Cheminiai ginklai Baltijos jūroje – vis garsesni pavojaus varpai, bet jokių sprendimų  (2)

Tarptautinės organizacijos „Helkom“ (Helsinkio komisijos Baltijos jūros apsaugojimo klausimais) duomenimis, per pastaruosius kelerius metus vien danų žvejai 362 kartus tinklais iš jūros ištraukė aviacijos bombų bei statinių ar net cisternų su ipritu. Anot mokslininkų ekologų, dabar Baltijos jūroje jau teliūškuoja daugiau kaip 4 tūkstančiai tonų iprito. Nors kiti specialistai šiuos nuogąstavimus priskiria daugiau politiniams šūkiams, nei tikrų faktų konstatavimui, tačiau visi be išimties sutinka, jog Baltijos jūros dugne paslėptas arsenalas – tarsi uždelsto veikimo milžiniška ekologinė bomba. Tik niekas nežino, kada ji sprogs ir kas blogiausia, kol kas nesiimama jokių praktiškai naudingų veiksmų tam išvengti…

Istorijos ištakos 

Iš pradžių – truputis istorijos apie cheminius ginklus ir jų kelionę į Baltijos jūrą. 1915 metų pavasarį Vakarų fronte ilgai nebuvo permainų. Anglų ir prancūzų kariuomenė vis atmušinėjo vokiečių atakas. Buvo laikas imtis ryžtingų priemonių. Ir balandžio 22 dienos vakarą virš vokiečių pozicijų prie Ipro upės pasklido žalsvas debesis. Nešamas vėjo jis tyliai nuplaukė Vakarų kryptimi. Grėsmingas dujų valktis sruvo pažeme, skverbėsi į apkasus bei priedangas.

Tą dieną vokiečiai paleido 180 tonų chloro. Per šią dujų ataką žuvo 5 tūkstančiai žmonių, invalidais tapo 10 tūkstančių. Po savaitės vokiečiai pakartojo mirtiną ataką: į vakarus nuo Varšuvos fosgeno ir chloro mišinį panaudojo prieš rusus. Žuvo 1200 žmonių, keli tūkstančiai tapo invalidais.

Pirmojo pasaulinio karo metais kovojančios šalys pagamino 180 tūkstančių tonų cheminių ginklų, iš jų panaudota buvo 125 tonos. „Kovinį krikštą“ perėjo daugiau kaip 40 nuodingųjų medžiagų rūšių. Nukentėjo milijonas 300 tūkstančių žmonių.

Išgąsdintos tokių pribloškiamų skaičių, 1925 metų birželio 17 dieną didžiausios pasaulio šalys Ženevoje pasirašė protokolą, draudžiantį kare naudoti dusinamojo, nuodingojo poveikio ir kitokias panašias dujas bei bakteriologines priemones. Šį dokumentą vėliau ratifikavo per 100 valstybių. Tačiau kai kurios šalys ne tik neatsisakė cheminio ginklo gamybos, bet ir tebenaudojo jį karo lauke. 1935 metais Italija didelėmis pajėgomis kelis kartus atakavo Etiopiją – tada nuo cheminio ginklo žuvo 250 tūkstančių žmonių. 1937-1943 metais Japonija nuodingąsias medžiagas naudojo prieš kinus – ir karius, ir taikius gyventojus.

Antrasis pasaulinis karas. Nacių paradas miesto gatvėmis

Cheminių kovinių medžiagų kaupimo bumas suaktyvėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Kovojančios šalys pagamino daugiau kaip 600 tūkstančius tonų cheminių bombų, sviedinių ir minų, užtaisytų nuodingosiomis medžiagomis. Laimė, tais metais jos nebuvo plačiai naudotos. Tačiau pavienių atvejų pasitaikė: 1942 metų kovą Kryme panaudojęs cheminį ginklą vermachtas sunaikino apie 10 tūkstančių žmonių.

1942-ųjų pavasarį Maskvą pasiekė žvalgybos pranešimas. Jame buvo sakoma, kad artimiausią vasarą Vokietija ketina fronte panaudoti savo slaptą ginklą – naujausias nuodingąsias medžiagas. Grasinimai atrodė rimti. Trečiojo reicho arsenaluose buvo sukaupta amunicijos su ipritu, liuizitu, alamotitu, fosgenu, lifostenu. Vokietijos pramonė išmoko gaminti tabuną ir zariną, zomano gamyba pradėta tik karo pabaigoje. Cheminės aviacijos bombos, sviediniai, minos, fugasai, rankinės granatos, nuodingųjų dūmų granatos, mašinos vietovei apnuodyti – visa tai buvo vokiečių armijos arsenale. Jos generalinis štabas savo strategiją nustatė dar 1937 metais: „Mes neturime naudoti naujų nuodingųjų medžiagų atskirai ir nedideliais kiekiais. Tokios nuodingosios medžiagos turi būti panaudotos žaibiškai, netikėtai, lemiamoje vietoje ir plačiu frontu“.

Tarybų Sąjunga perspėjo Vokietiją, kad jei ji ryšis masinei cheminei atakai, bus imtasi adekvačių priemonių. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas birželio 5 dieną paskelbė, jog taip elgsis ir sąjungininkai. JAV ir Anglija 1942-ųjų pradžioje buvo pasirengusios gaminti didelio toksiškumo organinio fosforo medžiagas.

