Skraidantys žmonės: artėja šuoliai be parašiuto (video)  (5)

Skraidantys žmonės vieną gražią dieną tikisi iššokę iš lėktuvo saugiai nusileisti žemėn be parašiuto. Dauguma jų įsitikinę, kad techniškai tai įmanoma, rašo JAV dienraštis „The New York Times“. Pasak dienraščio, Jebas Corlissas nori skraidyti. Ne taip, kaip broliai Wrightai, o taip, kaip mes skraidome sapnuose – jis nori iššokti iš sraigtasparnio ir nusileisti be parašiuto.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Apie šiuos neįprastus norus galite pažiūrėti video siužetą. Kad ir kokia keista būtų ši jo svajonė, apie tai svajoja ne jis vienas. Pasak Corlisso, visame pasaulyje yra koks pustuzinis to paties tikslo siekiančių žmonių grupių – Prancūzijoje, PAR, N. Zelandijoje, Rusijoje, JAV ir kitur. Ir nors apie atradimą kalbėti dar anksti, šio tikslo siekimas žadina juose Everesto ir pasaulio ašigalių pirmeivių dvasią.

„Techniškai visa tai įmanoma“, – tvirtina Sent Luiso universiteto (JAV) fizikos profesorius ir parašiutininkas Jeanas Potvinas, vykdantis tyrimus JAV kariuomenės užsakymu. Tačiau jis pripažįsta, kad egzistuoja viena problema: „Nesu tikras, kokios būtų saugumo ribos ir kokia tikimybė, kad neužsimušite“.

Prancūzas Loic Jeanas Albertas, geriau žinomas „Skraidančio dabitos“ iš įžymiojo „YouTube“ filmuko pravarde, aiškina kur kas atviriau: „Jums gali vieną kartą pasisekti, o kito bandymo metu galite užsimušti“.

Teigiama, kad didžiausia problema – nusileidimas. Kiekviena skraidančių žmonių grupė bando ją spręsti savaip. Daugelis apie tai pasakoja labai miglotai, nes baiminasi, kad kas nors nudžiaus jų idėją, rašo „The New York Times“.

Corlissas ketina šokti iš lėktuvo be parašiuto, dėvėdamas tik aerodinaminį kostiumą su sparnais. Jo konstrukcija aeronautikos požiūriu labiau primena voverę skraiduolę, nei paukštį ar lėktuvą. Jis ketina nusileisti savo išrastame nusileidimo take. Toks šuolis primena slidininko šuolį nuo tramplino, o techninis šio sumanymo įgyvendinimas atsieis apie 2 mln. dolerių. Būtent tuo ir galima paaiškinti Corlisso šnekumą, teigia dienraštis.

Savo ruožtu Jeanas Albertas mano, kad jis galės nusileisti slysdamas apsnigto kalno šlaitu, tolydžio mažindamas greitį. „Svarbiausia – kaip atsidurti lygiagrečioje sniego dangai padėtyje, kad visiškai nebeliktų vertikalaus greičio. Taip bus išvengta smūgio, o paskui bus galima paprasčiausiai nušliuožti“, - aiškina jis.

Tuo tarpu sklandymui skirtų „sparnuotų“ kostiumų gamintoja Maria von Egidy iš Pietų Afrikos Respublikos sakė pradėjusi kurti aerodinaminį kostiumą, kuris leis sklandytojams saugiai nusileisti ant kojų. „Manau, žmonės supras, kad tai logiška, - sakė von Egidy, šiuo metu ieškanti rėmėjų savojo kostiumo gamybai. – Mane stebina, kodėl niekas anksčiau nesusiprotėjo to padaryti? Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie tuo susidomės.“

Skraidyti besiveržiantys žmonės – arba narsuoliai, arba Don Kichotai, rašo „The New York Times“. Net Evelui Knievelui pakako sveiko proto užsisegti parašiutą, kai savuoju „Skycycle X-2“ motociklu 1974 m. susiruošė šokti per Snake River kanjoną.

Pasak dienraščio, pavasarį Jebas Corlissas pabandys atlikti pirmąjį iš trijų bandymų siekdamas savo tikslo. Apsivilkęs aerodinaminį kostiumą jis iššoks iš lėktuvo, kuris po to apsisuks 270 laipsnių ir pradės leistis dideliu kampu. Corlissas turėtų įskristi atgal į lėktuvą. Tai bus antrasis toks jo bandymas. Pirmasis nepavyko, nes jis nepataikė į lėktuvą. Tad jam teko išskleisti parašiutą ir nusileisti įprastu būdu.

