Kaip nebijantis rizikuoti mergišius tapo vienu geriausiu sovietų šnipu, bet vėliau jį sučiupo britų kontržvalgyba Mi-5: savo tikrąją istoriją papasakojo tik išėjęs iš kalėjimo  ()

1977 metais Johanna van Haarlem pagaliau aptiko pėdsakų sūnaus Ervino, kurį vaikų namuose paliko prieš 33 metus. Ji iš karto atvyko į Londoną, kur tikėjosi su juo pagaliau susitikti. Kas buvo paskui, aprašo žurnalistas ir rašytojas Jeffas Mayshas, o jo straipsnį paskelbė BBC. Pats autorius tvirtina, kad tai, ką jam pavyko sužinoti ir užfiksuoti – neįtikėtina susižavėjimo, apgavystės ir sudaužytos širdies istorija.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šaltą 1988 metų balandžio rytą prie Ervino Van Haarlemo namų šiaurės Londone sustojo autobusiukas, iš kurio iššoko būrelis kriminalinės policijos agentų.

44 metų prekiautojas meno kūriniais miegamajame Londone rajone gyveno vienas.

Olando butas Silver Birch Close gatvėje atsidūrė britų kontržvalgybos Mi-5 vykdomo tyrimo epicentre.

MI-5 agentai turėjo įtarimų, kad E. van Haarlemas, kurį kaimynai apibūdino kaip keistuolį, iš tikrųjų ne joks meno kūrinių ekspertas ir pardavėjas, o užsienio šalies šnipas.

E. van Haarlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs prie radijo imtuvo. Vilkėjo pižamą, tačiau buvo nepriekaištingai susišukavęs.

Kaip ir kiekvieną rytą, tą 1988 metų balandžio rytą jo radijo imtuve buvo nustatyta mįslinga radijo stotis, pažymėta pirmu numeriu. Jo ausinėse moteriškas balsas čekiškai diktavo skaičius, po kurių sekė Morzės abėcėlė.

9 val. 15 min. į jo butą įsiveržė Londono policijos antiteroristinio skyriaus agentai. E. van Haarlemas pabandė nuleisti radijo imtuvo anteną, bet ji užstrigo. Kai atidarė spintelę ir pabandė iš ten ištraukti virtuvinį peilį, vienas agentas suriko „Pakaks. Dabar jau viskas“ ir užlaužė jam rankas.

Tarp olando bute buvusių paveikslų ir molbertų agentai rado mažyčių šifravimo knygų, paslėptų muilinėje, ir daug žurnalų apie automobilius, kuriuose vėliau rasta įrašų, darytų išnykstančiu rašalu. Agentai įtarė, kad E. van Haarlemas visai ne olandas, o šnipas iš pačios Sovietų Sąjungos.

Vyras buvo pristatytas į policijos nuovadą, kur ir toliau tarsi užsuktas tvirtino esąs nekaltas. Po 10 dienų nutiko keistų keisčiausias dalykas: sulaikytasis sulaukė lankytojos. Ji tvirtino esanti jo motina.

Olandei Johannai van Haarlem buvo kiek daugiau nei 60 metų. Ji veriančiu žvilgsniu stebėjo agentus pro savo didžiulius akinius.

Jos sūnus, tvirtino motina, joks ne šnipas, o paprastas grynakraujis olandas. 1944 metais ji jį paliko, o po daug metų pagaliau jų keliai vėl susitiko. Kiek pasimetę ir sugėdinti agentai galiausiai leido atvykėlei pasimatyti su šnipinėjimu įtariamu E. van Haarlemu.

Tą akimirką jis ant moters dilbio pastebėjo rausvą dėmę. DNR analizė, kurią atliko Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos laboratorijos specialistai, praktiškai 100 proc. patvirtino, kad iš tikrųjų Johanna ir Ervinas nėra giminaičiai. Sužinojusi rezultatus, Johanna pravirko: tą akimirką griuvo visas jos pasaulis.

1989 metų vasario 6 dieną Londono baudžiamajame teisme prokuroras Roy‘us Amlottas prisiekusiesiems pareiškė, kad kaltinamasis tvirtino esąs Johannos sūnus, nors iš tikrųjų taip nėra.