Plataus masto cheminio karo Hitleris nesiryžo pradėti. Taip nuo kankinamos mirties buvo išgelbėti dešimtys milijonų žmonių. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, cheminio ginklo grėsmė nesumažėjo ir dabar. Nuodingasis Antrojo pasaulinio karo paveldas graso užnuodyti gyvenimą dabartinei kartai.

1970 metais vienoje karo ligoninių gulėjęs dabar velionis admirolas V. Tribucas palatos kaimynui papasakojo apie vermachtui priklausiusio cheminio ginklo nuskandinimo operacijas. Tais laikais tokia informacija buvo itin slapta.

Antrasis pasaulinis karas. Adolfas Hitleris

Potsdamo konferencijos nutarimu visi trofėjiniai cheminiai ginklai turėjo būti sunaikinti. Tačiau nei nugalėtojai, nei nugalėtieji neturėjo saugių jo naikinimo technologijų. Taigi atskirose zonose cheminius ginklus naikino okupacinė valdžia. Tarybiniai mokslininkai vadovybei rekomendavo Vakarų Vokietijoje rastus ginklus nuskandinti Atlanto vandenyne, 200 mylių nuo Farerų salų. To ketinimo įvykdyti nepavyko: TSRS neturėjo specialių priemonių, leidžiančių gabenti nuodingąsias medžiagas ir audros sąlygomis. Tada karinė vadovybė pasiūlė palaidoti jas Baltijos jūroje. 1946 metais į Volgasto uostą netoli Penemiundės 42 traukinių sąstatais, laikantis visų saugumo priemonių, buvo atgabenta 35 tūkstančiai tonų Trečiojo reicho „palikimo“ – cheminių kovinių medžiagų.

Tarybų Sąjungos armijos vadovybė anglų zonoje išsinuomojo prekinius laivus, galinčius gabenti po 200-300 tonų. Ekspedicijai vadovavo patyręs jūrų karininkas trečiojo rango kapitonas K. Terekovas. Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno kapitonui leitenantui Konstantinui Terskovui atitekusi užduotis buvo labai nelengva. Jam buvo įsakyta pačioje giliausioje Baltijos jūros vietoje palaidoti 34 tūkst. tonų cheminių ginklų, konfiskuotų iš nacistinės Vokietijos. Kadangi dauguma prekybinių ir karinių laivų buvo užsiėmę karinių trofėjų gabenimu, K. Terskovui teko vos du iš anglų išnuomoti krovininiai laivai, dar pora baržų ir būrys prievarta įdarbintų vokiečių jūreivių. „Dirbant tokiais tempais mums reikės 10 mėnesių“, – rašė jis dienoraštyje. Jo užduotis buvo prie Gotlando salos, tarp Švedijos ir Latvijos krantų, paskandinti cheminius ginklus.

Kapitono dienoraštyje rašoma, kad sovietų jūreiviai tiesiog išmetė į jūrą tūkstančius sviedinių su cheminiu „įdaru“, todėl nustatyti vietą, kur jie guli, nepaprastai sunku. Maža to, paskandintos aviabombos dažnai iškildavo į paviršių. „Mums teko šaudyti į jas iš kulkosvaidžių“, – rašė K. Terskovas. Dar 6-ajame dešimtmetyje bangos į Švedijos krantus išmesdavo sviedinių. Vėliau jų nuolat įkliūdavo į žvejų tinklus.

1947 metais nuo birželio 2 iki gruodžio 28 dienos Baltijos jūroje buvo nuskandinta 35 tonos cheminių ginklų. Dar 5 tonos atgulė jūros dugne už 65-70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos uosto, 30 – piečiau Kristianseno salos, į vakarus nuo Danijai priklausančios Bornholmo salos.

Vakarų Vokietijoje anglų ir amerikiečių kariuomenės rasti cheminiai ginklai (iš viso apie 240 tūkstančių tonų) 1945 metų pabaigoje ir 1946-ųjų pradžioje buvo pergabeni į laikinas saugyklas netoli Vokietijos Kylio bei Emdeno uostų. Ten pat buvo suvežti ir pasenę vokiečių bei anglų laivai, dideli keleiviniai laineriai, iš visos Europos surinkti laivai, rimtai nukentėję per bombardavimus. Vienais duomenimis, tokių transporto priemonių buvo 42, kitais – netoli 50-ies. Dešimtys laivų, prikrautų cheminių bombų, sviedinių bei minų ir talpyklų su nuodingosiomis medžiagomis, pačios ar buksyruojamos pasiekė nuskandinimo vietas. Šešiose Europos akvatorijose jūros dugne liko gulėti 302875 tonos nuodingųjų medžiagų. Be to, 120 tūkstančių tonų anglų cheminių ginklų ilsisi nenustatytose Atlanto vandenyno vietose ir vakarinėje Lamanšo sąsiaurio dalyje.

Baltijos jūra – uždara cheminių ginklų kapavietė

Taigi, trofėjinis cheminis ginklas buvo paskandintas čia pat, keliose Baltijos ir Šiaurės jūros vietose. Viena iš jų yra už 70 jūrmylių į vakarus nuo Lietuvos krantų. Šioje vietoje, į pietryčius nuo Gotlando salos, Tarybų Sąjungos karinės pajėgos už borto iš baržų išmetė apie 2000 t bendro svorio (1000 t aktyvios medžiagos) cheminio ginklo. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1200 km² plote, iš kurio mažiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai. Šis sąvartyno plotas gali būti dar labiau išplitęs, kadangi dėžės ir konteineriai buvo skandinami laivams plaukiant arba dreifuojant.

