Kaip kartu medžioja kojotas ir barsukas, kodėl paukščiai nuveda žmones prie medaus, o karpuotis kantriai laukia, kol mangustai ropščiasi jam ant nugaros: 10 keistų ir įdomių gyvūnų simbiozės atvejų (Video)  ()

Daugelis gyvūnų pasižymi išties keistais ir įdomiais simbioziniais santykiais. Šie santykiai gali būti palaikomi siekiant apsaugos, gauti transportavimo „paslaugą“ ir net ieškant maisto. Tačiau kartais tokie santykiai suteikia ne vien tik naudą, bet ir žalą ar net mirtį.

Unikaliam vietinių Afrikos gyventojų ir paukščių ryšiui gali būti tūkstančiai ir galbūt net milijonai metų
Unikaliam vietinių Afrikos gyventojų ir paukščių ryšiui gali būti tūkstančiai ir galbūt net milijonai metų
© bbsrcmedia | https://youtu.be/hGC4nG0RqYI

Pati simbiozė apibrėžiama, kaip įvairių skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo forma. Du tarpusavyje artimai susiję organizmai, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą.

Skiriamos šios pagrindinės simbiozės formos:

  • Mutualizmas (lot. mutuus – abipusiškas) – dviejų skirtingų rūšių individų abipusiai naudingas sugyvenimas.
  • Protokooperacija (gr. piotos – pirmas, lot. cooperatio – bendradarbiavimas) – biotinių santykių forma, naudinga, bet nebūtina abiem komponentams.
  • Sinoikija (gr. syn – kartu, oikos – namas) – simbiozės forma, kai vienas partnerių yra kito būstas.
  • Komensalizmas (prancūzų k. – commensal – bendrastalis) – simbiozės forma, kai partneris yra būstas ir maisto šaltinis, tačiau tai jam nekenkia.
  • Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta kitame („šeimininkas“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį.
  • Plėšra – tarprūšinė santykių forma, kai vienos rūšies ar populiacijos individai puola kitą rūšį, ją nužudo ar suėda.
  • Amensalizmas – organizmų santykiai, kai viena rūšis (individas) patiria žalą nuo kito individo (rūšies), o antrasis nepatiria nei žalos, nei naudos.

O dabar pasižiūrėkime kokie yra žinomi patys keisčiausi ir įdomiausi simbiozės atvejai pasaulyje.

1. Afrikinis (buivolinis) varnėnas

Šie paukščiai didžiąją dalį dienos praleidžia šalia bei nutūpę ant dramblių, raganosių, zebrų ir buivolų. Ir šie varnėnai surenka bei minta šių gyvūnų odoje esančiomis erkėmis bei musių lervomis. Tokio maisto šaltinio šiems varnėnams pilnai užtenka, o ir „šeimininkai“ labai nesiskundžia, kad mažieji draugai iš jų odos pašalina visus parazitus.

Mokslininkai mano, kad šie simbioziniai santykiai užsimezgė jau labai seniai, kadangi šių varnėnų snapas yra specialiai prisitaikęs tokiam odos „švarinimui“.

Afrikinis (buivolinis) varnėnas
Afrikinis (buivolinis) varnėnas
© Charles J Sharp | https://en.wikipedia.org/wiki/Oxpecker#/media/File:Yellow-billed_oxpeckers_(Buphagus_africanus_africanus)_on_zebra.jpg

Be to, varnėnai suteikia ir dar vieną gerą privalumą – jie skleidžia triukšmą ir taip informuoja savo gentainius, o tuo pačiu ir šeimininką, apie besiartinantį pavojų. Visgi, šie santykiai ne visada yra abipusiai naudingi.

Padėdami pašalinti erkes ir musių lervas, tuo pačiu šie varnėnai iš atvirų žaizdų siurbia kraują. Tai dar vienas būdas varnėnams gauti reikalingų maisto medžiagų, bet tai jau labiau primena parazitizmą. Be to, taip į kraują gali patekti įvairių parazitų.

Visgi, nors tai kiek užtemdo šį simbiozinį ryšį, bet „šeimininkams“ tai yra gana nedidelė kaina, kurią reikia sumokėti už efektyvias „valymo“ paslaugas.

Taip pat verta pažymėti, kad Afrikiniai varnėnai yra protingi paukščiai ir besimaitindami jie kartais erkes palieka. Paukščiai palaukia, kol erkė pripamps kraujo ir tada ją ištraukia.

