Brexit, 10 000 m.p.m.e: Nepapasakota pirmojo Britanijos pasitraukimo iš Europos istorija  (1)

Megapotvyniai, pralaužtos užtvaros ir atsitraukiantys ledynai geologiniame epe: dramatiškoji pirmojo užsitęsusio Britanijos pasitraukimo iš Europos istorija

Doverio Baltosiso uolos
Doverio Baltosiso uolos
© Wikimedia Commons

„Kanalą dengia rūkas; žemyno nesimato“. Tokia apokrifinė laikraščių antraštė galėtų iliustruoti britų sališkumą. Šiandien, kai žvelgiu per šaudymo angas ant Doverio Baltųjų Uolų, toks orų pranešimas labai tolimas nuo tiesos – vaizdas stulbianmas. Tiesiai prieš akis artimiausias Prancūzijos taškas – Cap Gris-Nez kyšulys. Keliais laipsniais kairiau galima įžvelgti charakteringą Kalė miesto rotušės siluetą.

Britanija, be jokios abejonės, yra sala, tiesiog nelabai. Anglijos ir Prancūzijos artimiausių vietų neskiria nė 21 mylia – 33 kilometrai, matuojant įtartinais užjūrio vienetais. Betoninė struktūra, kurioje esu, mena naujausius laikus, kada šis atstumas atrodė pavojingi mažas, kai Vokietijos pajėgos būrėsi Prancūzijos pakrantėje II PK metu.

Lamanšo kanalo istorinė ir psichologinė reikšmė didžiulė. Tačiau vos prieš 10 000 metų priešais mane plytėtų sausas slėnis ir būtų galima atsidurti Kalė iki arbatėlės meto nesušlapus kojų.

Kaip visa tai pasikeitė – nuostabi istorija ir dar tik pradedame ją aiškintis. Tęsiantis politiniam cirkui dėl JK sprendimo palikti ES, štai jums tikrojo Britanijos pasitraukimo iš Europos istorija – trijų veiksmų Brexito drama.


I veiksmas, Doveris

Prieš maždaug 450 000 metų. Į tolumą driekiasi sausumos juosta. Dešinėje, 150-200 metrų žemiau, plyti slėnis. Kairėje padus beveik siekia didžiulio ledyninio ežero vandenys. Jo paviršiuje šen bei ten matosi nedideli ledkalniai. Stovime ant milžiniškos natūralios užtvankos. Šalta. Labai šalta.

Prieš pusę miijono metų – maždaug 50 000 metų anksčiau, nei aprašytoji scena – baltųjų Doverio uolų vietoje jūros nebuvo. Tiesą sakant, nebuvo netgi jokių uolų. Tebuvo kreidos kalvos išsidėsčiusios lanku į rytus ir kiek į pietus, nuo dabartinės Anglijos į dabartinę Prancūziją. Pagrindinė šio Weald-Artois kalvagūbrio ašis tebematoma ir dabar abiejose Lamanšo kanalo pusėse, Kento ir Sussexo grafystėse ir kreidinėse Pas-de-Calais kalvose.

Kalvagūbris buvo aukščiausias pagrindinę Europos dalį su nemenku šiaurės vakarų kyšuliu jungiančios sausumos taškas. Ankstyvieji žmonės, tikriausiai Homo antecessor, į šią proto-Britaniją atsikraustė prieš daugiau nei 800 000 metų. Tai yra amžius homininų pėdsakų ir akmeninių įrankių, rastų Happisburghe, dabartinio Norfolko pakrantėje, ~200 kilometrų šiauriau Doverio. .

Šie pirmieji britai buvo pirmeiviai rūsčioje aplinkoje ir apie juos žinoma mažai. „Nežinome, ar jie naudojo ugnį, ar jie buvo medžiotojai ar rinkėjai,“ sako archeologas Nickas Ashtonas iš Londono britų muziejaus. „Netgi nesame tikri, ar jų kūnus tuo metu dengė kailis.“

Jų pasaulis dabartiniams britams atrodytų nepažįstamas. Vanduo piečiau Weald-Artois kalvagūbrio, maždaug dabartinių Solento sąsiaurio, Senos ir Somos upių vagomis tekėjo į pietvakarius, į Atlanto pakrantę. Šiauriau kalvagūbrio kitos didelės upės nešė vandenis į Arktį: į rytinę pusę tekėjo ankstyvieji Temzės, Šeldės, Maso ir Reino atitikmenys.

„Iki 500 000 metų p.m.e, šios upės krovė nuosėdas, užpildydamos didžiulę žemą deltos lygumą,“ sako Philip Gibbard, Kembridžo universiteto paleogeologas. Nuo kalvagūbrio šiaurės ši derlinga delta dengė pietinę dabartinės Šiaurės jūros pusę, nusidriekdama nuo Nyderlandų iki Britanijos Jorkšyro.

