Vaikai žino, kaip smagu mėtyti kamuolį į jūrą ir stebėti, kaip bangos grąžina jį atgal. Jennifer Mather ir Roland Anderson iš Seattle'o Akvariumo nustebo išvydę aštuonkojus žaidžiant panašius žaidimus.

Jų žaisliukas buvo plūduriuojantis buteliukas nuo tablečių, kurį jie galėjo ignoruoti ar tyrinėti kaip tinkami. Šešeto akvariumo aštuonkojų susidomėjimas greitai išblėso, tačiau du pademonstravo vaikišką smalsumą, čiuptuvais arba vandens čiurkšlėmis varydami jį prieš baseine tekančią srovę. Sunku tai interpretuoti kitaip nei žaidimą, o tam, kaip sutaria daugelis mokslininkų, būtina kokia nors sąmonės forma.

Vidinio pasaulio sudėtingumą rodo daugelio gyvūnų elgesys. Tarp sąmoningų sutvėrimų paminėtini mūsų giminaičiai primatai, bangininiai ir varniniai – ir potencialiai daug bestuburių, tarp kurių bitės, vorai ir galvakojai – aštuonkojai, sepijos ir kalmarai. Ir čia iššūkis, savaime suprantama, suprasti, kuo šių sutvėrimų vidinis pasaulis skiriasi nuo mūsų pačių.

Anksčiau mokslininkai kalbėjo apie „sąmonės lygius“, lyg būtų hierarchija, kurios viršuje – žmogus. Bet 2020 metais publikuotame straipsnyje, Londono ekonomikos mokyklos filosofas Jonathan Birch su kolegomis siūlo sąmoningą potyrį išskirti į penkis elementus. Pirmasis, jutiminis turtingumas, tai yra, kaip gerai gyvūnas gali atskirti skirtingų savo juslių detales. Antrasis yra įverčio turtingumas – kalbant plačiai, gebėjimas atskirti teigiamą atlygį nuo neigiamo stimulo, kas būtų analogiška tokioms žmogaus emocijoms kaip malonumas ar skausmas. Trečiasis, vientisumas, apibūdina, iki kokio lygio gyvūnas iš savo jutimo organų patenkančią informaciją integruoja, apjungia į vieną potyrį. Dar yra laikiškumas: kaip sutvėrimo buvę potyriai veikia jo dabartinį elgesį ir ar jis geba planuoti ateitį? Penktasis matmuo yra savivoka. Tai gali būti patikrinus, ar gyvūnas atpažįsta save veidrodyje, ar turi vadinamąją proto teoriją – gebėjimą suprasti, kad kitas gyvūnas turi savo protą.

Daugybė būčių

Pasak Bircho ir jo kolegų, klausti, kuris gyvūnas daugiau ar mažiau sąmoningas, beprasmiška, nes kiekviena rūšis gali pademonstruoti aukštą sąmoningumo lygį vienais aspektais ir ir žemą – kitais.

Bircho bendraautorės Nicola Clayton iš Cambridge'o universiteto tyrimas pateikia gerą pavyzdį. Varninių šeimos atstovas krūmyninis kėkštas, užkasa maistą vėlesniam naudojimui, kas rodo aukštą laikiškumą, nes jam reikia numatyti maisto trūkumą ir atsiminti podėlių vietas. O jų naudojama apgaulė, kuomet jie slepia maistą konkuruojančių paukščių akivaizdoje, liudija proto teoriją, kas rodo ir ganėtinai sudėtingą savivoką.

Vaikai žino, kaip smagu mėtyti kamuolį į jūrą ir stebėti, kaip bangos grąžina jį atgal. Jennifer Mather ir Roland Anderson iš Seattle'o Akvariumo nustebo išvydę aštuonkojus žaidžiant panašius žaidimus. Jų žaisliukas buvo plūduriuojantis buteliukas nuo tablečių, kurį jie galėjo ignoruoti ar tyrinėti kaip tinkami. Šešeto akvariumo aštuonkojų susidomėjimas greitai išblėso, tačiau du pademonstravo vaikišką smalsumą, čiuptuvais arba vandens čiurkšlėmis varydami jį prieš baseine tekančią srovę. Sunku tai interpretuoti kitaip nei žaidimą, o tam, kaip sutaria daugelis mokslininkų, būtina kokia nors sąmonės forma.

