„Žmonija suvokimą, kad mūsų matmenys yra iliuzija, virškintų bent jau šimtą metų”
Richard Webb
New Scientist № 3033
10 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730331-000-what-if-the-universe-is-an-illusion/Kas, jeigu … Atvykome iš kosmoso?
Visos geriausios mūsų teorijos apie gyvybės atsiradimą turi vieną bendrumą: ji prasidėjo Žemėje. Bet gal taip nebuvo – gal mes visi kadaise buvome ateiviai
Kaip prasidėjo gyvybė? Charlesas Darwinas spekuliavo, jog tai nutiko „kokiame nors nedideliame šiltame ežeriuke“. Nuo tada aptikta daug kitų galimų gyvybės žaizdrų: giliai po žeme, atvirame vandenyne, šalia hidroterminių šaltinių vandenyno dugne, radioaktyviame paplūdimyje ir molio gabalo paviršiuje. Visos šios hipotezės turi mažai ką bendro, išskyrus vieną dalyką: jos priima kaip duotybę, kad gyvybė Žemėje čia turėjo ir atsirasti.
O kas, jei ne? XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje astronomai atrado, kad kosmose pilna sudėtingų organinių molekulių, kai kurios iš jų yra kometų ir meteoritų, retkarčiais krentančių ant Žemės, dalis. Be to, panašu, kad gyvybė atsirado čia neįtikėtinai sparčiai. Vos tik sąlygos pasidarė tinkamos gyvybei, Žemė buvo apgyvendinta. Ar perėjimas nuo probiotinės prie biotinės chemijos nutikti tai sparčiai?
Šie stebėjimai atgaivino alternatyvų gyvybės atsiradimo spėjimą, pirmą kartą iškeltą 1871 m. Panspermijos teorija teigia, kad gyvybė prasidėjo kažkur kitur – gal Marse, gal dar kur toliau – ir buvo kometos ar meteorito atnešta į Žemę.
Ši idėja lieka neįrodyta hipoteze mokslo paraštėse. Bet vėjas keičiasi, sako Chandra Wickramasinghe iš Buckinghamo universiteto, JK, vienas iš mokslininkų, drauge su Fredu Hoyle'u atgaivinusių panspermijos hipotezę aštuntajame dešimtmetyje. „Praeityje tai buvo niekuo neparemtas, grynai teorinis spėjimas, bet dabar turime tai remiančių įrodymų,“ sako jis (žr. intarpe). „Tai kinta, lėtai, bet užtikrintai.“
Pasak Wickramasinghe'o, galaktikoje knibžda gyvybė, ir mūsų biosfera tėra dalis gigantiškos, tarpusavyje susijusios kominės ekosistemos dalis. Žemė ir kaimyninės žvaigždžių sistemos nuolat mainosi genetinė medžiaga ir netgi gyvais organizmais. Evoliucinius pokyčius didele dalimi lemia nauja genetinė medžiaga iš kosmoso, labiausiai tikėtina, virusų forma.
Kiti nėra tokie ambicingi ir teigia tik, kad gyvybė pirmiau išsivystė Marse. „Manau, galimybė, kad Marse buvo gyvybės Žemėje pradžia, visai nemenka,“ sako Peteris Wardas, biologas iš Washingtono universiteto Seattle'e.
Kaip bebūtų, nežemiškos tolimų mūsų protėvių kilmės patvirtinimas būtų labai reikšmingas. „Tai reikštų visos biologinės dogmos įvertinimą iš naujo,“ sako Wickramasinghe'as. „Darvino evoliucija nėra uždara dėžė. Turėtume vertinti evoliuciją mūsų planetoje kaip pasireiškimą kažko, kas vyko didelėje kosmoso erdvėje.“
„Nežemiškos tolimų mūsų protėvių kilmės patvirtinimas būtų labai reikšmingas”Socialine prasme, ko gero didžiausias poveikis būtų religijai. „Tai stiprus smūgis,“ sako Wardas. „Kai kuriems religijos fundamentalistams teiginys, kad egzistuoja tik viena gyvybė ir tik Žemėje, yra aksioma.“ Wickramasinghe'as sutinka, kad religijos būtų suneramintos, bet neilgam. „Spėju, kad lyderiai sugebėtų inkorporuoti tai į egzistuojančią teologiją – jie visada ypatingai gerai prisitaikydavo prie naujų pasiekimų.“
Platesnė visuomenė irgi prisitaikytų – ir poveikis gali būti teigiamas. „Beabejo, būtų pasipriešinimas ir neigimas,“ svarsto Wickramasinghe'sd. „Žmonės labai konservatyvūs. Bet galiausiai, imtume apie save manyti ne kaip apie žemiškus padarus, bet kaip apie kosmoso tvarinius. Ir simpatija, kurią jaučiame tam, kas vyksta mūsų planetoje, išsiplėstų kosmoso masteliu.“
Keturios panspermijos užuominos
Sky-high bugs
- 2013 metais Perseidų meteorų lietaus metu į stratosferą buvo pakeltas balionas. Jis grįžo su mikroorganizmų pavyzdžiais iš 27 kilometrų aukščio, per aukštai, kad būtų galėję pakilti nuo Žemės paviršiaus.
