Banginių medžioklė: požiūris iš Japonijos  (19)

Skaitydami pastarųjų savaičių naujienas galėjome aptikti nemažai pranešimų apie susidūrimus tarp Japonijos banginių medžiotojų ir tokiai veiklai nepritariančių organizacijų. Šie konfliktai tęsiasi jau ne pirmus metus ir kiekviena pusė turi savų argumentų. Iš tikrųjų Japonijos veiksmai tokie kontraversiški, kad viso pasaulio šalys yra pasidalinusios į dvi stovyklas: pritariančias medžioklei (mažuma) ir siekiančias tokią veiklą nutraukti.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kodėl aktyvistai ryžtasi plaukti į vandenyną ir blokuoti medžiotojų laivus? Kodėl Japonija nepaisydama didelio tarptautinio spaudimo kasmet sugauna virš 1000 banginių? Bandysime paieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Pagrindinė šiuo metu pasaulinę banginių medžioklę kontroliuojanti organizacija yra „Tarptautinė banginių medžioklės komisija“ (angl. International Whaling Commission arba IWC). Jai priklauso 78 valstybės, kurios susijusios su šia veikla, įskaitant Norvegiją, Islandiją, Japoniją, Australiją ir kt. IWC pagrindinis siekis yra užtikrinti, kad banginių nebūtų sumedžiojama ne daugiau, nei gali atsistatyti jų kiekis. Tai daroma šios organizacijos moksliniam komitetui tiriant, kokia yra įvairių rūšių banginių populiacijos padėtis įvairiose pasaulio vietose ir skiriant šalims atitinkamas medžioklės kvotas.

Pokario laikotarpiu IWC buvo atsidūrusi krizėje, nes nesugebėjo tinkamai užtikrinti banginių apsaugos. To kaltininkės buvo šalys narės, pranešusios žymiai mažesnius sumedžiotų banginių skaičius, nei buvo iš tikro, arba nesilaikiusios IWC rekomendacijų. Tuo metu buvo manoma, kad šie gyvūnai yra atsidūrę rimtame pavojuje ir jiems gresia išnykimas. Tačiau pradedant 1977 metais viskas ėmė keistis. Tuo metu tarptautinė nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių apsaugos konvencija CITES nemažą banginių rūšių skaičių įvardino kaip nykstančias, o po kelių metų Jungtinės Tautos išleido Jūrų Teisės konvenciją, kuri taip pat įpareigojo apsaugoti vandens žinduolius. Šie pasikeitimai padarė įtaką IWC ir buvo priimtas sprendimas nuo 1986 metų sustabdyti banginių medžioklę, išskyrus kai tai daroma „moksliniais“ tikslais arba atliekama „senųjų vietos gyventojų“ (turima galvoje šiaurines tautas, gyvybiškai priklausomas nuo tokios veiklos).

Nepaisant to, šiuo metu banginių medžioklę vykdo dvi šalys: Norvegija ir Japonija (Islandija nusprendė nuo 2008-ųjų tokią veiklą nutraukti). Pirmoji apskundė IWC sprendimą ir jo nesilaiko, o antroji teigia, kad tai daro „moksliniais“ tikslais. Sumedžiojamų gyvūnų skaičius taip pat skiriasi: Norvegija praėjusiais metais sugavo beveik 600 banginių, o Japonija – virš 1000. Šios dvi šalys sulaukia didžiulės kritikos dėl tokių veiksmų ir turi atlaikyti nemažą tarptautinį spaudimą, ypač žinant, kad tai valstybės turinčios aukštą ekonomiką ir banginių medžioklė abiejose nėra svarbi ar tuo labiau gyvybiškai būtina.

Japonija medžioja banginius nuo neatmenamų laikų ir pirmieji tai minintys rašytiniai šaltiniai išlikę nuo VIII amžiaus. Po Antrojo pasaulinio karo trūkstant maisto, banginių medžioklė buvo stipriai išaugus, tačiau vėliau mažėjo ir po tarptautinio draudimo įvedimo buvo pakeista iš komercinės į „mokslinę“. Sugavimų skaičius taip pat tapo ganėtinai apribotas baiminantis blogo tarptautinio Japonijos įvaizdžio. Tačiau visiškai atsisakyti banginių gaudymo Japonija nenori ir tam yra kelios priežastys bei pa(si)teisinimai.