Vidinio pasaulio sudėtingumą rodo daugelio gyvūnų elgesys. Tarp sąmoningų sutvėrimų paminėtini mūsų giminaičiai primatai, bangininiai ir varniniai – ir potencialiai daug bestuburių, tarp kurių bitės, vorai ir galvakojai – aštuonkojai, sepijos ir kalmarai. Ir čia iššūkis, savaime suprantama, suprasti, kuo šių sutvėrimų vidinis pasaulis skiriasi nuo mūsų pačių.

-->

Anksčiau mokslininkai kalbėjo apie „sąmonės lygius“, lyg būtų hierarchija, kurios viršuje – žmogus. Bet 2020 metais publikuotame straipsnyje, Londono ekonomikos mokyklos filosofas Jonathan Birch su kolegomis siūlo sąmoningą potyrį išskirti į penkis elementus. Pirmasis, jutiminis turtingumas, tai yra, kaip gerai gyvūnas gali atskirti skirtingų savo juslių detales. Antrasis yra įverčio turtingumas – kalbant plačiai, gebėjimas atskirti teigiamą atlygį nuo neigiamo stimulo, kas būtų analogiška tokioms žmogaus emocijoms kaip malonumas ar skausmas. Trečiasis, vientisumas, apibūdina, iki kokio lygio gyvūnas iš savo jutimo organų patenkančią informaciją integruoja, apjungia į vieną potyrį. Dar yra laikiškumas: kaip sutvėrimo buvę potyriai veikia jo dabartinį elgesį ir ar jis geba planuoti ateitį? Penktasis matmuo yra savivoka. Tai gali būti patikrinus, ar gyvūnas atpažįsta save veidrodyje, ar turi vadinamąją proto teoriją – gebėjimą suprasti, kad kitas gyvūnas turi savo protą.

Daugybė būčių

Pasak Bircho ir jo kolegų, klausti, kuris gyvūnas daugiau ar mažiau sąmoningas, beprasmiška, nes kiekviena rūšis gali pademonstruoti aukštą sąmoningumo lygį vienais aspektais ir ir žemą – kitais.

Bircho bendraautorės Nicola Clayton iš Cambridge'o universiteto tyrimas pateikia gerą pavyzdį. Varninių šeimos atstovas krūmyninis kėkštas, užkasa maistą vėlesniam naudojimui, kas rodo aukštą laikiškumą, nes jam reikia numatyti maisto trūkumą ir atsiminti podėlių vietas. O jų naudojama apgaulė, kuomet jie slepia maistą konkuruojančių paukščių akivaizdoje, liudija proto teoriją, kas rodo ir ganėtinai sudėtingą savivoką.

O štai galvakojai savivokos įrodymų nerodo. Bet aštuonkojų mėgavimasis žaidimu gali būti ženklas, kad galvakojai gali patirti kažką panašaus į malonumą – o tai įverčio turtingumo įrodymas. Jų jutiminis turtingumas irgi itin aukštas, jų sudėtinga rega gali aptikti poliarizuotą šviesą, o skonis gali būti juntamas ir prisiliečiant siurbtukais.

Ko gero ryškiausias skirtumas tarp rūšių susijęs su jų sąmonės potyrio vientisumu. Turime dvi akis, bet nepastebimai apjungiame su regos laukus į vieną sąmoningą potyrį, kurį užtikrina kairį ir dešinį smegenų pusrutulius jungiantis storas nervas. Paukščiai tokios jungiančios struktūros neturi, dėl to Birchas su kolegomis spėja, kad kiekviename individe gali būti „pora artimai bendradarbiaujančių sąmonės subjektų“.