Tačiau prieš 500 000 metų iš šiaurės ėmė pūsti ledinis vėjas. Žemėje prasidėjo atšalimo periodas, kurio metu globali temperatūra nukrito daugiau nei 2°C. Arkties ledo skydas išsiplėtė į pietus iki pat Finchley aukštumų šiauriau Londono – tai buvo sukrėtimas įsigalėjusiai tvarkai. Apgyvendinimo pėdsakai staiga išnyksta.

Vyko ir geografiniai pokyčiai. Kadangi augančios ledo kepurėse kaupė vandenį, Weald-Artois kalvagūbrio pietuose atsitraukė Atlanto vandenynas. Tačiau šiaurėje anksčiau laisvai tekėjusias upes užtvenkė ledas. Deltos vietoje ėmė formuotis gigantiškas ledyninis ežeras. „Tai prilygo vonios užkimšimui, atsukus čiaupą,“ sako Gibbardas. „Vanduo kyla, kol randa būdą ištekėti.“

Panašu, tai tegalėjo įvykti per Weald-Artois kalvagūbrį. Lamanšo kanalo ir toliu pietvakariuose esančios Biskajos įlankos nuosėdų kernai rodo staigų nuosėdų pagausėjimą maždaug prieš 450 000 metų. Be to, tokią prielaidą patvirtina ir tai, kad juos daug ledynams būdingos medžiagos.

Bet tikslus vaizdas, kaip tai nutiko, buvo tik spėlionių lygmenyje iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio vidurio, kai jūrų geofizikė Jenny Collier iš Imperiškojo Londono koledžo su kolegomis sudarė Lamanšo kanalo dugno žemėlapį.

Kanalas nėra gilus – vidutinis jo gylis kiek daugiau nei 60 metrų, – bet apie jo dugną dar neseniai teturėjome miglotą supratimą. Spėta, jį dengia švelniai banguotos, nuolat slenkančio smėlio kopos. Tarkime, garsieji Goodwino smėlynai, kiek šiauriau Doverio, yra taip arti vandens paviršiaus, kad per itin stiprius atoslūgius matosi tarp bangų, ir vietiniai gyventojai čia netgi žaidžia kriketą.

Bet Collier ir jos komandai bandant daugiakanalį echolokatorių, naują prietaisą, kuriuo dugną galima tirti detaliau, paaiškėjo, kad dugnas visai nėra liulantis smėlynas, kaip jie tikėjosi. Stiprūs potvyniai Lamanšo kanale medžiagą pernešė į skirtingas vietas, panašiai kaip vėjas lapus sode. „Didžiuma lapų Prancūzijos pusėje, lyg būtų sunešti prie garažo sienos,“ sako Collier.

Nuneštas smėlis Anglijos pusėje atskleidė dramatiškus dugno pamato bruožus. Ryškiausias – tiesus, gūbriuotas griovys iš rytų į vakarus per Lamanšo kanalą. Vietomis net 30 kilometrų pločio, jis per 10 metrų įsigręžęs į uolienas. Tai senovinio potvynio kanalas, kurį išrausė vienas, neįsivaizduojamai didelis vandens srautas. „Kažkas turėjo nuleisti daug vandens,“ dėsto Collier. „Tai lyg maždaug Šiaurės jūros dydžio telkinį nusauinti per dvi savaites.“

Labai tikėtina, kad tai ir buvo Šiaurės jūra. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, britų geologas Alec Smith iškėlė mintį, kad Weald-Artois kalvagūbrį katastrofiškai pralaužė už jo susikaupęs vanduo. Taip prieš maždaug 450 000 metų vanduo ėmė srūti per kalvagūbrį, ir sausą slėnį pietuose užliejo retai pasaulyje pasitaikančio masto megapotvynis. „Vanduo iš vonios ima tekėti per žemiausią vietą,“ sako Gibbard. „Ir, panašu, tai buvo Doverio kanalas.“

Tuo metu Smith'o katastrofiška idėja atrodė visiškai nepriimtina – bet Collier komandos atradimai, 2007 metais publikuoti Nature, ją parėmė. Vienas, netikėtas, kataklizminis įvykis sukėlė Britanijos pasitraukimą iš Europos.

Tačiau tai tebuvo tik kankinamo proceso pradžia. Pasitraukimas nebuco nedelsiamas. Rytą po megapotvynio buvo aišku, kad Britanija tebebuvo Europos dalis.


II veiksmas, Westminsteris

Prieš 125 000 metų. Plokščia, gausiai apžėlęs augalija, kiek pelkėtas slėnis. Plati, vingiuojanti upė išsilieja į didingą estuariją. Prie vandens voliojasi hipopotamai. Šilta. Labai šilta. Laiko tėkmės netrukdo Big Beno dūžiai. Tiesą sakant, nėra jokių ankstyvųjų žmonių veiklos ženklų.

Per ankstesnius kelis šimtus tūkstančių metų jūrų lygis kilo ir seko įkandin atslenkančių ir atsitraukiančių šaltesnių orų. Per šalčiausius ledynmečius tiek daug vandens buvo suledėję, kad jūros lygis buvo beveik 120 metrų žemesnis, nei dabar, ir visas Lamanšo kanalo dugnas buvo sausuma.

