[Karšta tema] „Užvertas dangus“, ukrainietiškas branduolinis ginklas ir miestų šturmas  ()

Šie karo eksperto Aleksandro Goltso paaiškinimai padės geriau suprasti naujienas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Republic paprašė karinio apžvalgininko Aleksandro Goltso atsakyti į kai kuriuos klausimus, susijusius su Rusijos „specialiąja karine operacija“ Ukrainoje. Kas yra užverto dangaus režimas, kurį prašo įvesti Ukraina, ar galėtų Ukraina sukurti branduolinį ginklą, kas yra išrankinė ir neišrankinė ginkluotė, o taip pat, ar įmanoma XXI amžiuje daug mėnesių laikyti miestus apsuptyje? Tikimės, tai padės suprasti įvykių Ukrainoje niuansus.

Kas yra užverto dangaus režimas, kurį Ukraina prašo įvesti?

Užverto dangaus, arba pagal dabartinę technologiją, neskraidymo zonos režimas (eno-fly zone) yra draudimas priešo aviacijai būti virš tam tikro rajono, kuriai ten atsidūrus, ji gali būti sunaikinta. Neskraidymo zoną užtikrina patruliuojanti aviacija ir oro erdvės kontrolė priešlėktuvinės gynybos priemonėmis.

Kartais prieš neskraidymo zonos įvedimą suduodami smūgiai priešininko priešlėktuvinei gynybai, kad būtų užtikrintas patruliuojančios aviacijos pilotų saugumas. Neskraidymo zonos režimas, kaip karinis veiksmas atsirado praėjusio amžiaus gale neatsitiktinai – tuomet karai darėsi lokalesni. Siekiant sumažinti aukų skaičių ir ilgo kariavimo keliamą riziką, politikai pradėjo nebekelti kariškiams totalaus priešininko ginkluotės sunaikinimo užduočių. Atsirado koncepcija, tokių apribotų operacijų, kaip „taikos sukėlimas“, kai operacijos tikslas yra jėga įtikinti priešininką išpildyti konkrečias sąlygas. Pirmosios dvi neskraidymo zonos buvo surengtos, nugalėjus S. Huseiną 1991 metais, per operaciją „Audra dykumoje“. Priminsiu: išlaisvinę Kuveitą, amerikiečiai gilyn į Irako teritoriją nežygiavo. Ir tuomet radosi būtinybė šalies šiaurėje apsaugoti kurdus, o pietuose — šiitus nuo barbariškų Sadamo aviacijos atakų. Pažymėtina, kad JTO valdininkai jau tuomet abejojo tokios operacijos teisėtumu.

 

Tačiau kita neskraidymo zona buvo įrengta 1993 metais atitinkama JTO Saugumo tarybos rezoliucija, uždraudusia bet kokius neleistus skrydžius virš Bosnijos ir Hercegovinos, kur vyko pilietinis karas. Paskui tokia zona buvo įvesta 2011 metais virš Libijos. Libijos aviacijos skrydžių nutraukimas atrišo rankas vakarų šalių koalicijai atakuoti Kadafio armiją, kas lėmė diktatoriaus režimo žlugimą. 2018–2019 metais tokias zonas virš Libijos stengėsi įsteigti maršalo Haftaro pajėgos.

Dėl to akivaizdu, kad neskraidymo zoną paskelbusios šalys neišvengiamai įsitraukia į kovos veiksmus. Jeigu NATO šalys būtų atsiliepusios į Ukrainos prašymus, tai būtų neišvengiamai sukėlę tiesioginį karinį susidūrimą su Rusija. O NATO šalys to kaip išmanydamos vengia.

Ar Ukraina teoriškai galėtų kurti branduolinį ginklą?

Prieš karinius veiksmus Miuncheno konferencijoje Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Ukraina pasirengusi atsisakyti įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą. Pagal šį dokumentą [ru], Ukraina atsisakė visos branduolinės ginkluotės, kuri po SSRS griuvimo liko jos teritorijoje, ir prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties mainais į saugumo ir suvereniteto garantijas, kurias jai suteikė branduolinį ginklą turinčios valstybės — Rusija, JAV ir Didžioji Britanija. Ukrainos prezidento pareiškimą buvo galima interpretuoti taip, kad Kyivas ketina sukurti branduolinį ginklą.