Arba panagrinėkime aštuonkojus. Du trečdaliai jų neuronų yra čiuptuvuose, ir yra duomenų, rodančių, kad kiekviena galūnė veikia pusiau autonomiškai. „Galima įsivaizduoti kad yra aštuoni skirtingų čiuptuvų sąmoningi potyriai, kuriuos iš dalies apjungia su smegenimis siejamas potyris,“ sako Birchas.

Tokia sąmonė mums visiškai svetima, jos praktiškai negalime įsivaizduoti.

Kada sąmonė išsivystė?

Jei gyvūnų karalystėje sąmonė gali būti tokia įvairi, natūraliai kyla klausimas, kada ir kaip sąmonė pirmą kartą radosi. Ar galime dėl to dėkoti mūsų vienam bendram protėviui? O gal skirtingoms linijoms ji išsivystė nepriklausomai?

Andreas Nieder iš Tübingeno universiteto Vokietijoje labiau linkęs palaikyti pastarąją prielaidą. Jis neseniai atliko originalų eksperimentą, skirtą aptikti varninių paukščių, tokių, kaip krankliai vizualinį sąmoningumą lemiančius smegenų procesus. Paukščiai buvo ištreniruoti reaguoti į skirtingus spalvotus kvadratus, ir kai kurie iš jų buvo beveik neįžiūrimai blyškūs. Neuronai smegenų apsiauste sureaguodavo kaskart, kai krankliai pranešdavo matą kvadratus, bet nesureaguodavo, kai jų nepastebėdavo, kas rodo šios smegenų srities svarbą sąmoningam jų regos pojūčiui. Žmonių ir primatų smegenyse tą patį darbą atlieka kita smegenų sritis, prefronatlinė smegenų žievė. Dėl to Niederis mano, kad sąmoningumas tikriausiai radosi nevieną kartą nepriklausomai, panašiai kaip sparnai nepriklausomai išsivystė vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams.

Eva Jablonka iš Tel Aviv universiteto Izraelyje ir Simona Ginsburg iš Izraelio Atvirojo universiteto laikosi kitokio požiūrio. Savo knygoje The Evolution of the Sensitive Soul, jos teigia, kad paukščiai, žinduoliai ir kiti stuburiniai gyvūnai sąmonę paveldėjo iš bendro protėvio. Šis teiginys argumentuojamas mąstymo tipu, kuris vadinamas neribotu asociatyviniu mokymusi (unlimited associative learning), kuomet apie naujus stimulus sužinoma ir jie apjungiami, net jei tarp dviejų stimulų praėjo laikas. Jis taip pat apima tokių ryšių grandinių formavimąsi, kai tas pats stimulas, priklausomai nuo konteksto, gali būti interpretuojamas skirtingai.

Svarbu, kad šios asociacijos gali būti atnaujinamos: kažkas, kas sukeldavo pavojų, pasikeitus aplinkybėms, gali tapti atlygio ženklu. Jablonka ir Ginsburg tiki, kad toks sudėtingas mokymasis nėra įmanomas be dėmesį valdančios, skirtingus aplinkos požymius vertinančios ir ilgainiui potyrius integruojančios sąmonės. Tad, ką tai gali pasakyti apie sąmonės ištakas?

Neribotas asociatyvus mokymasis dokumentuotas daugeliui skirtingų rūšių. „Tai geba netgi mažos žuvelės,“ sako Jablonka. Tai skatina ją ir Ginsburg kelti mintį, kad sąmoningumas turėjo atsirasti ankstyviems stuburiniams, prieš maždaug 530 milijonų metų.

