Gintaras Aleknonis. Lietuva, kaip gyveni?  (0)

„Labas! Kaip gyveni?“ Taip pasveikinęs netikėtai sutiktą, paskutinį kartą tikriausiai dar anais gūdžiais sovietmečio laikais matytą bičiulį gali ir nesulaukti atsakymo. Ketvirtis amžiaus neišvengiamai keičia žmones, tenka ir apsipažinti. Bet, jeigu nesuklydai, atsakymo į klausimą gali tikėtis dvejopo. Trumpo „Ačiū, gerai“ arba ilgo ir (tikriausiai) nuoširdaus prisipažinimo apie užklupusias bėdas ar besitęsiančias negandas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Trumpasis atsakymas dar visiškai nereiškia, kad žmogus iš tikrųjų gyvena gerai. Gal pasakyti tiesą trukdo per kelis dešimtmečius išdygusi susvetimėjimo siena. O gal toks trumpas atsakymas rodo, kad jau esame vakariečiai. Ir suprantame, jog klausimas „Kaip gyveni?“ tėra mandagumo frazė, į kurią reikia atsakyti lakoniškai, neužkrauti sutiktajam nei savo rūpesčių naštos, nei dalintis džiaugsmais. Sutiktajam nerūpi tavo atsakymas, jis veikiau laukia klausimo „O kaip tu gyveni?“ Taip ir išsiskiriama tik pasiklausus. Antrasis, ilgasis, atsakymo variantas neretai turi dvi atmainas. Galima išgirsti ilgą skundą arba nė kiek ne trumpesnį pasigyrimą. Kažkodėl daugeliui mūsų atrodo, kad skundu galima labiau patraukti dėmesį. Bent taip rodytų mūsų viešosios erdvės patirtis ir koktus didžiosios žiniasklaidos įsitikinimas, kad tik bloga žinia yra įdomi. Nors ir ilgas gyrimasis, ir nenutrūkstantis aimanavimas dažniausiai reiškia tą patį – dėmesio stoką. Neretai pagalvoju, o kaip į tokį tradicinį klausimą atsakytų šiandienos Lietuva? Ieškodamas atsakymo pirmiausia, žinoma, tikėtumeisi sociologų pagalbos. O naujausi jų tyrimai rodo, kad tik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų sako esantys patenkinti pokyčiais šalyje, vykusiais nuo nepriklausomybės atgavimo iki 2011 metų. Truputį daugiau už mus aimanuoja kaimynai latviai, o štai optimistiškai nusiteikusių estų dvigubai daugiau negu lietuvių. Atrodo, kad išgirdę klausimą „Kaip gyveni?“ dauguma mūsų būtų linkę sustoti ir ilgai skųstis.

Sakysite, labai blogai. Mes vėl garsėjame savo pesimizmu. Neskubėkime daryti išvadų. Pasaulinės apklausos rodo, kad tik trečdalis darbuotojų didžiosiose bendrovėse (tose, kurių įsikūrimo ir investicijų mes taip laukiame Lietuvoje) teigia besidomintys savo darbo reikalais. Keturi iš penkių darbuotojų keistų darbą, tačiau mano, kad nerastų geresnio. Toks pat pesimizmas, kaip ir pas mus. Bet pasaulis ramiai kopia iš vienos krizės, o sulaukęs kitos vėl ropščiasi aukštyn. Ir mes kartu. Tik atrodo, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius dar nesupratome, kad krizės, lygiai kaip ir pakilimai, yra laikini.

Norėdami iš laiko perspektyvos įvertinti tą „didžiąją burbančiųjų daugumą“, prisiminkime Baltijos kelią. Tai, ko gero, gražiausias momentas visoje dvidešimtojo amžiaus Lietuvos istorijoje, o gal ir apskritai visame tautos kelyje. Vienybės, susitelkimo ir pakilimo metas. Tuomet niekas neaimanavo, nesiskundė. Tikėjo.

O kiek mūsų stovėjo Baltijos kelyje? Atrodo, kad visa Lietuva. O iš tikrųjų? Dabar kalbama apie du, du su puse milijono pabaltijiečių, iš kurių beveik milijonas buvo lietuviai. Tuomet Lietuvoje gyveno per pusketvirto milijono. Nesudėtinga matematika – už rankų susikibę stovėjo kas ketvirtas. Tie, kurie šiandien nesiskundžia? Sutapimai nerodo priežastinio ryšio. Bet kirba mintis – anuomet dauguma tylėjo, kentėjo ir bijojo. Gal todėl ta dauguma ir šiandien nepatenkinta. Arba bent sakosi esanti nepatenkinta. Burbantieji paprasčiausiai nori numesti atsakomybę nuo savęs. Kiti atsakingi. Ne tik už tavo šalį, bet ir už tavo asmenines bėdas.