 

Tačiau ar toks teiginys pagrįstas, ar tik tuščiais grasinimas? Akivaizdu, Kyivui problemų su branduolinio ginklo pristatymo priemonėmis problemų nekiltų. Dnipre (buvusiame Dnepropetrovske) yra garsusis „Južmaš“ — didžiausia pasaulyje strateginių balistinių raketų gamykla. Būtent ten buvo sukurta įžymioji SS-18 sunkioji raketa, galinti gabenti daugiau nei 10 branduolinių galvučių. Žiniasklaidos duomenimis, iki 2014 metų krizės „Južmaš“ specialistai vykdė Rusijos strateginių raketų garantinį aptarnavimą. Tad, gamykloje raketų-nešėjų kūrimui kompetencijų užtenka. Branduolinio kovinio užtaiso konstrukcija – ne paslaptis. Charkive yra garsusis Nacionalinis mokslo centras „Charkivo fizikos ir technologijos institutas “ (KIPT), kur atominės bombos kūrimo darbai vyko dar penktajame dešimtmetyje. Galima neabejoti, kad paprastą sprogstamąjį branduolinį užtaisą instituto specialistai sukurtų nesunkiai.

Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad Ukrainoje nėra ginklų lygio skylančiųjų medžiagų — urano-235 ar iki didesnio nei 90% lygio praturtinto plutonio. Norint gauti uraną, reikia kurti sudėtingas specialių centrifugų kaskadas, kuriose iš gamtinės urano žaliavos būtų atskiriamas uranas-235 nuo urano-238. Specialistų nuomone, tokiai gamybai reikėtų investuoti daug milijardų dolerių ir daug metų kurti specialią įrangą, kurios įsigyti neįmanoma. Tokia pati situacija ir su plutoniu. Jį galima išskirti iš atominių elektrinių panaudoto kuro. Tačiau radioaktyvių atliekų mišinyje plutonio tėra apie vieną procentą. Ir jam išgauti taip at reikia specialios įrangos, kuri itin sudėtinga ir brangi. Taigi, ir plutonio gavimas užtruktų daug metų.

 

Taip pat reikėtų atsiminti, kad Ukrainos visuomenė yra kur kas atviresnė, nei Šiaurės Korėjos, kuriai pavyko slapta pasigaminti branduolinį ginklą, o paskui pasitraukti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Visus Ukrainos atominės pramonės objektus reguliariai inspektuoja Tarptautinė atominės energetikos agentūra (IAEA). Nėra jokių abejonių, kad branduolinio ginklo kūrimo darbai (kuriuos tarptautinė visuomenė bet kokiu atveju vertintų kaip rimtą grėsmę) būtų išsiaiškinti ir nutraukti gerokai anksčiau, nei pereitų į praktinio realizavimo stadiją.

Kas yra išrankinė ir neišrankinė ginkluotė, kokia yra RF ir Ukrainos armijose?

Nors atrodytų, klausimas paprastas, ginkluotę skirstyti į išrankinę ir neišrankinę gan sudėtinga. Tarptautinės humanitarinės teisės dokumentuose neišrankinę ginkluotę apibrėžia lyg ir aiškiai. Tai tokia ginkluotė, kurių dėl prigimtinių savybių ir charakteristikų negalima nutaikyti išskirtinai į vadinamus kombatantus, t.y. kovinių veiksmų dalyvius, ir išvengti ar apriboti civilių gyventojų nuostolius.

„Draudžiamas neišrankus puolimas, kuris, tikėtina, lemtų civilių gyventojų žūtis, sužeidimus ir/arba žalą civiliniams objektams, ir būtų pernelyg stiprus, lyginant su konkrečiu ir tiesioginiu pranašumu, kurį tokiu būdu ketinama pasiekti“, — skelbiama 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencija apie karo aukų apsaugą. Keliuose dokumentuose išvardinamos įprastinės neišrankinės ginkluotės rūšys ir ginklai, kurių naudojimas sukelia pernelyg didelius sužeidimus ar kančias. Jiems priskiriama:

 

— bet koks ginklas, kurio pagrindinis veikimas yra pagrįstas pažeidimų sukėlimu skeveldromis, žmogaus kūne neaptinkamomis rentgeno spinduliais;

— įvairios minos: minos-spąstai, save deaktyvuojančios „išmanios“ minos, turinčios elementus, apsunkinančius jų išėmimą, visuotinai prieinamais ieškikliais neaptinkamos pėstininkų minos, savadarbės minos-spąstai, sukurtos kad turėtų nepavojingų objektų formą;

— aklumą sukeliantys lazeriniai ginklai;

— padegamųjų ginklų naudojimas bet kuriuo atveju prieš civilius gyventojus ir civilius objektus, o taip pat miškų ar kitos augmenijos naikinimai, išskyrus tuos atvejus, kai tokius gamtos elementus priešininkas naudoja kariniais tikslais.