Jos įtaria, kad kai kurios bestuburių grupės, tarp kurių ir tokie nariuotakojai, kaip bitės ir vorai, irgi gali mąstyti tokiu būdu. O jei taip, ankstyviausiems jų protėviams sąmonė išsivystė nepriklausomai nuo stuburinių, maždaug prieš 500 milijonų metų. Bekiaučiai galvakojai prisijungė gan vėlai. Kadangi kiti moliuskai neriboto asociatyvinio mokymusi gebėjimų nerodo, Jablonka ir Ginsburg spėja, kad sąmonė aštuonkojams, sepijoms ir kalmarams atsirado prieš maždaug 300 milijonų metų. „Manau, tai yra vienas iš perspektyviausių būdų tyrinėti sąmonės evoliuciją,“ sako Jonathanas Birchas.

Kam reikia sąmonės?

Sąmonės ištakos gilios, ir panašu, ji išsivystė ne vieną kartą. Jau vien tai rodo, kad ji turi suteikti rimtą pranašumą kovoje už būvį. Bet kokie šie pranašumai galėtų būti?

Biologai šį klausimą nagrinėti ėmėsi gan neseniai. Daugelis juo užsiimančių mano, kad vienas iš galimų atsakymų yra elgesio lankstumas. „Gebame geriau reguoti į [sąmoningo proto] turinį, nei į nesąmoningą, kuris dažniausiai sukelia automatinį, refleksinį atsaką,“ sako Andreas Nieder iš Tübingeno universiteto Vokietijoje. Būnant sąmoningu, galima vertinti pasaulį – per pojūčius, suteikiančius individui žinias, kas yra gerai ar blogai. Sąmonė reiškia ir selektyvų dėmesį, dėl ko smegenys savo veiklą gali sutelkti svarbiausiems dalykams.

Dėl viso to, užuot į stimulus reagavę vienodai, sąmoningi gyvūnai gali priimti ir sudėtingus sprendimus. „Tai – atskiriems individams, o paskui ir visai rūšiai besikeičiančiame pasaulyje išgyventi padedantis pranašumas,“ sako Nieder.

Lankstesnis elgesys dera ir idėja, kad sąmonė yra susijusi su tam tikru mąstymu, vadinamuoju neribotu asociatyviniu mokymusi – gebėjimu daug užuominų apjungti į vieną potyrį. Taip gyvūnai į kylančius iššūkius gali reaguoti lanksčiai, užuot kliovęsi genetiškai užkoduotu, refleksiniu elgesiu. O tai reiškia, kad, pavyzdžiui, vadovaudamiesi mažai potyrių skirtumais, jie gali geriau atskirti sveiką ir nuodingą maistą. „Asociatyvus mokymasis ir vienas iš didingiausių prisitaikymų planetoje,“ pažymi Eva Jablonka.

Jablonka ir Simona Ginsburg tvirtina, kad sąmonė pirmą kartą atsirado prieš maždaug 530 milijonus metų ir iš to kilęs elgesio sudėtingumas buvo neįtikėtina stiprus pokyčių katalizatorius. Dėl jo kilo didesnė tarprūšinė konkurencija, paskatinusi sparčią gyvūnų rūšių diversifikaciją, vadinamą kambro sprogimą. Pavyzdžiui, plėšrūnai galėjo geriau aptikti savo grobį, kurios savo ruožtu privalėjo rasti naujus būdus tokio nepageidaujamo dėmesio išvengti – kas plėšrūnus pastūmėjo toliau gerinti savo medžioklės strategijas. „Vyksta savotiškos nuolatinės koevoliucinės ginklavimosi lenktynės,“ sako Jablonka.

Bet sąmonės atsiradimas gyvūnams suteikė ne tik sudėtingesnį elgesį. Jablonka mano, kad dėl to radosi ir didelė dalis gamtos grožio. Sąmonė paskatino, pavyzdžiui, įvairių rūšių kamufliažo vystymąsi. Ir jis paskatino augalus krauti spalvotus žiedus, kurie išsiskirtų tarp kitų žiedų ir pritrauktų apdulkinančius vabzdžius. „Ji visiškai pakeitė pasaulį“, pabrėžia ji. „Be sąmonės pasaulis būtų visiškai kitoks ir daug nuobodesnis.“

▲

Komentarai (4)