Kiek tai pavojinga?

Vokietijos nugalėtojai buvo savo laiko žmonės. Jie nemąstė apie ekologines savo veiksmų pasekmes. Tačiau ipritas, pavyzdžiui, itin toksiškas lieka ilgus dešimtmečius. 1941-aisiais JAV Edžvudo arsenale nelegaliai buvo palaidota partija iprito. Po trisdešimties metų atkasus tą vietą paaiškėjo, kad jo savybės nė kiek nepakito – praėjus pusei amžiaus nuo iprito prasiskverbimo į dirvą žmonės nukentėjo nuo jo likučių. Ipritas pavojingas ir sąveikaudamas su jūros vandeniu. Kanados mokslininkų duomenimis, mišinys, susidaręs dėl iprito hidrolizės, išlaiko toksines savybes kelis dešimtmečius. 1970-aisiais būtent nuo šios medžiagos, paskandintos Japonijos pakrantės vandenyse, nukentėjo nemažai žmonių.

Ipritas – dichlordietilo sulfidas, dar vadinamas garstyčių dujomis, sukurtas 20-ojo amžiaus pradžioje kaip masinio naikinimo ginklas. Patekęs ant odos, jis sukelia ilgai negyjančias žaizdas, o įkvėpus pažeidžia kvėpavimo takus ir plaučius. Ipritas patekęs ant žmogaus kūno sukelia nudegimus, įkvėptos dujos dusina ir nudegina kvėpavimo takų gleivines. Žmogus, įkvėpęs 5 miligramus iprito, miršta per 3 minutes.

Pavadinimą „ipritas“ ši cheminė medžiaga gavo todėl, kad vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 metais jį panaudojo mūšyje prie Ipro upės Belgijoje.

Liuizito savybės panašios kaip iprito, bet toji medžiaga yra organinis arsenas junginys (2-chloretenilarsen dichloridas), taigi praktiškai visi jos transformacijos produktai ekologiškai pavojingi. Beje, rusų mokslininkai 1995 metais pasiūlė biologiškai kontroliuoti arseno koncentraciją žuvyse, gaudomose Europos akvatorijose. 1990-ųjų kovą Baltosios jūros pakrantėje buvo rasta dešimtys tūkstančių žuvusių krabų bei midijų, daugiau kaip 6 tūkstančiai jūros žvaigždžių. Tyrimai parodė, kad beveik visi jūros gyventojai žuvo nuo iprito – 1950 metais Baltojoje ir Barenco jūrose buvo nuskandinta keli tūkstančiai vienetų trofėjinės vokiečių, rusų, rumunų ir japonų armijų cheminės amunicijos.

Iprito pasekmės…

Cheminių medžiagų utilizavimas – gana sudėtingas procesas. Kaip ir garstyčių dujos (ipritas), liuizitas dusina ir degina; jį negalima sudeginti dėl sudėtyje esančio arseno. Arsenas arba išlėks per kaminą, arba pernelyg užnuodys pelenus. Visgi lenkų chemikai surado, kaip nepavojingai sunaikinti liuizitą.

1945 m. sandėlyje netoli Lodzės lenkai aptiko devynias tonas adamsito, giminingo liuizitui, sukeliančių vėmimą ir naudojamų malšinant riaušes dujų. Ant talpų, kuriose buvo saugomos dujos, buvo vokiški užrašai. Pagal Tarptautinę cheminių ginklų sutartį, aptiktus cheminius ginklus privalo pasiimti ir sunaikinti ta šalis, kurioje jie buvo pagaminti. Bet Vokietija paneigė turinti ką nors bendro su šiuo radiniu, o Lenkija nesugebėjo to įrodyti. Todėl naikinti pavojingąjį radinį teko patiems lenkams.

Tą pavyko padaryti panaudojus adamsito reakciją su fosforo rūgštyje esančiu vandeniliu. Tokios reakcijos niekas iki tol nebuvo bandęs. Skirtingai nuo kitų metodų, kuriuose atsiranda nuodingos arseno druskos, ši technologija duoda gryną arseną, kurį galima panaudoti, pavyzdžiui, gaminant stiklą.

Skambantys pavojaus varpai

Rusijos kariniuose archyvuose liko slaptų dokumentų, susijusių su cheminio ginklo nuskandinimu dviejuose rajonuose. Neseniai Gynybos ministerija juos išslaptino.

Konsultuodamiesi su Mokslų akademija ir strateginės ginkluotės sistemų kūrėjais, keli mokslininkai parašė nedidelę monografiją: bandė pagrįsti ekologinės katastrofos, kurią gali sukelti nuskandintos nuodingosios medžiagos, grėsmę ir pasiūlė problemos sprendimo būdą. Tyrinėjimais susidomėjo žymiausias britų žvalgybos tyrinėtojas Filipas Naitlis. 1992 metais Londono žurnale „Sunday Times Magazin“ buvo publikuotas reportažas „Mirtini šiukšlynai“, kuriame pirmą kartą parodytos Tarybų Sąjungos nuskandinto cheminio ginklo vietos. Kiek ir kur tokių ginklų palaidojo JAV bei Anglija, duomenų nebuvo. Tiesą atskleisti padėjo tas pats F. Naitlis.

