Apie pri­klau­so­my­bę nuo tech­no­lo­gi­jų ir in­ter­ne­to dis­ku­tuo­ja­ma se­niai, ta­čiau da­bar pa­sau­lis mak­si­ma­liai pri­ar­tė­jo prie kri­ti­nio taš­ko. Ra­gi­ni­mai at­si­pei­kė­ti gir­di­mi ne tik iš var­to­to­jų, bet ir iš pa­čios in­dus­tri­jos. Ser­ga ir vie­ni ir ki­ti. Kaip ro­do ty­ri­mai, vi­du­ti­nis iš­ma­nio­jo te­le­fo­no nau­do­to­jas į sa­vo mo­bi­lų­jį įren­gi­nį žvilg­te­li 85−150 kar­tų per die­ną, iš jų netgi pu­sę – to są­mo­nin­gai ne­su­vok­da­mi. Dėl to­kios pri­klau­so­my­bės leng­va kal­tin­ti sil­pną va­lią ir ne­ge­bė­ji­mą su­si­telk­ti į svar­bes­nius rei­ka­lus. Ta­čiau yra ma­nan­čių, kad var­to­to­jai ne­kal­ti, – jie ta­po įren­gi­nių ga­min­to­jų tiks­lin­gų pas­tan­gų au­ko­mis. Tristanas Harrisas, anks­čiau už­si­ėmęs Google pro­duk­tų fi­lo­so­fi­ja, ži­no, ko­dėl mū­sų iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai to­kie pa­trauk­lūs ir ką da­ry­ti, kad žmo­gus kon­tro­liuo­tų te­le­fo­ną, o ne at­virk­ščiai.

Komentarai (5)