2. Krabai ir jūrinės plukės

„Galiu ant tavęs pasivėžinti?“ Štai ką daro kai kurios jūrinės plukės su specifinėmis vandenyne gyvenančiomis krabų rūšimis.

Jūrinės plukės keliauja įsitaisiusios ant pavienių krabų nugarų. Jos yra gerai prisitvirtinusios prie krabų nugarų, keliauja iš vienos vietos į kitą ir su savo čiuptuvėliais surenka atsiskyrėlių krabų maisto likučius.

Jūrinės plukės
Jūrinės plukės
© Giacomo Merculiano | https://en.wikipedia.org/wiki/Sea_anemone#/media/File:Actiniaria.jpg

O kokia iš to nauda pačiam krabui? Ganėtinai didelė – jūrinės plukės krabą apsaugo nuo alkanų aštuonkojų. Kai krabo nugarą dengia dygus jūrinės plukės kūnas – toks krabas plėšrūnams tampa nebe toks skanus. Be to, krabai padeda atsikratyti tais, kurie maitinasi jūrinėmis plukėmis.

Įdomu yra tai, kad šie specifiniai santykiai neįvyksta atsitiktinai. Krabai sąmoningai ieško tinkamos plukės, kurią galėtų užsidėti sau ant kupros. Ir ši plukė krabui yra itin svarbi. Kai tik krabui ateis metas pakeisti savo kiautą – jis savąją plukę ir vėl pritvirtins prie savo nugaros.

Krabai boksininkai taip pat pasižymi simbioziniais santykiais su jūrinėmis plukėmis, bet jų santykiai yra kur kas įdomesni. Šie krabai jūrines plukes panaudoja, kaip „bokso pirštines“. O kadangi plukės yra padengtos aštriais dygliais, galima tik įsivaizduoti, ką varžovui reiškia, kai tokia „bokso žvaigždė“ smogia iš savo kairės. O plukės ir vėl gauna maisto likučių – situacijai, kai laimi visi.

3. Karpuotis ir mangustas

Grįžkime į Afrikos savaną, kur Ugandos mokslininkai pastebėjo keistą draugystę tarp dviejų žinduolių – karpuočio ir mangusto. Ugandos karalienės Elžbietos nacionaliniame parke pastebėta, kad karpuočiai ramiai guli ant žemės ir leidžia mangustams atlikti visas „SPA procedūras“.

Su savo aštriais dantukais mangustai pašalina ant karpuočio kūno esančias erkes. Tad mangustai gauna reikalingą baltymų porciją, o karpuotis ir vėl švarus. Belieka tik mangustam būti atidiems, kad 100 kg sveriantis karpuotis neužkristų ant galvos.

4. Lūpažuvės – valančios žuvys

Jei esate žuvis ir neturi specialaus burnos priežiūros plano, jums vis tiek pasisekė. Tereikės apsilankyti vietiniame rife įsikūrusiame „valymo centre“, kur valymu užsiimančios smulkiosios žuvys atliks visą darbą. Jos iš stambiųjų žuvų burnų surenka visus maisto likučius ir nuo viso kūno surenka nepageidaujamus parazitus bei negyvos odos atliekas, kurios šioms smulkioms žuvytėms yra maisto šaltinis.

Net ir didžiausi plėšrūnai, kaip barakūdos bei rykliai, neišsiverčia be šių procedūrų ir ramiai laukia, kol visas „valymo centras“ atliks savo darbą. Visgi, jei valančioji žuvis pradeda per daug agresyviai valyti „klientą“, pastarasis gali nutraukti simbiozinius santykius.

Daugiausiai šių lūpažuvių gyvena Ramiojo ir Indijos vandenynuose esančiuose koraliniuose rifuose. Dažnai šios žuvytės ant savo kūno turi ryškiai mėlynas juosteles, tad stambesnėms žuvims jos yra gerai matomos ir leidžia suprasti, jog čia gaus „valymo paslaugas“.

5. Krokodilas ir Afrikos sėjikas

Krokodilai Afrikoje su sėjikais pasižymi unikaliu ryšiu. Pasimaitinęs krokodilas keliauja į krantą, suranda patogią, jaukią vietelę, atsigula ir atveria savo grėsmingą burną. Šis veiksmas signalizuoja mažam paukšteliui, kad metas imtis darbo. Sėjikas drąsiai juda po krokodilo nasrus ir surenka roplio tarpdančiuose įstrigusius mažus maisto likučius.