1993 metais 180 valstybių, tarp jų Rusija ir JAV, pasirašė konvenciją, draudžiančią kurti, gaminti, kaupti ir naudoti cheminį ginklą. Konvencijos dalyviai įsipareigojo per trejus metus po ratifikavimo imtis naikinti nacionalines cheminių ginklų atsargas, o praėjus 10 metų visiškai juos likviduoti. Tačiau kovinėmis priemonėmis šiuo atveju laikomi tik cheminiai sviediniai, antžeminėse kapvietėse palaidoti po 1977-ųjų sausio 1-osios arba nuskandinti po 1985-ųjų sausio 1-osios. Cheminio ginklo, kuriuo armija buvo ginkluojama anksčiau, deklaruoti nereikia. Tokio pavojingo sprendimo vienas iš galimų motyvų – NATO ir TSRS ne tik laidojo cheminius ginklus nacionalinėse teritorijose, bet ir skandino juos neutraliuose vandenyse.

Taigi dabar laivai su nuodingosiomis medžiagomis jūros dugne jau pragulėjo daugiau kaip 50 metų. Baiminamasi, jog jų korpusai surūdijo 70-80 procentų. Greitu laiku reikia laukti pasirodant teršalų. Kiek jie bus pavojingi?

1992 metais rusų mokslininkai atliko Baltijos jūroje TSRS nuskandintų ginklų analizę. Jų nuomone, pirmasis juntamas iprito išmetimas laukiamas po 60 metų, antras – praėjus 125 metams nuo nuskandinimo. Per antrąjį periodą bendras nuodingųjų medžiagų jūros vandenyje kiekis prie Liepojos gali sudaryti 550 tonų (90 procentų visų tame rajone nuskandintų medžiagų), prie Bornholmo salos – apie 6 tūkstančius tonų (85 procentai). Pavojingiausios tų medžiagų – ipritas, kurio didžioji dalis jūros dugne atsidurs nuodingų drebučių pavidalu.

Priminsime, kad tie tyrimai apėmė vien „tarybinę“ cheminių ginklų dalį, o ji sudaro vos 12 procentų bendro trofėjinių cheminių ginklų kiekio. Kitos bombos, sviediniai ir minos kartu su laivais ilsisi Skagerako bei Kategato sąsiauriuose, keldami didžiausią grėsmę Europos pakrančių akvatorijoms. Skagerako sąsiauryje, 600-700 metrų gylyje, norvegų tyrinėtojai rado 15 laivų su cheminėmis medžiagomis. Dar 9 aptiko švedų mokslininkai. Tie laivai paskandinti 200 metrų gylyje. Kas gi vyksta su šiomis pavojingomis medžiagomis jūros dugne?

Cheminių medžiagų elgesys jūrinėje aplinkoje priklauso ir nuo cheminių, cheminių-fizikinių medžiagos savybių, ir nuo aplinkos veiksnių, tokių kaip temperatūra, druskingumas, vandens pH.

Ginkluotė kelia pavojų tik tada, kai esanti jos viduje karinė medžiaga pasklinda. Tai gali atsitikti staiga, sprogimo metu, t. y., sprogimą gali sukelti mechaninis slėgimas iškėlimo operacijos metu arba lėtai, rūdijant sviedinio sienelėms. Iki šiol Helsinkio Konvencijos regiono palaidotoje karinėje ginkluotėje tokių sprogimo atvejų dar niekada nebuvo nustatyta.

Ginkluotės būklė keičiasi priklausomai nuo daugelio veiksnių: pradinio sienelių storio, medžiagų, iš kurių pagamintas ginkluotės korpusas ir uždegiklis (tai yra – geležies ar aliuminio lydinių), bei laidojimo vietų savybių – žemės kietumo, kur ginkluotė guli, veikiama vandens ir dumblo, bei kur ji palaidota – nuosėdų paviršiuje ar izoliuota nuo deguonies.

Nustatyta, jog vidutinis korozijos greitis yra 0,15 mm per metus. Tokiu atveju 75, 105, ir 150 mm artilerinių sviedinių, kurių storis yra atitinkamai 8,9, 10,6 ir 13,1 mm, bei bombų, kurių sienelių storis yra tik 1,5 ir 3 mm, kovinės nuodingosios medžiagos turėtų būti jau pasklidusios po jūrinę aplinką. Tačiau remiantis tik teorine nuomone ar teoriniais skaičiavimais, negalima apibūdinti cheminės amunicijos būklės skirtingose laidojimo vietose.

Narai prie nuskandintų laivų

Giluminės Skagerako sąsiaurio srovės teka rytų kryptimi, paviršinės – į Šiaurės jūrą. Kategato sąsiauryje irgi yra giluminių rytų kryptimi bei paviršinių vakarų kryptimi tekančių srovių. Į jūrą patekusios pavojingos medžiagos bei jų hidrolizės produktai kurį laiką cirkuliuos Baltijos akvatorijose, o tada paviršinių srovių nešamos keliaus į Šiaurės jūrą.

Baltijos jūroje per metus pagaunama maždaug 800 tūkstančių tonų žuvies ir jūros produktų, t. y. apie 1 proc. pasaulyje sugaunamos žuvies. Vadinasi, per metus daugiau nei 250 mln. žmonių rizikuoja prie jūros produktų kaip „pagardą“ gauti dar ir nuodingųjų medžiagų dozę. Tačiau kokybės kontrolė šiuo atveju bejėgė. Kuris žuvies pramonės gigantas (ir ne gigantas) sutiktų savo valia atsisakyti verslo? Jei kiltų panika ir žuvies bei poilsio ir pramogų verslo rinka pajūryje žlugtų, bendri suinteresuotųjų šalių nuostoliai galėtų sudaryti 12-15 mlrd. JAV dolerių per metus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, pakanka prisiminti istoriją su „pasiutusia“ angliška jautiena. Didžiosios Britanijos ekonomika per 4 mėnesius patyrė daugiau kaip 2,5 mlrd. svarų sterlingų nuostolių, dar daugiau – dėl tiekimo kontraktų nutraukimo. Taigi, ekonominiai aspektai nelinkę aštrinti šios problemos.