Kiek galima suprasti, nei Rusija, nei Ukraina tokios ginkluotės neturi ir tiksliai kol kas jos nenaudoja. Tačiau be išvardintos ginkluotės dar yra kasetinės bombos, raketų kovinės galvutės ir sviediniai, kurie sprogdami išmėto pažeidžiančius elementus ar juose esančius kitus kovinius įtaisus. Tokia ginkluotė pavojinga ne tik savo pažeidimo galia, bet ir tuo, kad dalis užtaisų nesprogsta iš karto ir iš esmės tampa minomis. 2010 metais įsigaliojo konvencija, draudžianti, naudoti, perduoti ir kaupti kasetinę ginkluotę. Tačiau pagrindiniai kasetinės ginkluotės gamintojai ir turintys didžiausius tokių ginklų arsenalus — JAV, Rusija, Kinija — šio susitarimo nepasirašė. Jį pasirašyti dar atsisakė Indija, Brazilija, Pietų Korėja, Pakistanas, Izraelis, Ukraina, – šios šalys laiko kasetinius ginklus efektyviais. Tad, tiek Rusijos, tiek Ukrainos kasetinių užtaisų naudojimą vargu ar būtų galima kvalifikuoti kaip konvencijos pažeidimą — šios šalys jos tiesiog nepasirašė.

Tačiau pagrindinė problema yra tai, kad bet kokią sunkiąją ginkluotę galima naudoti „neišrankiai“, tai yra atakuoti, nesistengiant išvengti taikių gyventojų žūties. Tokį „neišrankinį“ „leistinos ginkluotės“ naudojimą — aviacijos, artilerijos pabūklų ir salvinės ugnies pabūklų — galima išvystyti kiliminiuose bombardavimuose ir masiniuose miestų gyvenamųjų kvartalų apšaudymuose. ХХ amžiaus istorijoje ne taip jau retai civiliai gyventojai buvo atakuojami specialiai, siekiant susilpninti priešininko valią priešintis. Galima prisiminti hitlerinės luftvafės atliktus Roterdamo ir Didžiosios Britanijos miestų bombardavimus, amerikiečių aviacijos atliktą Drezdeno miesto, Šiaurės Vietnamo bombardavimą. Tačiau „neišrankinis“ sunkiosios ginkluotės naudojimas kaskart pateisinamas karine būtinybe, o faktinį ir sąmoningą karo nusikaltimų vykdymą įrodyti – sudėtinga. Dažniausiai tai įmanoma tik daug vėliau.

 

Ar XXI amžiuje įmanomos daug mėnesių ar metų trunkančios miesto apgultys?

Viso šaltojo karo metu kariniai planuotojai rimtai nesvarstė priešininkų miestų užgrobimo būtinybės. Svarbiausia užduotis buvo priešininko kariuomenės sutriuškinimas, o ne visos priešininko teritorijos kontrolė ir juo labiau ne miestų užgrobimas, kuriuose nugalėtojas (jeigu jaustųsi įsipareigojęs paklusti humanitarinei teisei) privalėtų viskuo, kas būtina, aprūpinti šimtus tūkstančių, jei ne milijonus gyventojų. Atliekant karo veiksmus, miestus būdavo planuojama tiesiog apeiti.

Situacija pasikeitė, keičiantis karo pobūdžiui, kai armijos, kelis kartus pranokstančios priešininką, privalėjo pasiekti kokią nors simbolinę pergalę, užgrobdami pagrindinį priešo miestą. Be to, tokia pergalė bent jau suteikdavo šansą nutraukti organizuotą pasipriešinimą. Tuomet didelio miesto šturmas virto dideliu šiuolaikinių karo vadų košmaru. Tokiuose mūšiuose iš esmės sumažėdavo, jei ne visai išnykdavo, šiuolaikinių armijų technologinis pranašumas. Kad ir kokios plačios būtų miesto gatvės, jos yra šiuolaikinės karinės technikos spąstai. Jos apriboja tankų ir šarvuočių manevro laisvę, paversdamos šiuos taikiniais. Pastatai tampa puikia fortifikacija.

 

 

Irako Mosulo mieste ISIL kovotojai sujungdavo kelis pastatus, ir taip galėdavo judėti nepastebėti. Negana to, bet kurį šiuolaikinį miestą išraizgiusiomis požeminėmis komunikacijomis galima atsidurti puolančio priešo užnugaryje. Būtent todėl Grozno šturmas, kurio metu Rusijos armija patyrė didžiausius nuostolius nuo Didžiojo tėvynės karo, pavirto trijų mėnesių kruvinu košmaru. Mūšis dėl Mosulo truko devynis mėnesius. Tad, galima daryti išvadą, kad ilgos miestų apgultys jau tapo realybe.


republic.ru




(10)
(1)
(9)

Komentarai ()