E. van Haarlemo teismas labai domino žiniasklaidą. Dienraštis „Daily Express“ jį apibūdino kaip „senamadišką, puikiai apsirengusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Apie savo ryšius su šiuo slaptuoju agentu teisme pasakojo egzotiškos gražuolės.

Teismo salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo sunku žiūrėti. Viena iš liudytojų buvo J. van Haarlem. Kančios persmelktas veidas buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių.

1989 metų kovo 4 dieną 11 val. 45 min. teisėjas E. van Haarlemui skyrė dešimties metų laisvės atėjimo bausmę – jis buvo pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo. Vyras teisme taip ir nepasakė savo tikrojo vardo. „Šnipas be vardo“ – taip jį praminė žurnalistai. Visas savo paslaptis jis išsinešė į kalėjimo kamerą.

2016 metų pavasarį po kelis mėnesius trukusių derybų straipsnio autoriui pavyko Prahoje susitikti su E. van Haarlemu. Pastaruosius 23 metus jis ramiai gyvena Čekijos sostinėje, tačiau šnipai (tiek buvę, tiek esami) apie savo asmeninį gyvenimą pasakoti nemėgsta.

Brangų mėlyną švarką vilkintis E. van Haarlemas atvyko į restoraną, esantį pačiame istoriniame miesto centre. Įdėmiai apžiūrėjęs mano asmens dokumentus, jis pradėjo angliškai, tačiau su juntamu akcentu, pasakoti savo istoriją.

Vardo pasisavinimas

E. van Haarlemas gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną nedideliame Modržanachų miestelyje šalia Prahos. Jo tikrasis vardas Vaclavas Jelinekas. Prieš ateinant komunistams, jo tėvui priklausė nedidelė kepyklėlė, kur prekiavo įvairiais kepiniais ir ledais.

Jaunasis Jelinekas skubiai pašauktas į armiją, bet ten neatsidūrė. Šaltasis karas vis intensyvėjo, tad jis atsidūrė Čekoslovakijos socialistinės respublikos vidaus reikalų ministerijoje. Jaunas vyras svajojo pademonstruoti vyriškumą ir drąsą, bet buvo priverstas kankintis nuobodžioje pamaininėje tarnyboje.

Kartą ministerijos vadovybė pastebėjo, kad vaikinukas, užuot saugojęs blokpostą, mokosi vokiškų žodžių. Paliepė kartu su jais eiti į kabinetą viršuje. Vaikinas tikėjosi gausiąs papeikimą ar drausminę nuobaudą, bet taip nenutiko. Jis buvo pristatytas dviem slaptosios Čekoslovakijos policijos pareigūnams.

Žvalgybos pareigūnai detaliai išanalizavo jo biografiją ir išsiaiškino, kad V. Jelinekas – drąsus, labai protingas, patikimas ir nebijantis rizikuoti mergišius patriotas. Kitaip tariant, pasižymi tiesiog idealiomis šnipo savybėmis.

Pasibaigus kruopščiam pasiruošimui, nuspręsta, kad V. Jelinekas jau pasiruošęs darbui priedangoje užsienyje ir gali šnipinėti Vakaruose.

Slaptoji policija detaliai išanalizavo dingusių asmenų sąrašą ir davė V. Jelinekui svetimą vardą – vardą berniuko iš Olandijos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Prahoje. Šis mažylis gimė vos diena anksčiau už V. Jelineką. Netrukus pareigūnai jam pranešė, kad naujasis jo vardas – Ervinas van Haarlemas.

Jis pateikė reikiamus dokumentus Olandijos pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu atvyko į Londoną. Vaikinui iš Prahos didžiulis ir judrus Londonas pasirodė beprotiškas svetimas miestas, pilnas pagundų. Jis įsidarbino ant 24 aukštų viešbučio „Hilton“ (netoli Bakingamo rūmų) stogo esančiame restorane. Norite tikėkite, norite – ne, bet jis tikėjosi šnipinėti karališkąją šeimą.

Naktimis radijo ryšiu keisdavosi šifruotais pranešimais su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš jo pirmųjų idėjų buvo bandymas paslėpti pasiklausymo įrangą karalienės balduose. Tiek jis pats, tiek jo viršininkas suprato, kad techniškai tai neįmanoma.

Jauno vyro šnipinėjimo karjera vystėsi sklandžiai tol, kol 1977 metų pabaigoje jis nesulaukė nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo mama bandė tave surasti Čekoslovakijoje, jai padeda „Raudonasis kryžius“. JEIGU TAVE RAS „RAUDONASIS KRYŽIUS“, BŪTINA SUTIKTI SUSITIKTI“.