Niūrios prognozės

Pirminė analizė rodo, kad plataus masto Europos pakrančių vandenų užteršimas nuodingosiomis medžiagomis prasidės šio dešimtmečio pabaigoje ir truks ilgus dešimtmečius. Sveikatai pavojingi chemikalai nedideliais kiekiais pradės kauptis augaluose, zooplanktone ir žuvyse. Tačiau masinių mirčių turbūt nebus, nes žuvys sugeba prisitaikyti prie sunkių gyvenimo sąlygų. Tokios adaptacijos pavyzdys – žuvis, gavusi Tribolodon hakonesis pavadinimą. Ji gyvena ir dauginasi rūgščiame ežere, susidariusiame vieno Japonijos ugnikalnio krateryje.

Bornholmo įduba labai populiari ir tarp danų, ir tarp švedų žvejų. Tačiau žvejoti ten itin pavojinga – būtent šiose vietose išbarstyti dugne guli artilerijos sviediniai, bombos, statinės ir konteineriai. Jei tralai neardytų jūros dugno, mokslininkai ne taip jaudintųsi dėl galimo staigaus cheminių medžiagų išmetimo į paviršių, tačiau įduboje žvejojama dieną naktį.

Bornholmo įduba labai populiari ir tarp danų, ir tarp švedų žvejų

Trofėjinių cheminių ginklų nuskandinta ir prie Kaliningrado, ir Gdansko įlankoje. Tuose rajonuose irgi aktyviai gaudomos žuvys, nors navigaciniuose žemėlapiuose yra atitinkami perspėjamieji ženklai. Beje, ipritu ir jo irimo produktais mielai maitinasi mikroorganizmai. Per juos medžiagos patenka į planktoną, kuriuo maitinasi žuvys, krevetės ir ruoniai. Žuvys, tarp jų ir tos, iš kurių gaminami šprotai, mėgsta plaukioti būtent cheminių ginklų nuskandinimo rajonuose.

Reikėtų paminėti dar vieną faktą: Baltijos jūros plotas – maždaug 400000 kvadratinių kilometrų ir ji gana sekli (vidutinis gylis sudaro apie 50 metrų), atskirta nuo Atlanto vandenyno, tad vanduo joje visiškai pasikeičia tik per 27-erius metus. Vadinasi, cheminėms medžiagoms išsiliejus į vandenį žus visa, kas gyva. 80 milijonų žmonių, gyvenančių šešiose Baltijos šalyse, tai bus nebe ekologinė nelaimė, o nacionalinė ekologinė katastrofa.

Rusų genetikas profesorius V. Tarasovas padarė slogias išvadas. Jis nustatė, kad nuodingosios medžiagos, per maisto grandinę patekusios į žmogaus organizmą, turi ne tik toksinį, bet ir mutageninį poveikį. Kaip ir radiacija, mutagenai sukelia žmonių somatinių bei lytinių ląstelių pakitimus. Somatiniai pakitimai skatina piktybinių auglių vystymąsi, o lytinių ląstelių mutacijos lemia, kad vaikai gimsta su ydomis. Apnuodijimo sukelti genetiniai pakitimai negrįžtami, vadinasi, mutacijos iš genofondo nebedings. Paveldimi ateinančių kartų defektai gali būti tokie žymūs, kad jų nepavyks pašalinti net naujausios kartos vaistais. Dabar nuo neigiamo ekologinio poveikio planetoje kasmet miršta 1,6 milijono žmonių. Po kurio laiko tą liūdną statistiką gali papildyti ir europiečiai.

Lietuvos Jūrinių tyrimų centro organizuotos tyriamosios ekspedicijos rezultatai

Sulig kiekvienais metais augantis cheminės ginkluotės išsiveržimo į aplinką pavojus jaudina visų aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių šalių gyventojus. Turimas žinių apie palaidotą cheminę ginkluotę kiekis dar neleidžia prognozuoti galimos cheminių medžiagų elgsenos jūrinėje aplinkoje, o tai kelia susirūpinimą jūrinės ekosistemos būkle ir reikalauja daugiau dėmesio skirti šios sudėtingos situacijos ištyrimui.

Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centras, įvertindamas šios problemų aktualumą ir svarbą, mokslinių tyrimų laivu „Vėjas“ bei Krašto apsaugos ministerijos KJP laivu M-51 „Kuršis“, atliko kompleksinę karinę bei mokslinę-tiriamąją ekspediciją Lietuvos ekonominės zonos vakarinėje dalyje, 70 jūrmylių nuo Lietuvos krantų esančiame paskandintos cheminės ginkluotės kapinyno rajone

M-51 „Kuršis“

Nuskandintos cheminės ginkluotės kapinyno rajone tyrimų kompleksą sudarė:

1. Sedimentologiniai tyrimai: sedimentų sluoksnio storio nustatymas (būtinas karinės amunicijos padengimo dugno nuosėdomis įvertinimui ir korozijos greičio nustatymui).

