Prieš 150 metų sudarytas sandoris laikomas itin naudingu JAV. Bet ar apsimokėjo Aliaskos pirkimas?  (1)

Šią savaitę sukanka 150 metų nuo Aliaskos pardavimo JAV sutarties pasirašymo. Sandoris laikomas nenaudingu Rusijos imperijai, nors Aleksandro II vyriausybė niekaip negalėjo žinoti, kad jau po 30 metų buvusioje Rusijos Amerikoje bus rasta aukso (garsusis Klondaikas), o vėliau – naftos ir dujų.

Viena vertus – taip. Formaliai amerikiečių už pusiasalį 1867 metais sumokėti $7,2 mln atsipirko jau po 25 metų. Antra vertus – valstijai, gaunančiai milžiniškas pajamas iš naftos ir dujų bei turinčiai suverenų fondą, skiriamos dotacijos. Kodėl taip yra?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kiek sumokėjo?

Sandorio suma buvo $7,2 mln. Atsižvelgiant į regiono plotą, už kiekvieną kvadratinį kilometrą sumokėta kiek daugiau nei po 4 dolerius. Atsižvelgiant į infliaciją, dabartiniais pinigais tai yra maždaug $123 mln.

Aliaska amerikiečiams kainavo beveik dvigubai pigiau, nei iš Napoleono 1803 metais nupirkta prancūzų Luiziana (maždaug 20% dabartinės JAV teritorijos – dabartinės Arkanzaso, Misurio, Ajovos, Oklahomos, Kanzaso ir Nebraskos valstijos, bei dar 9 valstijų dalys). Luiziana JAV atsiėjo apie $7 už kvadratinį kilometrą (1803 metų doleris kainavo maždaug tiek pat, kiek ir 1867 metų doleris).

Už Aliaską sumokėta suma buvo palyginta ir su JAV ekonomikos apimtimi. Paaiškėjo, kad tai buvo maždaug 1/1000 tuometinio BVP. Dabar tokia dalis būtų ~$15 mlrd.

Kam nuo sandėrio nubyrėjo?

Vėliau paaiškėjo, kad į Rusiją pateko ne visa suma – dalis liko JAV.

Formalus pinigų tvarkytojas buvo Rusijos pasiuntinys JAV Eduard von Stoeckl – $7,2 mln vertės čekis buvo išrašytas jo vardu. Kongreso atliktas tyrimas parodė, kad JAV liko ~$165 tūkstančiai – apie 2% sandorio sumos. Dabartiniais pinigais tai būtų ~$2,8 mln.

Šie pinigai buvo išleisti lobistų paslaugų apmokėjimui. Kaip neoficialiai pripažino Aliaskos pirkimą kuravęs JAV valstybės sekretorius Williamas H. Sewardas, forminant sandėrį, pinigų gavo ir kai kurie kongresmenai (Aliaskos pirkimui reikėjo jų sutikimo). Konkrečiai – ⁠В частности, Thaddeusas Stevensas ir Nathanielis P. Banksas. Jie galėjo apsunkinti situaciją, nes palaikė amerikiečių Perkinsų šeimos pretenzijas – jie tvirtino, kad Rusija jiems įsiskolino kelis šimtus tūkstančių dolerių už ginklus ir paraką Krymo karo metu. Perkinsai reikalavo dalies Rusijai mokamos sumos už tariamą skolą.

Neformaliuose pokalbiuose Sewardas pasakojo, kad Banksas gavo $8 tūkstančius, o Stevensas – $10 tūkstančių (dabartiniais pinigais – $140 ir $170 tūkstančių atitinkamai). Ir kad pinigai buvo sumokėti Rusijos pasiuntiniams – „idant būtų garantuotas išskyrimas lėšų“, būtinų Aliaskos pirkimui iš Rusijos.

Iš viso pinigus gavo 10 kongresmenų, pripažino Sewardas. Nors vėliau, liudydamas Kongrese, jis pareiškė, kad apie Rusijos pasiuntinio mokėjimus nieko nežino. Oficialiai šios istorijos tyrimas nebuvo tęsiamas.

Ar pirkinys atsipirko?

Formaliai – taip, jau per pirmuosius 25 metus. Vien iš ruonių kailių gavybos Pribilof salose licencijų ir mokesčių JAV biudžetas gavo apie $10 mln (1870 – 1890 metų duomenys). XIX amžiaus pabaigoje Aliaska tapo didžiausia pasaulyje lašišų tiekėja, 1896 metais ten rasta aukso, vėliau – naftos ir dujų.

