Unikalus moterų atvejis per visą Antrojo pasaulinio karo istoriją: „naktinės raganos“, už kurių numušimą vokiečių lakūnai iš karto gaudavo „Geležinio kryžiaus“ apdovanojimą  ()

Buvo 1943 metų pavasaris, pats Antrojo pasaulinio karo įkarštis. Virš geležinkelio pervažos skrido du sovietų dvisparniai lėktuvai „Polikarpov Po-2“, pagaminti daugiausia iš faneros ir brezento. Vieną akimirką šie lėktuvai kone kaktomuša susidūrė su Vokietijos bombonešiais. Tiksliau net su 42 nacių bombonešiais, rašo The Atlantic.

Pilotai nusprendė imtis veiksmų, kurių būtų ėmęsis bet kuris lėktuvo, pagaminto iš faneros, pilotas, susidūręs su priešo bombonešiais ir priešo ugnimi: jie skubiai nėrė žemyn.

Atlikdami manevrą, rusų lėktuvai ėmė šaudyti tiesiai į Vokietijos bombonešių centrą. Tam tikra prasme šių nedidelių lėktuvų konstrukcijos silpnosios vietos šiuo atveju buvo privalumas: jų maksimalus greitis buvo mažesnis nei nacių lėktuvų, o tai reiškia, kad pilotai savo orlaivius galėjo manevruoti žymiai greičiau ir lengviau nei jų priešininkai. Sovietams pavyko numušti du nacių lėktuvus, bet, deja, priešo ugnis sunaikino vieno iš jų sparną. Pilotas laimingai katapultavosi.

Apačioje buvę žmonės, matę incidentą danguje, suskubo į pagalbą iš lėktuvo išsigelbėjusiam, pasiūlė alkoholio, tačiau pasiūlymas buvo atmestas. Vėliau tokį pasiūlymą atmetusysis prisiminė: „Niekas negalėjo suprasti, kodėl drąsuolis, nepabūgęs nacių eskadrilės, nepanoro išgerti degtinės“.

Paaiškėjo, kad drąsuolis, atsisakęs degtinės, visai ne drąsuolis, o ... drąsuolė. Tai buvo Tamara Pamjatnych, viena iš Sovietų Sąjungos karinių oro pajėgų 588-ojo naktinių bombonešių pulko piločių.

588-asis pulkas buvo unikalus išskirtinai moterų pulkas, per ketverius metus į dangų kilęs net 30 tūkst. kartų. Iš viso moterų pilotuojami sovietų lėktuvai numetė per 23 tūkst. tonų bombų ant besiveržiančių vokiečių pajėgų.

Pulko pilotės, kurių amžius buvo nuo 17 iki 26 metų, dažniausiai skrisdavo naktimis, o darė tai lėktuvais, kurie iš esmės buvo skirti pratyboms ir sėjai. Neretai jos skrisdavo slaptu režimu, išjungusios variklius – kitaip tariant, prie taikinio jos prisklęsdavo ir numesdavo bombas. Garsas, kurį skleisdavo šie lėktuvai, buvo itin tylus ir priminė savotišką švilpesį.

Tas keistas garsas vokiečiams priminė, remiantis įvairiais pranešimais, raganos šluotos švilpesį. Taigi naciai pradėjo rusų karo aviacijos pilotes vadinti „Nachthexen“ (Naktinėmis raganomis): Jų nemėgo. Jų bijojo. Vokiečių karo aviacijos pilotas, numušęs tokią „raganą“, iš karto be kalbų gaudavo „Geležinio kryžiaus“ apdovanojimą.

„Naktinės raganos“ buvo unikalus visų kariaujančių moterų atvejis per visą Antrojo pasaulinio karo istoriją. Kalbant apie kitas valstybes, tarp kurių ir Jungtinės Valstijos, moterims taip pat buvo leidžiama skraidyti karinių oro pajėgų lėktuvais, tačiau dažniausiai jų vaidmuo apsiribodavo paramos ir transportavimo misijomis. Sovietų Sąjunga buvo pirmoji, leidusi moterims pilotėms vykdyti karines misijas: kitais žodžiais tariant, atsišaudyti į priešo ugnį. Šios damos pilotavo karo lėktuvus ir mėtė bombas.