Tiems, kurie sako, jog „anuomet“ Lietuvoje buvo geriau, koks pigus tuomet buvo pienas, duona ir benzinas, siūlyčiau pažvelgti pro langą. Kiemuose, gatvėse ar keliuose per dvidešimt metų įvyko tikra revoliucija, kuri simboliškai atskleidžia ir mūsų pasiekimus, ir klaidas. Mes galime skųstis spūstimis gatvėse, nevalytais ir duobėtais keliais, bet… Buvo laikas, kai automobilis buvo sunkiai įgyvendinama lietuvio svajonė. Išeidamas į pensiją galėjai tikėtis „talono“, bet koks keturratis buvo prabanga, už kurią tekdavo pakloti pusės gyvenimo santaupas. Atsimenate pasakojimus apie kapitalistinių Vakarų bedarbius, kurie užsiregistruoti į darbo biržą važiuoja savo automobiliu. Nepastebėjome, kaip mes tai pasiekėme. Tik niurname. Automobilių spūstys rodo, kad piliečiai praturtėjo greičiau negu valstybė, o žiemos pusnys mūsų kiemuose liudija, kaip praturtėję kratomės atsakomybės, kurią vis norime suversti kitiems.

Oficialūs bei neoficialūs karai keliuose apnuogina mūsų tikrąjį požiūrį į gyvenimą, kuriame gyvybė dar netapo tikrąja vertybe, kur noras pasijusti viršesniu už kitus gali užgožti savisaugos instinktą. Prieš dvidešimt metų alkūnėmis gynę savo privačią erdvę sausakimšuose troleibusuose, persėdę į automobilius mes nepasidarėme laisvesni. Anuomet važiuodami autobusais svajojome apie automobilius, šiandien, sėdinčiuosius automobilių spūstyse, kažkas bando guosti svajonėmis apie metro. Pamirštama, kad piko valandomis metro vagonuose būna pačios didžiausios spūstys. Ir norint tai sužinoti nereikia brangiai kainuojančių studijų.

Turinys 

  • Redakcijos skiltis
    Prie ribos 8
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Žiemos pradžia 10 
  • Ta akimirka žavinga
    Seniausias pasaulio medis – Metusela 11
  • Miškas ir mes
    I. Kilevičienė. Aistros dėl medienvežių svorių nerimsta 12
    A. Brukas. Vilniaus krašto miškininkų likimai 20
    Kas naujo pasaulyje 25
  • Pokyčių verpetuose
    A. Kvedarienė. Šiukšlių versle – milijonų dalybos 26
    D. Augutis. Bioįvairovė Lietuvos miškuose 29
  • Savas miškas
    A. Matulevičiūtė. Darnios miškininkystės eksperimentas 32
    V. Kasperavičius. Apdovanoti geriausi miškų savininkai 36
  • Pažintis
    V. Valiušaitis. Miškas ir lietuvis 38
    R. Adamonis. Jam pušys labas rytas sako 40
    Mažieji ereliai rėksniai 44 
  • Baldai
    L. Rumbutytė. Lietuva dar nesidomi ekologiškais baldais 46 
  • Medis ir verslas
    V. Ilonis. Kai dirba nesidairydami 50
    Skelbimai 54 
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Vilkai pakaunėje 58
    A. Patašius. Žvėriena – ne maistas, o puota 60
  • Iš raudonosios knygos
    Marmurinis auksavabalis 63 
  • Knygų lentyna
    R. Karpuška. Paukščių stebėjimas 64
  • Mūsų žosmė
    Prielinksnių vartosena 64
  • Pirma buvo žodis
    G. Aleknonis. Lietuva, kaip gyveni? 66 
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Ar ne svarbiausias vaisius citrina? 68
  • Medis ir aplinka
    V. Ilonis. Žaliasis mano miesto apdaras(II) 70
    V. Kučinskas. Citrinmedinis ūsuotis jau Lietuvoje 72
  • Miško pavilioti
    V. Kasperavičius. Dailiai ir tvirtai padaryti per maža 74
  • Jaunuolynas
    A. Patašius. Šimtamečiai parkai įkvepia skrydžiui 76
  • Mano medis
    G. Umbrasas: “Medžiai – lyg sulėtinto tango šokėjai” 78
  • Juokai
    Šunys (II)
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Gintaras Aleknonis
(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)