Apie pri­klau­so­my­bę nuo tech­no­lo­gi­jų ir in­ter­ne­to dis­ku­tuo­ja­ma se­niai, ta­čiau da­bar pa­sau­lis mak­si­ma­liai pri­ar­tė­jo prie kri­ti­nio taš­ko. Ra­gi­ni­mai at­si­pei­kė­ti gir­di­mi ne tik iš var­to­to­jų, bet ir iš pa­čios in­dus­tri­jos. Ser­ga ir vie­ni ir ki­ti. Kaip ro­do ty­ri­mai, vi­du­ti­nis iš­ma­nio­jo te­le­fo­no nau­do­to­jas į sa­vo mo­bi­lų­jį įren­gi­nį žvilg­te­li 85−150 kar­tų per die­ną, iš jų netgi pu­sę – to są­mo­nin­gai ne­su­vok­da­mi. Dėl to­kios pri­klau­so­my­bės leng­va kal­tin­ti sil­pną va­lią ir ne­ge­bė­ji­mą su­si­telk­ti į svar­bes­nius rei­ka­lus. Ta­čiau yra ma­nan­čių, kad var­to­to­jai ne­kal­ti, – jie ta­po įren­gi­nių ga­min­to­jų tiks­lin­gų pas­tan­gų au­ko­mis. Tristanas Harrisas, anks­čiau už­si­ėmęs Google pro­duk­tų fi­lo­so­fi­ja, ži­no, ko­dėl mū­sų iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai to­kie pa­trauk­lūs ir ką da­ry­ti, kad žmo­gus kon­tro­liuo­tų te­le­fo­ną, o ne at­virk­ščiai.

Jei Silicio slėnis gali turėti sąžinę, tai – Harrisas. Išėjęs iš Google, stengiasi į išmaniųjų telefonų dizainą įkomponuoti moralės supratimą. Deja, toks supratimas prieštarauja dabartinėms nuostatoms, konstatuoja Atlantic: jaunuolis bando įtikinti technologijų gamintojus, kad šie padėtų naudotojams ne praleisti kuo daugiau laiko prisijungę, o atvirkščiai, – kad dažniau atsitrauktų nuo įrenginio.

Kirbantis jausmas, lyg kažką praleidžiame, pražiopsome, verčiantis kas keletą minučių tiesti ranką link išmaniojo telefono, panašiausias į priklausomybę, – vienintelis atsakymas į klausimą, kokios yra kuriamos technologijos, pasakoja Harrisas. Dėmesio ekonomikoje kompanijos uždirba kaskart, kai atblokuojame savo įrenginį, todėl programėlės ir interneto svetainės kuriamos taip, kad jas atvertume ir naršytume kuo dažniau ir daugiau.

Pasak Harriso, kuris pats Stanfordo universitete studijavo įtikinėjimo technologijas pas šios sferos garsenybę B. J. Foggą, „laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis. Palengva „laikai“ paverčia apsilankymą Facebooke iš periodiškai įvykstančio veiksmo kasdiene veikla. Sėkmingiausios interneto svetainės ir programėlės eksploatuoja giluminius poreikius. Pavyzdžiui, LinkedIn naudotojai gali matyti, kokie platūs kitų verslo kontaktai, ir tai skatino juos plėsti savo ryšių tinklą, nors, įsigilinus, tai nesuteikdavo jokios naudos.

„Laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis.

Harrisas technologijų dizainą vadina skaitmenine versija cukraus, druskos ir riebalų, dėl kurių žmonija tai įniko į greitąjį maistą. Facebook, Instagram ir Twitter duoda mums tai, ką psichologai vadinama kintamu apdovanojimu, – netikėtu ir nenuspėjamu apdovanojimu, teikiančiu malonumą. Įrašai, naujienos, „laikai“, kažkieno fotografijos socialiniuose tinkluose atsiranda nuolatos, be sistemos ir tvarkaraščio, ir tai verčia mus atkakliai tikrinti puslapius. Mes elgiamės lygiai taip, kaip žiurkės: eksperimentai parodė, kad, kai išmokyti spausti mygtuką gyvūnai skanėstą gauna po kiekvieno bandymo, jie greitai pasisotina ir mygtuku nebesidomi; jeigu skanus prizas jam tenka nereguliariai, gyvūnas žais labai ilgai.

Mums atrodo, kad telefono patikrinimas ir žvilgtelėjimas į internetą užims porą sekundžių, tačiau tam, kad vėl visiškai įsijungtume į užduotį, nuo kurios atsitraukėme, gali prisireikti 25 minučių. Be to, svetainės ir socialiniai tinklai kuriami taip, kad užėję su vienintele užduotimi atsakyti į trumpąjį pranešimą ar priimti kvietimą draugauti, mes vis viena patenkame į naujienų juostą, kuri įsiurbia naujais įrašais, fotografijomis, video, „žmonėmis, kuriuos galbūt pažįstate“ ir taip toliau. Daugume mesendžerių rodo naudotojui, kad pašnekovas skaito pranešimą ar rašo atsakymą, – tai dar vienas triukas, verčiantis mus, visų pirma, neatsijungti, o antra, patiems greičiau atsakyti, jei jau kitame laido gale žino, kad perskaitėme jų pranešimą. Čia vėlgi tinka palyginimas su maistu: tyrėjai seniai išsiaiškino, kad padėjus prieš žmogų sriubos lėkštę, kuri pati nuolat pasipildo, jis suvalgys 73% daugiau, taip ir nesuvokę, kad suvalgė daugiau, nei vieną lėkštę. Tam, kad nuo programėlių neitų atsiplėšti, kompanijos brangiai moka konsultantams ir guru, kurie tiesiog gerai išmano psichologiją.

2012 metais, po pusantrų metų darbo Google kompanijoje, Harrisas pasiuntė keliems kolegoms 144 puslapių pristatymą, skirtą būtinybei „minimizuoti blaškančius elementus ir gerbti naudotojų dėmesį“. Šis elektroninis darbas sparčiai pasklido po kompaniją, pasiekė tuometinio direktoriaus Larry'io Page'o akis jis pats su Harrisu aptarė šias jo idėjas, o paskui paskyrė atsakingu už Google produktų filosofiją. Tačiau korporacijoje beįsižiebianti kibirkštis greitai susidūrė su didelėms organizacijoms būdingu inertiškumu: produktų kūrimo planų reikia laikytis ir sistema visai nerūpėjo, va taip, imti ir pasikeisti. Harriso raginimas tapo dar viena idėja, kurią visi išklauso, intensyviai linksėdami galva, o paskui grįžta prie savo darbų.

Padirbęs Google dar porą metų, Harrisas išėjo iš darbo, siekdamas tęsti savo misiją. Jo sukurta grupė Time Well Spent („Naudingai praleistas laikas“) siekia pakeisti pačius programėlių kūrimo pagrindus. Ji siekia įtikinti technologijų kompanijas prisiekti „Hipokrato priesaiką“, pagal kurią programine įranga nebūtų išnaudojami vartotojų „psichologiniai pažeidžiamumai“, su jais pačiais būtų elgiamasi pagarbiai, ir kontrolė grąžinama jiems. Tam reikės visiškai naujų standartų ir vertinimo kriterijų, tačiau Harrisas yra įsitikinęs, kad gaminys, besiremiantis kažkuo kitu, o ne pripratimu, – realybė, o ne fanatiko svajonės. Šioje srityje jis ne vienas – prie jo prisijungė keletas tyrėjų, mokslininkų, verslininkų ir programuotojų.

Komentarai (5)