„Lėktuvas skrido per greitai“, - konstatavo Corlissas, kuriam labiau išgarsėti pavyko 2006-ųjų balandį, kai už bandymą nušokti nuo „Empire State Building“ dangoraižio apžvalgos aikštelės jį suėmė policija. Tačiau teisėjas nutarė atmesti jam pateiktus kaltinimus.

Aerodinaminiai sklandymo kostiumai – ne naujiena, jie buvo užvaldę pasakotojų vaizduotę dar nuo tada, kai žmonės ėmė svajoti skraidymą. Nuo pat Ikaro iki animacinių filmų personažo W. E. Coyote‘o, kuris bandymo metu tėškėsi į kalną, visi rezultatai buvo katastrofiški, primena dienraštis.

Kiek rimčiau apie praktinį tokio kostiumo naudojimą buvo pradėta kalbėti maždaug prieš 15 metų, kai Patrickas de Gayardonas išrado saugesnę jo atmainą.

Šiuolaikiniuose sklandymo kostiumų modeliuose naudojamas tankiai suaustas nailonas. Šios medžiagos atraižos susiuvamos tarp kojų ir tarp kūno bei rankų. Taip suformuojami savotiški sparnai, kurie prisipildo oro ir sukuria keliamąją jėgą, leidžiančią judėti į priekį ir manevruoti ore, kartu lėtinant kritimą. Kostiumams, kurių kaina šiuo metu siekia apie 1000 dolerių, nuolat tobulėjant neatsiliko ir sklandytojai. Geriausi iš jų – o tokių nedaug – gali skristi palei horizontalius uolų, kalnagūbrių ir šlaitų kontūrus.

„Sparnuotasis kostiumas visiškai keičia skrydžio ir šuolio pobūdį“, - tvirtina Jeanas Albertas, kuris „YouTube“ filmuke skrieja vos 2 metrų aukštyje virš žmonių galvų Šveicarijos Alpėse. – Jis sukuria trečiąją dimensiją, nes įprastų šuolių metu skrydžio trajektorija dažniausiai išlieka vertikali.“

Kai kurie tokius aerodinaminius kostiumus naudojantys sklandytojai sumažina vertikalaus kritimo greitį iki 48 kilometrų per valandą. Tuo tarpu horizontalaus judėjimo greitis kartais siekia iki 120 km/h. Net jei sklandytojui pavyktų atlaikyti tokį greitį, bet koks klaidingas judesys išprovokuotų kritimą, kuris neišvengiamai baigtųsi mirtimi, sako profesorius ir parašiutininkas Jeanas Potvinas.

Jebas Corlissas tvirtina, kad jam pavyks sėkmingai nusileisti skrendant 208 kilometrų per valandą greičiu. Kad apsaugotų kaklą, jis savo šalmą pritvirtins prie tvirto aerodinaminio kostiumo egzoskeleto, rašo „The New York Times“.

„Ar yra pasaulyje beprotis, kuris galėtų pralenkti mane darydamas ką nors pavojingesnio? – retoriškai telefonu iš savo namų Malibu klausė 31 metų Corlissas. Jis turi sukaupęs didžiulę šuolių iš didelio aukščio patirtį. Corlisso sąskaitoje – daugiau nei 1000 šuolių, įskaitant šuolius nuo Eifelio bokšto ir Aukso Vartų tilto. Corlisso planus remia aerokosminės pramonės bendrovė „Vertigo“, dalyvavusi NASA ir Pentagono projektuose.

„Ar tai įmanoma? – klausia „Vertigo“ įkūrėjas ir parašiutininkas Royus Haggardas. Ir pats sau atsako: - Taip!“ Haggardas pats puoselėja į Corlisso sumanymą panašius planus, tačiau, pasak jo, jiems pritrūko ir laiko, ir pinigų. Jei Corlissui pavyks surinkti pakankamą sumą, „Vertigo“ padės jam suprojektuoti ir pastatyti specialų nusileidimo taką. „Visiems norisi padaryti tai pirmiesiems“, - aiškina Haggardas.

Pasak dienraščio, tokie žodžiai kelia savaime suprantamą ir neišvengiamą klausimą – kodėl?

„Todėl, kad visi mano, jog tai neįmanoma, - sako Corlissas. – Svarbiausia – parodyti žmonėms, kad jie klysta. Jei norite daryti pribloškiančius dalykus, turite prisiimti pribloškiančią riziką“.

Susidomėjusiems tokia beprotiška adrenalino paieška, siūlome perskaityti dar kelis straipsneliu - apie individualaus skraidymo šveicarų entuziastą Yves Rossy, skrendantį po padanges prie nugaros prisitvirtinus trijų metrų ilgio sintetinius sparnus su dviem reaktyviniais varikliai arba galimus kosminius šuolius iš kosmoso.

www.balsas.lt

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: TV3
TV3
(0)
(0)
(0)

Komentarai (5)