Jis kelis kartus perskaitė gautą pranešimą. Tų metų spalį E. van Haarlemas iš Johannos van Haarlem gavo ranka rašytą laišką. Laiške ji pranešė jo adresą gavusi iš ambasados Nyderlanduose, rašė esanti labai laiminga, jog pagaliau jį rado. Kaip ir buvo liepta, lapkritį šnipas mandagiai jai atrašė, pridėjo kelias nuotraukas. Laišką pradėjo žodžiais: „Brangioji mama“. Kai tik pakvietė atvykti pas jį į Londoną, ji nedelsiant atvyko.

Lauktas susitikimas su sūnumi

Johanna van Haarlem 1978 metų sausio 1-osios rytą viešbutyje Londono vakarinėje dalyje pabudo labai anksti. Labai nervinosi. Išėjo į gatvę, nuklotą šiukšlėmis po audringo Naujųjų sutikimo. Ketino ateiti anksčiau nei sutarta, nes tiesiog nebegalėjo ilgiau laukti. Štai kitos gatvės pusėje stovėjo pažįstamu pasirodęs jaunas vyras.

„Jūs ponia van Haarlem?“, – paklausė šnipas. „Taip“, – atsakė moteris. „Labas, mama – štai tavo sūnus“, – prisipažino. Čia pat viduryje gatvės apsikabino. Johanna tiek atsitraukė – norėjo geriau į jį įsižiūrėti. Skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros.

Kol bute Ervinas jiems abiem pylė šampaną, Johanna jam pasakojo savo gyvenimo istoriją. Ji augo Hagoje, Nyderlanduose, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakiu lenku. Gregoras Kuligas buvo nacis.




Po keturių savaičių viename vakarėlyje jis ją išžagino. Jai tada buvo vos 18 metų, ji buvo dar nekalta.

Kai jos tėvas sužinojo, kad Johanna yra nėščia, jis stipriai įsiuto. „Tu esi pasileidėlė!“ - pareiškė jis ir liepė išvežti kūdikį į kokį nors tolimą miestą, ir ten palikti.

Pilna beviltiškumo jausmo ir liūdesio, 1944 metų rudenį Johanna traukiniu išvažiavo į Čekoslovakiją.

Kurį laiką bandžiusi ten išgyventi kaip vieniša motina, galiausiai nuėjo į vaikų namus Prahoje. Verkdama pabučiavo mažąjį Erviną, atsisveikino su juo ir viena grįžo į Olandiją.

Ilgus metus iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Į juos nebuvo atsakyta. Tačiau kiekvienais metais per savo sūnaus gimtadienį Johanna tyliai prisimindavo prarastą sūnų, jo vardo ji negalėdavo garsiai ištarti: Ervinas van Haarlemas.

Ir štai pagaliau ji jį rado. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė jos ranką ir pasakė: „tu turi tuo patikėti, esu tavo sūnus“.

Netrukus po tokio jautraus „susivienijimo“ Johanna pakvietė Erviną į Olandiją, kad šis susipažintų su van Haarlemų šeimyna. 1978 metų pradžioje atvykęs į jos namus, šnipas paeiliui pasisveikino su visais šeimos nariais. Jie žiūrėjo į jį kaip į žvėrį zoologijos sode.

Londone staiga pasirodžiusi motina – olandė, dar ir žydiškos kilmės, tik sustiprino E. van Haarlemo priedangą.

Jo pagrindinė užduotis, kaip jis papasakojo reporteriui, buvo rinkti informaciją apie sovietų žydus, kuriems nebuvo leista imigruoti į Jungtinę Karalystę ir kurie tokiu būdu tapo Šaltojo karo laikų diplomatinių žaidimų įkaitais.

Jam taip pat pavyko gauti svarbios informacijos apie povandeninius sonarus, kurių dėka NATO galėjo sekti sovietų povandeninių laivų judėjimą.

Britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino E. van Haarlemą kaip „itin sėkmingą ir ypatingai įžvalgų agentą“, kuriam pavyko patekti į britų povandeninių laivų „Polaris“ bazę Britanijos admiraliteto Povandeninių tyrimų centre, taip pat ir į „eilę kitų slaptų karinių objektų“.