2. Hidrologiniai tyrimai: ginklų skandinimo rajono gylių patikslinimas; priedugninio sluoksnio temperatūros ir druskingumo nustatymas.

3. Hidrocheminiai tyrimai: vandenilio jonų koncentracijos – pH, deguonies kiekio ir sieros vandenilio vandens priedugnio sluoksnyje, fosforo ir PO₄ kiekių nustatymas.

4. Toksikologiniai tyrimai: arseno koncentracijų priedugniniame vandens sluoksnyje ir grunte nustatymas.

5. Hidrobiologiniai tyrimai: mikrobiologiniai tyrimai specifinėms bakterijoms įvertinti; fotosintetinio pigmento – chlorofilo „a“ – kiekių, fitoplanktono ir zooplanktono bendrijų rūšinės sudėties ir gausumo nustatymas.

6. Magnetinės anomalijos detekcija, dugno hidroakustinis ištyrimas ir inspektavimas vaizdo kamera: jūros dugno magnetinis ir hidroakustinis ištyrimas, magnetinių anomalijų pažymėjimas ir identifikacija, objektų vaizdo skanavimas ir jų būklės įvertinimas.

Krašto apsaugos ministerijos KJP minų medžiojimo laivo M-51 „Kuršis“ karinių plaukiojimų metu klasifikuoti objektai suteikia prielaidą, kad paieškos rajone nuskandintų cheminio ginklo talpų gali būti, o jų laidojimo vietoje jūros gylis svyruoja nuo 84 iki 126 m.

Cheminio ginklo laidojimo vietoje dugne sutinkamos kelių litologinių atmainų dugno nuosėdos. Giliausioje šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje rajono dalyje dugno paviršių dengia smulkiaaleuritinio dumblo nuogulos, kurių storis svyruoja nuo 20 iki 50 cm. Centrinėje ir pietinėje rajono dalyje dugno paviršiuje sutinkamos smulkiagrūdžio smėlio nuosėdos, kurių storis neviršija 10 cm. Giliau slūgso rudos spalvos limnoglacialiniai moliai. Pietrytiniame rajono kampe dugno paviršiuje sutinkami moreniniai dariniai, netolygiai padengti plonu (iki 1 cm storio) smėlio arba geležies-mangano konkrecijų sluoksneliu.

Šiuolaikinių nuosėdų kaupimasis cheminio ginklo sąvartos vietoje vyksta tik šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje rajono dalyse. Sedimentacijos greitis čia svyruoja 0,02-0,03 cm per metus. Rajono centre ir pietrytinėje jo dalyje šiuolaikinės nuosėdos nesikaupia. Ši rajono dalis yra priskiriama lėtos arba nulinės sedimentacijos zonai.

Cheminio ginklo laidojimo vietoje priedugninių srovių greitis yra 0-40 cm per sekundę. Jis nuolatos kinta ir dažniausiai maksimumą pasiekia Klaipėdos-Ventspilio plynaukštės šlaite. Srovių kryptis nėra pastovi. Reikia detalesnių tyrimų, vyraujančią srovių krypčių ir greičio įvertinimui.

Vyraujančios šiaurinių krypčių silpnos priedugnio srovės ir dugno reljefas (85-125 m gylis) nesudaro didesnių galimybių ištirpusioms cheminėms medžiagoms patekti prie Lietuvos krantų.

Druskingiausias vanduo (12 ‰), kuris gali skatinti palaidoto cheminio ginklo metalo koroziją, yra labiausiai nuo Lietuvos krantų nutolusioje ir giliausioje šiaurės vakarinėje Lietuvos ekonominės zonos dalyje.

Žema vandens temperatūra (4-6˚C) palaidoto cheminio ginklo akvatorijos priedugnio sluoksnyje lėtina cheminių medžiagų tirpimo procesą, metalo koroziją ir cheminių reakcijų greitį. Nei vienas tirtas hidrocheminis parametras (deguonis, pH, sieros vandenilis, fosfatai ir bendras fosforas) neparodo ryškių tirtos Baltijos jūros akvatorijos būklės pokyčių. Tyrimų metu stebėtos vandenyje ištirpusio deguonies, pH, sieros vandenilio, fosfatų ir bendro fosforo koncentracijos yra būdingos tirtai Baltijos jūros akvatorijai.

Vienu iš analizės parametrų buvo pasirinktas arsenas, nes jis yra cheminio ginklo medžiagų sudėtyje, tokių kaip luizitas, klarkas I, II ir kitos. O svarbiausia, kad jis, skirtingai nei kitos cheminio ginklo sudėtyje esančios medžiagos, gali akumuliuotis dugno nuosėdose. Arsenas – vienas iš daugelio mikroelementų natūraliai egzistuojančių aplinkoje ir dalyvaujančių biogeocheminiame cikle.

Paprastai, natūralios arseno koncentracijos aplinkoje yra labai mažos. Ekspertų teigimu foninė arseno koncentracija Baltijos jūros vandenyje yra 1 μg/l, o dugno nuosėdose – 100 mg/kg sauso grunto. Bet kokia anomali situacija arseno atžvilgiu bylotų apie nenatūralų šios medžiagos patekimą į jūrinę aplinką.