Megapotvynis to nepakeitė pernakt. Vanduo nutekėjo į Atlanto vandenyną ir tik po tūkstančių metų jūra parsliūkino atgal į Kanalą. Maždaug prieš 400 000 metų ji prasibrovė per naujai sukurtą spragą Doveryje. To meto jūrų moliuskų fosilijos Temzės ir Šeldės – Belgijos pusėje – krantų slėniuose yra tokios pačios, kas rodo, kad jas ten sukrovė ta pati jūra. Bet šiek tiek šiauriau esančioje Reino slėnio dalyje fosilijų fauna kitokia, tad jis niekada nebuvo užlietas iš pietų pusės.

Galime rekonstruoti štai tokią įvykių eigą: traukdamasis nuo Finchley'io tolyn, ledo skydas vėl atidengė deltą, kur dabar yra pietinė Šiaurės jūros dalis, o taip pat papildomą ledyno sustumtos medžiagos ruožą. Nors ir žema, ši sausumos juosta, jungianti Britaniją ir dabartinę Olandiją šiauriau Temzės estuarijos, buvo neįveikiama kliūtis kylančiam vandeniui.

Šis barjeras neleido Britanajai atsiskirti nuo Europos dar 250 000 metų.

Šis barjeras pasitarnavo kaip migracijos į ištuštėjusią Britaniją kelias – sausumos tiltu atvyko ankstyvieji neandertaliečiai. Aprangos, medžioklės technikų ir ugnies panaudojimo inovacijos gyvenimą Britanijos klimate padarė kur kas patogesnį, bent jau šiltesniais periodais. Pasitarnavo ir tai, kad ankstyvieji žmonės regione įsitvirtino kaip aukščiausio lygio plėšrūnai, taip galėdami pasinaudoti geriausiomis gyvenimo vietomis: urvais. „Maždaug tuo metu, pastebimas ženklus žmonių gebėjimo čia laimingai gyventi poslinkis,“ sako Ashtonas.

Bet Britanijos santykiai su kontinentu, nors ir neapčiuopiamai, kito. Planetoje tęsėsi šiek tiek šiltesnio ir šiek tiek vėsesnio klimato periodų ciklas. Per kiekvieną atšilimą jūra apsemdavo Doverio sąsmauką ir ją kiek paplatindavo. Tuo tarpu sausumos tiltas grimzdo – taip pat, kaip ir Šiaurės jūros dugnas tai daro ir dabar – vidutiniškai 10 metrų per 100 000 metų.

„Antrasis megapotvynis pralaužė Doverio sąsmauką, atverdamas kanalą”

Iš tilto jis virto veikiau pelkėta užtvara žmonių judėjimui. Vis labiau atsiskirianti Britanija buvo vis menkiau patraukli migrantams iš Europos, o ir vietiniams. „Šiltais periodais stebimas prieinamumo mažėjimas,“ pažymi Ashtonas. „Žmonės galėjo persikelti tik šaltuoju metu.“ Maždaug prieš 250 000 metų ankstyvųjų žmonių gyvenimo ženklai pranyksta visiškai.

Tai reiškia, kad momento, kai Britanija pirmą kartą tapo tikras sala, negalėjo niekas stebėti. Šio įvykio įrodymai guli Doverio sąsiaurio dugne.

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, tirdami galimus kelius tuneliui po Lamanšo kanalu, prancūzų inžinieriai dugne šalia Doverio pastebėjo kai ką keisto. Jie aptiko paslaptingą, smėlio pripildytą įdubą, kurią pavadino Fosse Dangeard, – Pavojinga Duobe. Tačiau su gališku atsainumu jos netyrinėjo ir paprasčiausiai perkėlė siūlomą kelią per kilometrą į šiaurę – kur tunelis dabar ir yra nutiestas.

Doverio sąsiaurį tyrinėti nėra lengva. Per siauriausią jo vietą kasdien praplaukia po daugiau nei 500 laivų. Dar pridėkite reguliarius keltų reisus iš Doverio į Kalė ir atgal, tad nedidukui geologų laivui tyrinėti jūros dugną tikrai keblu. „Tai šiek tiek primena buvimą ant autostrados centrinės saugumo salelės,“ sako Collier.

Galiausiai viską išsiaiškino Collier kolegos iš Belgijos, Europos bendradarbiavimo modelio: dugne buvo ne viena duobė, o visa išties milžiniškų išraustų duobių serija. Kartu jie suformavo juostą, orientuotą maždaug stačiu kampu į sąsiaurį. Giliausia įduba buvo 140 metrų žemiau jūros lygio, trigubai daugiau, nei giliausia sąsiaurio vieta, matuojant iki smėlėto dugno. „Jos didžiulės, iš tiesų milžiniškos,“ sako Collier.

1 | 2

(11)
(4)
(7)

Komentarai (1)