Pirma, tai yra laikoma Japonijos kultūros dalimi ir simboline priklausomybe nuo jūros. Nors banginių medžioklė yra labai maža žvejybos dalis, tačiau bijoma, kad jos atsisakius, gali būti priimti dar didesni suvaržymai įtraukiantys kitas gyvūnų rūšis. Todėl norint išlaikyti esamą padėtį net ir pakeitus medžioklės statusą į „mokslinį“, buvo palikti tie patys komerciniai laivai su ta pačia įgula ir svarbiausia – sugautų ir ištirtų banginių mėsa parduodama į rinką bei valstybiniu mastu skatinamas jos vartojimas. Pavyzdžiui, praėjusių metų lapkričio mėnesio Japonijos dienraštyje Mainichi (liet. „kasdien“) buvo rašoma, kad banginių mėsa įtraukiama darant pietus tų regionų mokyklose, kuriuose banginių medžioklė anksčiau buvo populiari. Straipsnyje taip pat teigiama, kad „jeigu banginių mėsa nebus populiarinama, net grįžus prie komercinės medžioklės šios maisto kultūros jau gali būti nelikę.“ Dėl to yra sakančių, kad Japonija iš tikro vykdo komercinę medžioklę, tačiau gerokai sumažindama jos mastą ir prisidengdama „moksliniais“ tyrimais. Visa tai daroma tam, kad išaugus banginių populiacijai vėl būtų galima nesunkiai grįžti į „verslą“.

Kalbant apie kultūrą, verta paminėti ir tai, kad dauguma pačių japonų nepritaria banginių medžioklei, todėl teiginiai apie šios tradicijos išlaikymą ir socialinę svarbą tampa gana netvirti ir verčia galvoti, kad tai naudojama tik kaip priedanga siekiant politinių ir komercinių tikslų.

Antra, taip neva daromas svarbus mokslinis darbas: tiriamos banginių populiacijos, jų dydis, paplitimas, individų amžius, sveikata ir pan. Kritikai tuo tarpu teigia, kad visa tai galima vykdyti nežudant gyvūnų ir atliekant tik jų išorinius stebėjimus. Be to, net ir prireikus nužudyti banginį tam, kad jį būtų galima ištirti, nebūtina to daryti kasmet ir tokiais dideliais mastais, kaip tai daro Japonija. Galiausiai Japonijos tyrinėtojai neatskleidžia visų pirminių tyrimų duomenų ir sukelia daug įtarimų tuo besidomintiems.

Trečia, Japonijoje nėra jokio vidinio anti medžioklės judėjimo, kuris darytų spaudimą valdžiai. Iš visų protestų surengtų šalyje nė vienas nebuvo organizuotas pačių Japonijos gyventojų ir nėra nė vienos organizacijos skiriančios savo dėmesį šiam klausimui. Nors Japonijos Tyrimų Centro atliktos apklausos duomenys rodo, kad beveik 70 proc. (o anot dienraščio Asahi (liet. „ryto saulė“) apklausos – 55 proc.) gyventojų yra prieš banginių medžioklę ne pakrantės vandenyse, tačiau šis klausimas nesulaukia didelio dėmesio ir žmonės dažnai yra jam abejingi. Tos pačios apklausos duomenys parodė, kad 60 proc. japonų nežino, kad banginiai gaudomi ne pakrantės vandenyse, o net 90 proc. nežino, kiek banginių sugaunama ir kokie tyrimai su jais daromi.

Tuo tarpu didžiosios partijos, palaikančios šią veiklą, neplanuoja jos nutraukti ir per metus iš biudžeto skiria beveik 1 mlrd. ienų (apie 20 mln. litų) subsidijų tyrimų vykdymui ir išlaidų padengimui. Ketvirta, Japonija teigia, kad kai kurių banginių rūšių populiacijos auga ir joms visai nekenkia mažos dalies sumedžiojimas.

Oficialūs šalies pareigūnai yra viešai pareiškę, jog to neleisdamos daryti kitos šalys paverčia banginį „ypatingu“ ir „šventu“, kai tuo tarpu japonams tai tik vienas iš daugelio maistui naudojamų gyvūnų. Tad tol, kol tam tikrai rūšiai negresia išnykimas, žvejybiniai laivai turi teisę šiuos gyvūnus gaudyti. Japonijos Žemės ūkio, miškininkystės ir žvejybos ministerija savo tinklapyje net teigia, kad „pernelyg didelė banginių apsauga gali sunaikinti ekosistemos balansą“, o banginiai sugauna didelius kiekius „komerciškai svarbių ir žmogaus vartojimui skirtų žuvų“, tuo pagrįsdama jų žudymą.

