„Baltosios mirties“ istorija: kaip tapome priklausomi nuo cukraus?  (1)

Panašu, kad pasaulyje nėra jokio kito augalo, kuris užimtų tokius milžiniškus žemės plotus, teikdamas taip mažai naudos žmonijai, kaip cukranendrės. O pagrindinis šio augalo produktas (be pelno) – šimtus metų kurta globalinė visuomenės sveikatos krizė, rašo „The Conversation“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad cukranendrės yra vertingiausia pasaulyje augalinė kultūra po javų ir ryžių, visame pasaulyje jų pasėliai užima 26 942 686 hektarus.

Nutukimo epidemija, kartu su susijusiomis ligomis (vėžiu, demencija, širdies ligomis, diabetu ir kt.) siaučia kiekvienoje pasaulio valstybėje, kur cukraus pagrindo angliavandeniai yra dominuojanti maisto ekonomikos dalis. Bet dabar pažvelkime atgal į cukraus, dar vadinamo „baltąja mirtimi“ istorines ištakas – jos padės suprasti, kaip cukrus tapo grėsme kraštovaizdžiui, visuomenėms ir individualių žmonių sveikatai.

Žvilgsnis atgal

Žmogaus fiziologija dešimtis tūkstantmečių vystėsi mintant maistu, kuriame buvo labai mažai cukrų ir praktiškai visiškai nebuvo perdirbtų angliavandenių. Visai gali būti, kad cukrus į mūsų racioną pateko atsitiktinai, mat labai tikėtina, kad cukranendrės ilgą laiką buvo „pašarinė“ kultūra, skirta tukinti kiaulėms, nors gali būti, kad ir žmonės kartkartėmis pakramsnodavo saldžių stiebų.

Augalų liekanų ir DNR analizė rodo, kad cukranendrės atsirado pietryčių Azijoje. Dabar mokslininkai ieško pačių ankstyviausių cukranendrių auginimo Kuko pelkėje Papua Naujojoje Gvinėjoje pėdsakų – tame pačiame regione prieš maždaug 10  000 metų pradėtas susijusių augalų, taro ir bananų, kultūrinimas. Maždaug prieš 3500 metų augalas, padedant Austronezijos ir Polinezijos jūrininkų, išplito Ramiojo vandenyno rytų ir Indijos vandenyno regione.

Pirmasis chemiškai perdirbtas cukrus atsirado Indijoje, prieš maždaug 2500 metų. Nuo to laiko perdirbimo technologija išplito į Kiniją ir į vakarus, link Persijos bei dabartines Islamo dominuojamas valstybes, o XIII a. pasiekė ir Viduržemio jūros regioną. Kipras ir Sicilija tapo svarbiais cukraus gamybos centrais. Viduramžiais cukrus buvo vertinamas kaip retas ir brangus prieskonis, o ne kasdieninis maisto pagardas.

Pirma vieta, kur cukranendrės buvo auginamos su konkrečiu perdirbimo į cukrų tikslu, buvo Atlanto vandenyno Madeiros sala – tai įvyko XV a. pabaigoje. O tuomet portugalai suprato, kad puikios sąlygos cukranendrių plantacijoms yra Brazilijoje – ten buvo sukurta visa cukraus gamybos ekonomika, kurios varomoji jėga buvo vergai. Kai Brazilijos cukranendrės buvo užvežtos į Karibus, pradėjo augti pramonė, vėliau sukėlusi tikrą cukraus karštinę vakarų Europoje.

Vergų prekyba

Šis maisto produktas, kurio niekam nereikia, bet kurio visi nori, paskatino šiuolaikinio pasaulio formavimąsi. Milžiniškos Brazilijos ir Karibų cukranendrių plantacijos buvo labai imlios žmogaus darbo jėgai. O darbininkų paklausa buvo tenkinama transatlantinės vergų prekybos – dėl tokios veiklos iš Afrikos į Ameriką nuo 1501 iki 1867 metų buvo pervežta net 12,57 mln. vergais paverstų žmonių.