Arseno tyrimai rodo, kad nuskandinto cheminio ginklo medžiagų, savo sudėtyje turinčių arseno, pasklidimas aplinkoje yra nepastebimas arba minimalus ir eliminuojamas savaiminio aplinkos komponentų apsivalymo procesų metu. Arseną toleruojančios bakterijos buvo aptiktos tik priedugnio sluoksnyje dviejose cheminio ginklo laidojimo rajono vietose, tačiau jų koncentracija buvo metodo jautrumo lygyje. Kitose tyrimų vietose šios grupės bakterijos neišaugo – arseno koncentracija buvo per maža tam, kad atsparios arsenui bakterijos galėtų intensyviai vystytis.

Pagal kiekybinį planktoninių bakterijų vystymąsi cheminio ginklo laidojimo rajono vandenys atitinka mezo-eutrofinį lygį; tai įprasta ir būdinga šiam rajonui. Planktoninių mikrodumblių bendrijos struktūra, jų gausumas, biomasė ir chlorofilo „a“ kiekis paskandinto cheminio ginklo zonoje atitiko Baltijos jūros rajonų fitoplanktono išsivystymo kiekybines bei kokybines charakteristikas. Mėginiuose nebuvo rasta pažeistų mikrodumblių ląstelių, jų forma ir spalva atitiko normalią būklę.

Cheminio ginklo laidojimo rajone zooplanktono bendrijos pokyčių nepastebėta. Zooplanktono rūšinė sudėtis ir gausumas buvo panašūs, kaip ir kituose atviros Baltijos jūros rajonuose. Priedugniniame vandens sluoksnyje, kaip ir kituose gilesniuose Baltijos jūros rajonuose, zooplanktono bendrijų struktūrą formavo 3-5 rūšys. Gausiai aptikti lervinių stadijų organizmai (iki 43 %) rodo, kad tai „švari“ priedugnio zooplanktono bendrijų gyvenamoji aplinka.

Jūros dugno reljefas tiriamosios ekspedicijos zonoje

Lietuvos ekonominėje zonoje esančio cheminio ginklo laidojimo rajone cheminių medžiagų poveikio jūrinei aplinkai nebuvo pastebėta. Gauti tyrimų rezultatai tik įvertina netoli mūsų esančio paskandinto cheminio ginklo rajono dabartinę ekologinę būklę, tačiau nesumažina keliamo pavojaus mūsų pakrantei masto. Ši informacija tik dar labiau paragina visas Baltijos jūros šalis vienytis, ieškant šios aktualios problemos sprendimo būdų.

Pasiūlymų pakanka, konkrečių darbų – trūksta

Ne pirmus metus Baltijos jūros problemomis užsiimantis Rusijos dūmos deputatas Anatolijus Jefremovas, vienas organizacijos „Eko-Balt“ įkūrėjų, turi pasiūlymų, kaip išvalyti jūrą. Jis siūlo tai, ko negalima utilizuoti, iškelti – sausumoje nuodingąsias medžiagas būtų galima naikinti. Tai, ko iškelti dėl tam tikrų priežasčių negalima (labai surūdiję ar jau pažeisti korpusai ir pan.), reikėtų užkonservuoti, tačiau naudoti ne betoninius sarkofagus, o specialią medžiagą – akvapolimerą. Taip laivai atsidurtų savotiškuose maišuose.

Rusijos moksliniame taikomosios chemijos centre yra sukurta net speciali technologija. A. Jefremovo nuomone, nuodingųjų medžiagų utilizavimo gamyklas būtų galima statyti negyvenamose salose, viena kurių – vakarinėje Suomių įlankos dalyje, 30 km nuo kranto. Dabartinės technologijos (kaip Kaliningrado korporacijos KONTEX specialistų sukurtos kriogeninės) leidžia tokius darbus atlikti saugiai. Ir dirbti reikėtų ne slaptai, kad nepasklistų gąsdinantys gandai ir pramanai, o stebint visos Europos ekologams.

Viena, ko absoliučiai negalima daryti, A. Jefremovo teigimu, – palikti visko kaip yra ar nenorėti spręsti problemos prisidengiant nuomone, kad situacija prie Švedijos krantų ar toliau mūsų nejaudina, nes tai per toli. Tai visų žmonių problema.

2006 metų liepos 14 dieną pradėtas vykdyti trejus metus truksiantis bendras rusų ir belgų projektas, kuriam vadovauja Širšovo okeanologijos instituto direktoriaus pavaduotojas Atlanto vandenyno skyriui Vadimas Paka. Be rusų ir belgų, jame dalyvaus Vokietijos, Danijos, Suomijos ir Latvijos specialistai. Ketinama ištyrinėti cheminio ginklo palaidojimo rajonus Latvijos ir Švedijos teritoriniuose vandenyse.

Kas bus, kai visas cheminis užtaisas pasklis po vandenį?

Tarptautinės teisės požiūriu antihitlerinės koalicijos šalys neturi jokios atsakomybės už nuskandintus cheminius ginklus, kadangi tais laikais nebuvo tarptautinių susitarimų, draudžiančių tai daryti. Tačiau šiuo atveju reikėtų vadovautis ne teise, o bendrosiomis moralės normomis.

Rusų mokslininkai ne kartą kėlė galutinio trofėjinio vokiečių cheminio ginklo palaidojimo problemą – bandė tai daryti tarptautiniuose kongresuose ir seminaruose. Prieš kelerius metus pranešimas, kuriame buvo ir mokslinės tyrimo ekspedicijos rezultatai, skaitytas Osle NATO šalių atstovams dalyvaujant. Tačiau Vašingtonas ir Londonas ėmėsi savų priemonių: dokumentus apie trečiojo reicho cheminio ginklo kapavietes įslaptino iki 2017 metų. Jie mano, kad Baltija nuo jų pernelyg toli, taigi jei ir įvyks kas nors baisaus, tai ne pas juos ir ne su jais. Išeitų, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Bėda tik ta, kad patys skęstantieji kol kas linkę skęsti tyliai ir net nebando galvoti, kaip išsisukti iš padėties.