Sėjikai padeda išvalyti didžiųjų krokodilų burnas ir taip apsaugo „didžiuosius klientus“ nuo infekcijų, kurias sukeltų įstrigę žalios mėsos likučiai. Taip pat sėjikai nuo krokodilų odos surenka ir visus vabzdžius. Tad mažyčiai paukštukai gauna nemokamą maistą, o krokodilas – nemokamą dantų priežiūrą ir valymą. Puikus sandėris.

Be to, jei besimaitindamas paukštis pajunta pavojų, pamato kitą pavojingą gyvūną, sėjikas pradeda skleisti triukšmą ir nuskrenda nuo krokodilo. Sėjiko sukeltas triukšmas krokodilui leidžia suprasti, kad yra realus pavojus ir jis neria atgal į vandenį.

6. Kojotas ir barsukas (opšrus)

Kojotai ir barsukai dirba kartu ir suderina savo specifinius medžioklės įgūdžius, kad padidintų grobio sugavimo tikimybę. Tikrai taip, šie du plėšrūnai dirba kartu. O kaip tai atrodo?

Kojotas yra stambesnis gyvūnas, kuris prerijose ir pievose esantį grobį vejasi. Tuo tarpu barsukas slepiasi šalia grobio urvelio ir laukia, kol grobis pats grįš namo. Tad jei bėgsi namo – pagaus barsukas, o jei bėgsi iš namų nuo barsuko – tave pagaus kojotas.

Ir nors po tokios medžioklės vienas iš plėšrūnų lieka alkanas, daugelis tyrimų rodo, jog bendros gyvūnų medžioklės pastangos atsiperka – kojotui ir barsukui padidėja šansai pagauti grobį.

Natūraliai kojotai ir barsukai minta tuo pačiu maistu – įvairiais smulkiais graužikais – tačiau pavieniui juos pagauti yra gana sunku. Tad toks plėšrūnų „aljansas“ padidina šansus nelikti alkaniems.

Kai kada galima pamatyti medžiojančių kojotų grupę, tačiau dauguma jų gyvena vieniši. O barsukai apskritai yra vienišiai, tad tokia sąjunga su kojotais yra ypač neįprasta.

Tyrimais nustatyta, kad kojotai, medžiojantys drauge su barsukais, sugauna maždaug trečdaliu daugiau grobio, palyginus su vienišiais kojotais.

Tad jei kitą kartą keliaudami po Šiaurės Ameriką pamatysite šiuos du gyvūnus leidžiančius laiką drauge – nenustebkite, bičiuliai išsirengė į medžioklę.

7. Gobiai ir „pistoletinės“ krevetės

Spragsinčiųjų šeimos atstovės – „pistoletinės“ krevetės – ir žuvys gobiai atrodo, kaip geriausi vandenyno dugno bičiuliai. Visiškai skirtingi gamtos tvariniai palaiko švarius ir aiškius simbiozinius santykius. Krevetės visai neprieštarauja pasidalinti erdve su gobiais. Kol krevetės vandenyno dugne kasa skylę, gobiai saugo jas nuo priešų.

Gobiai pasižymi itin aštriu regėjimu ir vos tik pastebi plėšrūnus, iškart praneša krevetėms, kad reikia slėptis. Tad smulkios žuvys ir krevetės tampa „kambario draugais“ ir drauge dalinasi povandeniniu urvu.

Kadangi „pistoletinės“ krevetės dažniausiai yra visiškai aklos, jos informuoja savo „kambarioką“, kad keliauja ieškoti maisto. Tuomet gobis keliauja drauge, o krevetė su savo antenėlėmis liečiasi prie gobio. Taip bičiuliai palaiko kontaktą.

Kadangi „pistoletinės“ krevetės gyvena ant jūros dugno ir turi labai menką apsaugą, joms yra būtina palaikyti simbiozinį ryšį su gobiais.

Yra netgi pastebėta, kaip gobiai savo „bičiuliams“ renka dumblius ir kitas maisto medžiagas. Jie šį maistą atneša iki urvelio angos ir taip aklosioms krevetėms yra lengviau bei saugiau prieiti prie maisto. Jei gobis pajaučia pavojų, jis staigiai mostelėja savo uodega.