XX amžiaus šešto dešimtmečio Kongreso skaičiavimais, JAV jau tada uždirbo Aliaskoje šimtus kartų daugiau, nei sumokėjo. XX amžiaus gale vien iškasenų (neskaitant naftos ir dujų) išgauta, skaičiuojant pagal dabartinę dolerio perkamąją galią, beveik už $60 mlrd. Vien jau aukso – 30 mln Trojos uncijų (>900 tonų).

Nuo 1868 iki 1958 metų žaliavų gavyba Aliaskoje (tada tai daugiausiai buvo žuvis ir auksas) dabartiniais pinigais atnešė daugiau nei $50 mlrd. Nuo 1959 iki 2002 metų – dar $450 mlrd (didžiausia šių pajamų dalis – už naftą ir dujas).

Per visą tą laiką Aliaskoje išgauta daugiau nei 17 mlrd barelių naftos. Likusios įrodytos atsargos – 3 mlrd barelių naftos ir 209 mlrd kubinių metrų dujų, prognozuojamos – 16 mlrd ir 3,5 trln atitinkamai.

Dalis gavybos pajamų patenka į specialų suverenų valstijos fondą. 2017 metų pradžioje jame buvo apie $55 mlrd. Iš jų vietiniams gyventojams mokama „naftos renta“ – po $1–2 tūkst. per metus.

Nuo XX amžiaus vidurio Aliaskos ekonomika išaugo dešimtis kartų. Septintojo dešimtmečio pradžioje, kada Aliaska oficialiai tapo valstija (lig tol ji turėjo „teritorijos“ statusą), jos BVP buvo $1 mlrd. Iki 2015 metų išaugo iki $52 mlrd.

Ar ji tikrai naudinga JAV?

Tai ginčytinas klausimas. JAV gavo didelę teritoriją su didelėmis išteklių atsargomis. Ten įsikūrusios JAV karinės bazės. Būsimą priešininką – Rusiją, o vėliau SSRS (nors kai Aliaska buvo parduodama, Rusijos ir JAV santykiai buvo taikūs) – patraukė nuo Amerikos sienų.

Tačiau valstybei tai buvo nuostolinga. Amerikiečių ekonomistas Davidas Barkeris įrodinėja, kad bendrai pirkinys nenaudingas. Pagrindinis jo argumentas – Aliaskos turtai akivaizdūs, tačiau jie naudą teikia visų pirma pačiai valstijai. Federaliniam biudžetui tenka mažoji dalis.

Vienas iš pavyzdžių – biudžeto pajamos už parduodamą naftą (mokėjimai už licencijas ir mokesčiai). Kai Aliaska tapo valstija, jai buvo leista pasilikti 90% šių pajamų. Pavyzdžiui, 1982 metais – naftos bumo laiku – Aliaska gavo $1,3 mlrd (apie 3,2 mlrd dabartiniais doleriais) pajamų už naftą ir dujas. JAV vyriausybei teko vos $24 mln.

Tuo tarpu federalinis biudžetas išleido milijardus dolerių kelių tiesimui, vietiniams gyventojams už žemės naudojimą (1971 metais tam buvo skirta apie $1 mlrd – beveik 6 mlrd dabartiniais doleriais) ir taip toliau. Barkeris, remdamasis savo skaičiavimais,tvirtina, kad XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje JAV, skaičiuojant pajamas ir išlaidas Aliaskai, patyrė nuostolį.

Naudojant kitokią skaičiavimo metodiką, išvados gali kitos. Kaip bebūtų, Aliaska dabar turtingas, tačiau dotuojamas regionas. Federaliniam biudžetui ji moka apie $5 mlrd, o gauna – maždaug dvigubai daugiau. Vienam gyventojui tenkantis valstybinio finansavimo lygis – vienas iš didžiausių JAV. Iš dalies taip yra dėl objektyvių priežasčių (geografinių, klimato sąlygų). Tačiau prisideda ir vietinės valdžios, įpratusios prie nemenkų federalinio biudžeto išmokų, prašymai.

M. Tiščenko
Republic redaktorius
republic.ru

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(54)
(5)
(49)

Komentarai (1)