Mokslininkų darbai sistemingai aptariami mokslinėse konferencijose, ta tema parašyta nemažai straipsnių bei pranešimų. Deja, darbas nejuda, nors problema puikiai žinoma ir Baltijos šalių vyriausybių vadovams, ir ES vadovybei, JTO organizacijai. Sunkiausias klausimas – ne „kas kaltas?“ ar „ką daryti?“. Problemos dėl daugelių čia išvardintų aspektų nesiryžta spręsti nei politikai, nei specialistai. Vien jau dėl to, jog nėra vieningos nuomonės kaip geriausia utilizuoti šias pavojingas medžiagas.

Kai kurių specialistų teigimu, kol ipritas yra jūros dugne, jo keliamas pavojus yra mažiausias. Cheminis ginklas prie Gotlando salos yra įduboje, kurios gylys siekia 130 metrų. Net ir įvykus korozijai, cheminės medžiagos negalės pasklisti po didesnį vandens plotą. Be to, ištekėjęs ipritas yra klampus, primenantis naftos ar mazuto „blyną. Kas kita, jeigu iprito bombų liekanos iškeliamos iš vandens. Esant didesnei nei 14 laipsnių šilumos temperatūrai, ipritas pradeda garuoti. Tokiu būdu susidaro mirtinai pavojingos dujos. Todėl blogiausia, kai cheminis ginklas pakliūna į žvejų tinklus ir yra iškeliamas iš dugno. Nors cheminio ginklo kapavietės jau seniai yra pažymėtos jūriniuose žemėlapiuose, tai nėra pakankama apsisaugojimo priemonė.

Nors sprendimus priimti sunku, tačiau labai keista, kad abejingai reaguoja būtent europiečiai, pamišę dėl sveiko maisto, boikotuojantys modifikuotus rapsus, keliantys triukšmą dėl gliutamatų kiekio kai kuriuose produktuose ir baudžiantys tuos, kurie nesurenka šunų kakučių…

Paslaptingos ligos – papildomas penas gandams

Pastaraisiais metais Rusijos teritorijoje vis dažniau kyla keistos epidemijos. Specialios komisijos kviečiasi geriausius ekspertus, kad būtų išaiškintas „iks faktorius“, tačiau daugeliu atvejų tyrimai neduoda jokių konkrečių rezultatų.

Vis dažniau fiksuojamas genetinių defektų ir vėžinių susirgimų padidėjimas tarp Baltijos šalių gyventojų. Vienas oficialių paaiškinimų – esą tai radioaktyviojo debesies, kadaise atslinkusio nuo Černobylio, padariniai. Tačiau tikrosios priežastys gali būti ir kitokios: nuodai Baltijos jūroje.

Ką slepia romantiški, bet labai paslaptingi jūros vandenys?

„Dujų karaliumi“ pramintas ipritas labai toksiškas ir gali prasiskverbti net per guminius drabužius. Dar pavojingesnis liuizitas. Abi šios medžiagos beveik netirpsta vandenyje, už jį sunkesnės, tad ištekėjusios iš nuskandintų talpyklų jūros dugne sudaro nuodingas balas. Tačiau ipritas ir liuizitas labai gerai tirpsta naftos produktuose bei alyvoje – šiomis medžiagomis Baltijos jūra itin užteršta. Naftos dėmės kaip kempinė sugeria ipritą bei liuizitą ir tą nuodingąjį įdarą išnešioja visur. Šiandien jau nustatyta, jog viltys, kad ipritas su laiku suirs, niekinės: po vandeniu tie nuodai puikiausiai išsilaiko labai ilgai ir nepraranda toksinių savybių.

Ne geresnis ir liuizitas. Nors jis ir skyla vandenyje, virsta ne mažiau toksine netirpia medžiaga. Be to, liuzite yra arseno, kuris kaupiasi planktone ir vėliau patenka į žuvų organizmą. Ir ipritas, ir liuzitas net menkutėmis dozėmis sutrikdo genų veiklą ir sukelia ligas, primenančias spindulinę ligą. Tai paaiškėjo tik po to, kai tonų tonos nuodingųjų medžiagų atsidūrė jūros dugne…

Medikai ne kartą skelbė pavojų dėl odos ligų, kylančių išsimaudžius Baltijos jūros Suomių įlankoje. Tačiau sieti jas vien su cheminio ginklo kapavietėmis kol kas neišeina. Specialistai bejėgiškai skėsčioja rankoms negalėdami paaiškinti nei ligų kilmės, nei žmonių mirčių priežasties. Taigi, situacija sudėtinga, nežinomųjų daug, sprendimams reikia daug finansų ir ne ką mažiau tarptautinės politinės valios ir pagaliau logiško ir teisingo sprendimo ką daryti… Turbūt visko per daug, jog situacija artimiausiu laiku imtų keistis…

Parengta pagal:

• Greit pajūryje mutantai rinks iprito drebučius…
• Apokalipsės nuojauta bangų mūšoje 
• Trečiojo Reicho palikimas: istorija tęsiasi
• Jūrinio tyrimo centro ataskaita
  
  

Komentarai (2)