Šis argumentas, žinoma, turi svarumo, nes prieš banginių medžioklę nusiteikusios šalys pačios nužudo milijonus gyvūnų kiekvienais metais vien tik dėl žmonių noro valgyti mėsą. Iš Japonijos požiūrio taško turi atrodyti gana keista, kai žmogus gali nužudyti karvę ar kiaulę, bet tuo pačiu metu baisėtis nužudomu delfinu ar banginiu. Nuosekliausios šiuo atveju čia lieka Japoniją kritikuojančios kai kurios aplinkosauginės ir gyvūnų teisių organizacijos, kurios pritaria veganizmo idėjoms ir siekia, kad gamtoje vyrautų ekologinė pusiausvyra be didesnio žmogaus kišimosi. Be to, kritikai teigia, kad ekosistemos išbalansavimas dėl per didelio banginių skaičiaus negali įvykti, nes jų dabartinė populiacija yra žymiai mažesnė palyginus su buvusia prieš šimtą ar daugiau metų.

Banginių medžioklei nepritariančios valstybės didžiausią spaudimą Japonijai daro per tarptautines organizacijas, tokias kaip minėtoji Tarptautinė banginių medžioklės komisija. Kai kurios nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos, kaip kad Greenpeace arba Sea Shepherd, imasi ir aktyvių tiesioginių veiksmų – plaukia su savo laivais į jūrą blokuoti medžiotojų laivų ar kitaip jiems trukdyti. Kone kiekvienais metais įvyksta incidentų, kurie sulaukia nemažo dėmesio. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus buvo susidūrę Japonijos ir Greenpeace laivai, pernai Sea Shepherd laivas taranavo medžiotojų laivą, o jau šių metų pradžioje viso pasaulio dėmesio sulaukė dviejų protestuojančių Sea Shepherd įgulos narių paėmimas įkaitais ir už kelių dienų įvykęs jų paleidimas.

Tai didžiausi konfliktai. Mažesni dažniausiai apsiriboja trukdymu banginių medžiotojams plaukti, persekiojimu, didelių plakatų iškabinimu, savo reikalavimų skelbimu per garsiakalbius, filmavimu, nuotraukų darymu ir pan. Kai kurie šie veiksmai tiesiogiai trukdo medžioti banginius, bet kai kuriais labiau siekiama paveikti viešąją nuomonę, ypač kai tuo domisi viso pasaulio žiniasklaida. Tiek banginių medžiotojai, tiek besistengiančios juos sustabdyti aplinkosauginės organizacijos turi kaip pateisinti savo veiksmus. Pirmieji antruosius vadina „piratais“ arba „ekoteroristais“, kurie trukdo teisėtą veiklą, nes Japonija banginius medžioja „moksliniais“ tikslais leidžiamais IWC.

Tuo tarpu Greenpeace ir Sea Shepherd laikosi pozicijos, kad Japonija tik dangsto savo komercinę medžioklę po „moksliniais“ tyrimais bei pabrėžia, kad egzistuoja ir daugiau tarptautinių teisės aktų, saugančių banginius. Be to, svarbų vaidmenį čia vaidina ir Jungtinių Tautų chartija dėl pasaulio gamtos, kurioje teigiama, kad nevyriausybinės organizacijos turi teisę įgyvendinti tarptautinių aplinkosaugos įstatymų laikymąsi. Ir nors dėl kai kurių savo veiksmų aplinkosaugininkai sulaukia kritikos, yra labai daug juos palaikančių žmonių.

Nepaisant didelio priešiškumo, nebuvo nė vienų metų, kad Japonija nemedžiotų banginių. Jeigu tokios veiklos būtinumą svarstytų užsienio valstybės, labai tikėtina, kad ji būtų greitai nutraukta. Tačiau tol, kol pačios Japonijos gyventojai abejingai žiūri į žudomus banginius, o valdančios partijos suinteresuotos tai tęsti, galima tikėtis, kad dar ne vienerius metus girdėsime ir matysime su tuo susijusias naujienas.

Linas Didvalis

Žalioji Lietuva

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(1)
(2)
(-1)

Komentarai (19)