Šiais laikais daugybė žmonių savo gyvenimo neįsivaizduoja be nuosavos transporto priemonės, nes automobilis tapo tikrų tikriausia šiuolaikinės visuomenės kultūros dalimi. Tarpukaris buvo metas, kai automobilio sąvoka prigijo ir tapo žinoma visoje Lietuvoje. Tautiečiai pamėgo automobilius, nors dėl aukštos kainos jie buvo įkandami ne kiekvienam.

Automobilių kultūros formavimosi pradžia

Automobilių kultūra Lietuvoje pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje. Tuo metu Lietuva vis dar buvo Rusijos imperijos dalis. Tokio tipo transporto priemonės tuo metu buvo labai brangios ir įkandamos tik aukščiausių visuomenės sluoksnių nariams, tad Vilniuje 1913 metais buvo registruota vos 13 automobilių.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, automobilizacija sulėtėjo. Ką tik praūžęs Pirmasis pasaulinis karas pablogino ne tik finansinę šalies padėtį, bet ir sunaikino ir taip negausias infrastruktūros užuomazgas. Todėl nepriklausomybės pradžioje automobiliai nebuvo itin paplitęs reiškinys.

Praėjus nepilnam dešimtmečiui situacija pradėjo sparčiai keistis. Antai, 1926 m. Kaune buvo 140 automobilių, o 1927 m. jau 223.

Į vis didėjantį automobilių skaičių dėmesį atkreipė ir tuometinė policija, penkioliktajame leidinio „Policija“ numeryje rašoma: „Nekalbant apie kitus kraštus, bet paskutiniais metais ir pas mus Lietuvoje automobilizmas sparčiai auga. (…) Jeigu netolimoje praeity automobilis buvo luxuso dalyku; šiandien jis pirkliui valdininkui ir šiaip laisvos profesijos žmogui darosi būtinu dalyku.“

Policija atkreipia dėmesį ir į nepakankamai išvystytą šalies infrastruktūrą. Kalbama apie nuolat tvarkomus kelius, pabrėžiama nauda ekonomikai bei susisiekimui.

Tačiau konstatuota, kad pastangos kelių tiesimo bei atnaujinimo darbams yra nepakankamos. Atkreiptas dėmesys ir į kelio ženklus. Šiuolaikiniam vairuotojui kelio ženklai yra pagrindinis informacijos šaltinis bevairuojant, tačiau tarpukariu Lietuvoje jie buvo retai sutinkami.

Tame pačiame „Policijos“ numeryje teigiama: „Reikia, kad jie (keliai) būtų aprūpinti atatinkamais įspėjamaisiais ženklais (…). Užsieny, net II-III eilės keliai, yra aprūpinti minėtais ženklais, tuo tarpu, kai mūsų net plentai tebėra be ženklų.“

Automobilių reklamos – labiausiai išsiskiriančios

Spauda tarpukariu buvo vienas iš nedaugelio visuomenės informavimo būdų. Apie automobilių kultūros plitimą galima spręsti iš tuometiniuose dienraščiuose esančių automobilių reklamų. Šios dažnai išsiskirdavo iš kitų.

Antai 1926 m. dienraštyje „Lietuvos žinios“ skaitytoją pasitinka „Ford“ markės automobilių skelbimas, kuris užima beveik ištisą puslapį. Turint omenyje, kad tuo metu motorinės transporto priemonės buvo labai brangios, skaitovo dėmesys atkreipiamas tokia fraze: „Per brangus? Ne, nes…“.

Šios markės automobiliai pristatomi kaip visiems gyvenimo atvejams tinkantys bei absoliutūs rinkos lyderiai: „Ford“ keleivių automobilis yra kiekvienam elegantiškas ir pirmarūšis automobilis; jis yra norinčio savo reikalus išplėsti pirklio automobilis, – aukštesnio tarnautojo automobilis, – šeimos automobilis.“

Tuo tarpu 1929 metų gegužės 4 dienos „Lietuvos aido“ numeryje sutinkama savo dydžiu išsiskirianti „Buick“ reklama. „Daug gražesnis, galingesnis ir spartesnis šis visų sričių vadų pasirenkamas automobilis“, – teigiama reklamoje. Liaupsės nesiliauja: „Per 25 metus besivystydamas, nenuilstančiai pertaisomas ir tobulinamas, pagaliau naujasis 1929 m. Buick'as pasiekė tai, kas paprastai vadinama „pasisekimų vainiku“.

Naujasis „Buick“ automobilis pateikiamas kaip visiškas savo srities lyderis bei geriausias pasirinkimas kiekvienam.

Taisyklės leido gatvės lenktynes, gavus leidimą

Tarpukario kelių eismo taisyklės, tiek formulavimu, tiek įstatais labai skyrėsi nuo dabartinių. Todėl pateiksime kelias įsimintiniausias taisykles. 1929 m. išleistose kelių eismo taisyklėse „Šoferiams reikalingas įstatymas ir taisyklės“, minima:

1. Automobiliai ir motociklai vadinami autovežimais.

2. Kiekvienas autovežimas privalo turėti:

   1. gerą motorą,
   2. stiprų vairą,
   3. vieną arba du signalus,
   4. dviejų sistemų nepriklausomai vienas nuo kito valdomus stabdžius (…).

3. Norėdamas sumažinti važiavimo greitumą arba staiga sustoti, autovežimo šoferis turi duoti įspėjimo ženklą užpakaliniu žibintuvu, apšviesdamas juo lentelę su parašu „Stok“ jeigu tokia lentelė yra prikabinta autovežimo užpakalyje, arba duoti ženklą ranka (…).
4. Miestuose ir apgyventose vietose keleivių automobiliai, taksi ir motociklai negali važiuoti greičiau kaip 35 kilom. per valandą; plentais ir vieškeliais – 70 kilometrų per valandą, o nakties metu – 50 kilometrų.

5. Norint daryti bendro naudojimosi keliais autovežimų lenktynes ar išbandyti jų važiavimo greitumą, reikia kiekvieną kartą gauti atskirą tam reikalui leidimą.

Automobilių kultūra Lietuvoje įsišaknijo tarpukariu. Tuo metu sparčiai daugėjo „autovežimų“, plėtėsi infrastruktūra bei keitėsi žmonių pasaulio suvokimas.

Galimybė greitai, laisvai ir patogiai keliauti užkariavo kiekvieno tautiečio širdį. Būtent pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metu motorinės transporto priemonė tapo kiekvieno lietuvio svajone.

LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.

Komentarai (4)