Prieš 32 metus, spalio 26 dieną somaliečiui Ali Maow Maalin, dirbusiam vietinėje ligoninėje virėju, buvo diagnozuoti raupai. Ši data įsimintina tuo, jog nuo to laiko daugiau nediagnozuota nei vienos natūraliomis sąlygomis pasireiškiančios raupų infekcijos.

Norint visiems laikams sunaikinti raupus, tekdavo sustabdyti kviekvieną infekcijos protrūkį. Tam infekcijos židiniai būdavo izoliuojami ir vakcinuojami visi to regiono gyventojai, naudojant "žiedinio vakcinavimo" pavadinimu žinomą strategiją. Jos pagrindas buvo stebėti žinomus ligos pasireiškimo atvejus ir riboti jų geografinį judėjimą. Pradinė problema, su kuria susidurdavo WHO specialistai, buvo ta, kad itin trūkdavo informacijos apie pačius susirgimų atvejus, kadangi tokia informacija retai pasiekdavo vietinės valdžios atstovus. Ligos įveikimui didelę reikšmę turėjo tai, kad  raupais sirgdavo tik žmonės, o kitų ligos platintojų gyvūnų tarpe neegzistavo. Ankstyvąsias vakcinos partijas kaip labdarą tiekė JAV ir Sovietų Sąjunga, tačiau jau 1973 metais daugiau kaip 80% visos vakcinos buvo pagaminama besivystančiose šalyse.

Paskutinysis didelis raupų židinys Europoje atsirado 1972 metais tuometinėje Jugoslavijoje, kai Vidurio Rytų šalyse viešėjęs piligrimas iš Kosovo kartu su savimi parsivežė ir virusą. Epidemijos metu užsikrėtė 175 žmonės, 35 iš jų mirė. Valdžios atstovai paskelbė karinę padėtį, įvedė karantiną ir vykdė plataus masto populiacijos vakcinaciją, pasitelkiant WHO pajėgas. Per du mėnesius epidemija buvo įveikta. Prieš tai nedidelis raupų protrūkis 1963 metų gegužės-liepos mėnesiais įvyko Stokholme (Švedija), kai užkratą iš Tolimųjų Rytų pargabeno vienas švedų jūreivis. Liga buvo įveikta pasitelkus karantiną ir vietinės populiacijos vakcinaciją.

1975 metų pabaigoje raupų susirgimų pasitaikydavo tik Somalio pusiasalyje Afrikoje. Čia sąlygos buvo sudėtingos, kadangi susisiekimą apsunkindavo kelių trūkumas. Padėtį dar labiau komplikavo vykstantys civiliniai karai, badas ir intensyvūs pabėgėlių srautai. 1977 metų pradžioje buvo pradėta intensyvaus ligos atvejų sekimo, izoliavimo ir vakcinacijos programa. Paskutinis natūraliomis sąlygomis pasireiškęs vietinis susirgimas raupais (Variola minor virusas) buvo diagnozuotas Somalio Merca miesto ligoninėje dirbusiam virėjui Ali Maow Maalin 1977 metų spalio 26 dieną. Paskutinysis užsikrėtimo labiau pavojingu Variola major virusu buvo nustatytas dviejų metų Bangladeše gyvenusiai mergaitei Rahima Banu 1975 metų spalį.

Globalus raupų sunaikinimas buvo patvirtintas 1979 metų gruodžio 9 dieną, po to, kai iš žymių pasaulio mokslininkų sudaryta komisija atliko intensyvų patikrinimą. Vėliau šis faktas buvo patvirtintas Pasaulio sveikatos asamblėjos metu 1980 metų gegužės 8 dieną (rezoliucija WHA33.3). Pirmieji du rezoliucijos sakiniai teigė: "Įvertinant 1958 metais WHO inicijuotos globaliosios raupų sunaikinimo programos pažangą ir rezultatus ir jos suintensyvinimą 1967 metais ... vienareikšmiškai skelbiama, jog pasaulis ir jo žmonės išsikovojo laisvę nuo raupų, kurie buvo labiausiai niokojanti epidemijos formos liga daugelyje šalių, pradedant anksčiausiais laikais, po savęs paliekanti mirtį, aklumą ir subjaurojimus, ir kuri dar vos prieš dešimtmetį siautėjo Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje".

Apytiksliais vertinimais per visą 20-ąjį amžių pasaulyje nuo raupų mirė apie 500 milijonų žmonių. Pirmosios nacionalinės vakcinavimo programos buvo pradėtos 19-ojo amžiaus pirmame dešimtmetyje, tačiau tik po globalaus Pasaulinės sveikatos įsikišimo 1958 metais, ligą pavyko visiškai sunaikinti.

Komentarai (6)