Už tokią apsaugą krevetės gobiams suteikia namus. Taip pat šį urvelį gobiai naudoja prisivilioti partneriui. Stebina ir tai, kad daugiau nei 100 įvairių gobių rūšių pasižymi simbioziniais ryšiais su krevetėmis.

8. Remora – žuvis lipčius

Šios žuvys paprastai yra 0,3-0,9 metro ilgio ir jos priekyje turi specialius siurbtukus, kuriais prisitvirtina prie pro šalį plaukiančių stambiųjų žuvų.

Šie siurbtukai išsivystė iš žuvies nugaros peleko ir lipčiui pakanka priplaukti prie ryklio, priglausti siurbtuką prie ryklio pilvo arba šono, tuomet, sutraukdamas raumenis, jis sudaro dalinį vakuumą ir prisitvirtina prie ryklio. Rykliui taršant grobį, lipčius atpalaiduoja siurbtuko raumenis ir atsiskyręs nuo ryklio renka maisto likučius. Pasisotinęs jis vėl prisisiurbia prie ryklio ir laukia kitos aukos.

Taip pat lipčius atlieka itin svarbią funkciją, nuo savo „šeimininko“ – mantos, ryklio ir kt. – kūno nuvalo įvairius parazitus bei bakterijas. Jei ant ryklio kūno liktų bakterijų, tai jiems gali netgi sukelti užkrėtimą, todėl jų pašalinimas yra itin svarbus dalykas.

Buvo pastebėta, kad rykliai saugo savo „bičiulius“ ir siekia užsitikrinti ilgalaikes „švarinimo paslaugas“. Tad daugelis ryklių yra teigiamai nusiteikę lipčių atžvilgiu, nors citrininiai ir smėliniai tigriniai rykliai gali būti gana agresyvūs ir kartais lipčiai tampa jų pietumis.

9. Kolumbijos mažoji juodoji tarantula ir taškinė duzgiančioji varlė

Ko gero vienas keisčiausių simbiozės ryšių yra tarp taškinės duzgiančiosios varlės ir Kolumbijos mažosios juodosios tarantulos. Abu šie gyviai gyvena Pietų Amerikoje. Ir nors voras gali lengvai užmušti ir suėsti šią varlę, jis to tikrai nenori.

Užuot užmušęs varlę, didelis voras leidžia jai naudotis savo urvu. Abu gyvūnai užmezga abipusiai naudingus santykius, kuriuose voras varlę apsaugo nuo plėšrūnų, o varlė minta skruzdėlėmis, kurios gali užpulti ir sunaikinti tarantulos kiaušinius.

10. Žmonės ir „medaus gidas“

Paskutinis mūsų simbiozės atvejis apima Afrikos paukščius, vadinamus „didžiaisiais medaus gidais“ ir vietinius Tanzanijos gyventojus, vadinamus „Hadza“. Šie žmonės sugeba bendrauti su mažais paukšteliais, kurie nuveda tiesiai prie medaus šaltinio.

Vietiniai „Hadza“ žmonės skleidžia įvairius garsus, kad pritrauktų šių paukščių dėmesį. Skleidžiami įvairūs šūksniai, švilpiniuojama ir kartais ištariami tam tikri žodžiai. Kai žmonės pradeda ieškoti korio ir skleidžia specifinį garsą, paukštis skrenda prie medaus šaltinio ir taip pat pradeda skleisti specifinį garsą. Įdomiausia, kad šie paukščiai niekaip netreniruojami ir yra neprijaukinti.

Tai kodėl paukščiai padeda žmonėms?

Pasirodo, kad šie paukštukai medų mėgsta ne ką mažiau, nei žmonės. Kai „Hadza“ žmonės jau randa tą nurodytą avilį, jie panaudoja dūmus, kad apsisaugotų nuo bičių ir galėtų paimti jų surinktą medų.

Dalį medaus žmonės palieka savo „gidams“, kad paukščiai taip pat galėtų pasimaitinti. Mokslininkai mano, kad tokiam unikaliam vietinių gyventojų ir paukščių ryšiui gali būti tūkstančiai ir galbūt net milijonai metų. Tačiau greičiausiai laikui bėgant bei skirtingose geografinėse vietovėse genčių naudojami unikalūs garsai keitėsi ir tobulėjo.

Aut. teisės: Technologijos.lt
Autoriai: Darius Verbickas

(54)
(0)
(54)

Komentarai ()