Už šiuos neįtikėtinus pasiekimus šnipinėjimo srityje E. van Haarlemas sovietų valdžios buvo apdovanotas. Apdovanojimas jam buvo įteiktas specialiai jo garbei organizuotame priėmime Prahoje.

„Jis daug keliavo, - vėliau pasakojo Johanna interviu olandų radijo stočiai. - Iš to nedidelio butuko, kuriame pirmą kartą pas jį apsilankiau, jis persikeldavo į vis prabangesnius butus.

Aš neturėjau supratimo, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai klostėsi vis geriau ir geriau, tai buvo akivaizdžiai matoma iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.

Priedangos atskleidimas

Praėjus kuriam laikui, jau Londone, E. van Haarlemo name suskambo telefonas. Jo namų taiki ramybė buvo sudrumsta. Jis išlipo iš lovos ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 3 valandos ryto.

„Sūnau, mielasis! Negalėjau susilaikyti, man taip norėjosi tave išgirsti“, - besipinant liežuviui kitoje laido pusėje kalbėjo Johanna. Ji akivaizdžiai buvo girta. „Parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensime kartu!“ Nuo to laiko ji ne kartą elgėsi keistai.

Vienа sykį, 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad tiesiai už jo važiuoja du automobiliai, atliekantys tuos pačius manevrus, kuriuos jis yra matęs šnipų mokykloje. „Greičiausiai kažką seka“, - pagalvojo jis. Ir staiga jis suprato: „Idiote! Jie juk seka tave!“.

Darbą „Hiltone“ jis tuo metu jau buvo palikęs, padaręs karjerą nuo paprasto padavėjo iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvuoju dailininku ir prekiautoju meno kūriniais, ir už grynuosius pinigus nusipirko sau nedidelį butuką Barnet rajone šiaurės Londone.

Sunku įsivaizduoti mažiau tinkamą vietą sučiupti užsienio šnipą, bet netrukus į butuką pradėjo vienas po kito keliauti keisti svečiai.

Tai technikas iš telefonų kompanijos ateina patikrinti jo aparato, tai naujas paštininkas užsuka, tai langų valytojai pradėjo suktis prie jo langų kiekvieną savaitę, nors susidarė įspūdis, kad vos ne kasdien. Į šias keistenybes dėmesį atkreipė ne tik Ervinas.

61-erių misis Saint, vietos gyventojų tarybos koordinatorė, pasakojo, kad 1987 metų lapkritį ji skambinusi policijai, kad praneštų apie keistus garsus ir trukdžius, panašius į Morzės abėcėlę, kurie staiga pradėjo sklisti iš jos televizoriaus kiekvieną vakarą, 21 valandą. Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas mikroautobusas.

Apie „sūnaus“ areštą Johanna van Haarlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai su prašymu liudyti prieš šnipą teisme.

„Kai mūsų žvilgsniai, galų gale, susitiko, pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje nepamačiau jokio gailesčio, jokios šilumos, nieko“, - pasakojo ji teisme.

Atlikti bausmę Ervinas buvo išsiųstas į Parkhursto kalėjimą Whight saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus Šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos respubliką.

Paklaustas, ar jautė gailestį Johannai, jis atsakė: „Man jos visiškai nebuvo gaila. Ji visą laiką siekė vadovauti, o man teko su tuo taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“.

Per penkerius metus, praleistus kalėjime, vieno dalyko jis taip ir nesuprato – Johannos pasakojimo apie tai, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, visa tai pradėjo bandydama mane rasti“, - sako jis.

Ar tai buvo sutapimas, kad Johannos motiniškas instinktas prabudo vos po kelių mėnesių po to, kai jis pateikė paraišką gauti olandišką pasą? Ar galėjo kas nors ją pastūmėti pradėti sūnaus paieškas? Kodėl? Atsakymų į šiuos klausimus mes niekada negausime – Johanna van Haarlem mirė 2004 metais. Tačiau šnipas turi savo teoriją.

„Manome, kad ji dirbo britų ar olandų kontržvalgybos pavedimu“, - sako jis.

Ar galėjo pati Johanna būti šnipė? Atrodo, kad tai yra mažai tikėtina, bet šiais melo ir apsimetinėjimo laikais įmanoma viskas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(12)
(4)
(8)

Komentarai ()