Kiekvienoje kelionėje per Atlantą išmirdavo iki ketvirčio visų vergų – tiesiai į vandenyną buvo išmesta nuo 1 iki 2 mln. neišgyvenusių žmonių kūnų. Žinoma, norint įsigyti vergų iš Afrikos „elito“, reikėjo tokių prekių, kaip žalvaris, romas, audiniai, tabakas ir ginklai. Jų gamybą užtikrino Anglijoje suklestėjusi pramoninė gamyba. Net ir šiuolaikinės bankininkystės šaknis galima atsekti iki XVIII a. transatlantinės ekonomikos.

O kol turtuoliai turtėjo, cukranendrėse nugaras lenkę vergai ne gyveno, o tik egzistavo. Kai 1843 metais Britų imperija juos galų gale emancipavo, kompensuota buvo ne patiems tiesiogiai nukentėjusiems vergams, o darbo jėgos netekusiems vergvaldžiams. Didelė dalis šių pinigų buvo panaudota kuriant Anglijos infrastruktūrą – geležinkelius, pramonės fabrikus.

Šių dienų rykštė

Daugeliu požiūriu cukraus ir tabako pramonės yra giminingos. Abiejų pramonių produkcija iš pradžių buvo kuriama panaudojant vergų jėgą, abu produktai iš pradžių buvo vertinami kaip naudingi sveikatai. Ir nors cukraus bei tabako istorija yra labai ilga, tikrąjį pavojų visuomenės sveikatai pradėjo kelti tik XVII a. įvykęs jų masinio vartojimo sprogimas.

Neužkrečiamųjų ligų „pramoninės epidemijos“, kurią skatino ekonominiai milžiniškų kompanijų motyvai, idėja yra bendra ir tabako, ir cukraus pramonei. Ir nors šiandien viešai pripažįstama, kad tabakas sukelia priklausomybę, daug tyliau kalbama apie cukraus sukeliamus elgsenos pokyčius, kuriuos labai sunku atskirti nuo priklausomybės.

XXI a. visuomenės cukraus gniaužtuose laikomos netgi stipriau nei panašiai žalingų tabako ar alkoholio pramonių. Cukrus ne tik dedamas praktiškai į viską, ką valgome ar geriame (jis sudaro apie 20 proc. visų šiuolaikinių žmonių suvartojamų kalorijų), bet ir yra itin svarbi pasaulinės ekonomikos bei kultūrinio paveldo dalis.

Galbūt šiame kontekste cukrų labiau tiktų lyginti su iškastiniu kuru. Iškastinio kuro naudojimas yra ne tik neigiama praktika, kenkianti planetos ekologinei padėčiai, bet ir stiprus veiksnys, dažnai lemiantis mūsų gyvenimo būdą – ypač vietose, kur jis yra išgaunamas. Lygiai kaip ir iškastinis kuras šiandien, cukrus buvo esminis pasaulinės prekybos ir socialinės-ekonominės pasaulio raidos, vergijos praktikos išsivystymo, afrikiečių diasporų, šiuolaikinės kultūros atsiradimo veiksnys.

Evoliucinės ir istorinės cukranendrių ištakos gali padėti suprasti, kodėl cukrus dominuoja šiuolaikinėje kultūroje ir ką galėtume padaryti jo neigiamos įtakos mažinimui. Kaip ir daugelio kitų XXI a. iššūkių – tokių, kaip klimato kaita – atžvilgiu, mokslo pasaulio išvados yra daugiau ar mažiau vienareikšmiškos.

Stinga visuomeninės ir politinės valios šią problemą spręsti: didesnis cukraus apmokestinimas kol kas yra tik idėjinio svarstymo lygmenyje, visuomenės sveikatos programos cukrui teikia pernelyg mažai dėmesio.


 

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(21)
(5)
(16)

Komentarai (1)