Prieš keletą metų mirė viena iš garsiausių „Naktinių raganų“ – Nadiežda Popova, vadovavusi eskladrilei, kuri iš viso įvykdė 852 misijas. Pilotei buvo 91 metai. Jai skirti nekrologai dar kartą visiems priminė, kokių neįtikėtinų dalykų savo gyvenime pasiekė šios moterys.

Jų pasiekimai mūsų akimis atrodo dar įspūdingesni atsižvelgiant į faktą, jog tais laikais praktiškai nebuvo technologinių galimybių. Raganos (kurios vokiečių parinktą epitetą priėmė kaip garbingą įvertinimą ir tuo didžiavosi) skraidė tik tamsoje.

Dėl jų skraidintų bombų svorio ir pakankamai mažo skrydžio aukščio jos su savimi neturėjo parašiutų. Neturėjo radarų, kurie būtų padėję naviguojant naktiniame danguje – gelbėjo tik žemėlapiai ir kompasai.

Jeigu į jų lėktuvą pataikydavo trasuojanti priešo kulka, jis per kelias sekundes apsipildavo liepsnomis – lygiai kaip popieriniai lėktuvėliai, kuriuos jie taip primindavo. Tas mirtinas pavojus buvo kasdienybė. Kaip kadaise prisiminė N. Popova: „Praktiškai kiekvieną kartą tekdavo nerti per priešo ugnį“.

Jų misijos buvo ne tik mirtinai pavojingos, bet ir gana nemalonios. Kiekvieną naktį 40 lėktuvų (kiekviename iš jų skrido dvi moterys (pilotė ir navigatorė) atlikdavo mažiausiai aštuonias tokias misijas. Pati N. Popova kartą vieną naktį buvo priversta skristi net 18 kartų (misijų dažnumą lėmė faktas, jog vienu metu toks lėktuvas galėjo skraidinti tik dvi bombas).

Nelabai linksma ir Naktinių raganų uniformų istorija: tekdavo vilkėti tas, kurios buvo nebetinkamos pilotams ir jas kiek modifikuoti. Lėktuvų kabinos buvo atviros, tad vėsiomis naktimis piločių veidai žvarbo nuo šalto vėjo ir kritulių.

Kai vėjas būdavo itin stiprus, jis lėktuvą į visas puses nešiodavo kaip žaislinį. „Žiemą ne kartą nušalome, kojos batuose stirdavo į ledą, bet nepasiduodavome ir skraidydavome toliau“, – yra pasakojusi N. Popova.

Kartą po vieno itin sėkmingo skrydžio N. Popova savo mažame lėktuvėlyje suskaičiavo 42 naujas kulkų skyles. Kulkų suvarpytas ir jos naudotas žemėlapis. Ir šalmas. „Mano brangioji Katia, gyvensime ilgai ir laimingai“, – per plauką išvengusi mirties savo šturmanei džiaugėsi N. Popova.

Nors ir stebino savo drąsa ir ryžtu, pilotėms teko kaip reikiant pasistengti, bandant pelnyti savo kovos draugų pagarbą. Naktinių bombonešių pulkas buvo vienas iš trijų moterų piločių būrių, kuriuos, paklausęs sovietų Amelia Earhart vadintos Marios Raskovos raginimo, įsteigė Stalinas.

M. Raskova mokė tiek pilotes, tiek šturmanes, tiek jiems talkinusias komandas. Be to, jai teko ir nemenkiau sudėtingesnė misija paruošti šias moteris diskriminacijai, kurios tais laikais tiesiog buvo neįmanoma išvengti: ji puikiai suprato, kad kolegos vyrai jose pirmiausia matys moteris, o ne lygiavertes koleges.

Kartą vienas generolas viešai pasiskundė, kad „jį pasiuntė dirbti ne su tikrais kariais, o su grupele mergiočių“. Netrukus netinkančiomis uniformomis apsirengusios pilotės, atsakingos už 23 tūkst. tonų amunicijos, įrodė, kaip smarkiai tas generolas klydo. Ir tai darė puošdamos savo lėktuvus gėlėmis, o navigacijos pieštukais kartais pasinaudodamos kaip lūpų dažais.

Aut. teisės: delfi.lt

(23)
(5)
(18)

Komentarai ()