Ateivių „fosilijos“
- Daugelyje meteoritų yra paslaptingos struktūros, kurias kai kas interpretavo kaip fosilizuotas bakterijas.
Gyvybę primenanti šviesa iš kosmoso
- Iš daugelio tolimų astronominių objektų sklindanti infraraudonoji šviesa sutampa su tokia, kokią skleistų biologinės medžiagos.
Raudonas lietus
- 2001 m. Keralos miesta Indijoje nuplovė rausvas lietus kuriame buvo neįprastų ląsteles primenančių struktūrų. Lietus prasidėjo po garsinio smūgio, kurį galėjo sukelti atmosferoje suyrantis meteoras.
Graham Lawton
New Scientist № 303310 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730330-800-what-if-we-came-from-space/Kas, jeigu … Visi nuspręstume, kad Dievas yra?
Ko gero, labiausiai sistemą sukrėstų rasti Dievo buvimo įrodymai. Bet tai gali reikšti ir tokios religijos, kaip ją dabar suprantame, pabaigą
Lygtys patikrintos ir perpatikrintos. Galiausiai fizikai skėsteli rankomis ir paskelbia, kad didysis sprogimas turėjo turėti priežastį – svarbiausią judintoją, sukūrusį visatą. O gal Dievas paprasčiausiai pasirodo visoje savo stebuklingoje šlovėje. Ko gero, labiau sukrėsti sistemą neitų.
Nėra abejonės, kad turime Dievo formos tuštumą galvoje. O kas, jeigu ji būtų užpildyta? Ar mūsų vis sekuliaresnis pasaulis atsiverstų en masse? Galbūt, bet toli gražu neaišku, į ką žmonės atsiverstų. Tiesą sakant, organizuotos religijos tikriausiai iširtų. Jei Dievas galėtų pasirodyti bet kokiu pavidalu, kad ir koks jis bebūtų, vargu ar tilptų siaurame egzistuojančių idėjų spektre.
Galime manyti, kad Dievo įrodymas būtų nelyginant kiaušinis, sviestas į ateistų veidą. Galbūt – bet daugeliui Dievo idėja yra ne tik neįtikėtina, bet ir pasibjaurėtina. Rašytojas Christopheris Hitchensas, vadinęs save „anti-teistu“, bjaurėjosi kosminio prievaizdo, stebinčio kiekvieną mūsų žingsnį, idėja. Jei ši būtybė apsireikštų, gali būti, kad ateistai pradėtų revoliuciją prieš Dievą.
Galiausiai, mūsų reakcija priklausytų nuo įrodymų prigimties, sako Joelas Robbinsas, religijos antropologas iš Kembridžo universiteto. Dideli pokyčiai kiltų tik iš dramatiško patvirtinimo, sako jis. „Reikėtų, kad kas panašaus į Jėzų ar ateivius apsilankytų Žemėje ir pasakytų, „Sveiki, aš jūsų kūrėjas“.“
Nors religija patirtų smūgį, galime tikėtis teologinių debatų bumo. Svarbiausi būtų moralės, kančios ir mirties klausimai – temos, dažnai nustumiamos į akademinius vandenis, sako Stephenas Bullivantas iš St Mary's universiteto Londone. Pavyzdžiui, jei kančia egzistuoja, nepaisant visagalio Dievo buvimo, ar tai reiškia, kad kančia visatoje yra būtina? O gal tai sako kažką apie šio Dievo prigimtį?
Taip pat gali būti polinkis į fatalizmą. Yra žinoma, kad religingi žmonės tokių įvykių kaip liga ir mirtis paaiškinimui dažnai kartu pasitelkia natūralias ir stebuklingas priežastis. Pavyzdžiui, žmonės geria vaistus, netgi tikėdami, kad jų ligos eigą kontroliuoja Dievas. Dievo egzistavimo įrodymas gali nusverti svarstykles medicininio ligos paaiškinimo nenaudai ir paskatinti žmones jausti, kad jeigu jau susirgai, tai viskas – tavo laikas atėjo.
Žinojimas, kad didįjį sprogimą sukėlė fizinė esybė, padėtų kosmologams, sako Alexei Nesteruk, kosmologas ir teologas iš Portsmoutho universiteto, JK. Tai įrodytų kartą ir visiems laikams, kad visata nėra begalinė.
Yra dvi plačios teorijos, rodančios, kad visata nėra amžina. Infliacinė kosmologija sako, kad visatos randasi burbuliukai aukštos energijos vakuume su atstumiančia gravitacija. O ciklinė kosmologija teigia, kad paralelinės visatos nuolat susiduria, išsiskiria ir susiduria vėl, ir kiekvienas susidūrimas atrodo kaip didysis sprogimas. Dievas galėtų paaiškinti kuris iš konkuruojančių mūsų visatos – ar multivisatos – modelis yra teisingas.
Tačiau Nesterukas mano, kad Dievo įrodymas yra neįmanomas, jei laikysime tai nesukurtos būtybės įrodymu. Susidūrę su tokia esybe, visada klaustume – „Kas sukūrė tave?“
Joshua Howgego
New Scientist № 303310 viską pakeisti galinčių atradimų
Šaltinis:https://www.newscientist.com/article/mg22730331-100-what-if-we-find-god/▲
(82)(3)(79)