„Geriau medis“: pasaulio architektūros meistrai renkasi amžių patikrintą medžiagą  (19)

Medis, ilgus metus vadintas tradiciniu ir kaimišku, kratosi senųjų etikečių ir vis dažniau imamas suvokti kaip šiuolaikiška, itin moderni statybinė medžiaga, į kurią naujai pažvelgti įkvepia ir garsiausių pasaulio architektų darbai – drąsiai, lanksčiai ir kūrybingai. Visuomenės dėmesiui į šių menininkų kūrybą ir medžio panaudojimo galimybes atkreipti įsteigtas tarptautinis architektūros apdovanojimas The Spirit of Nature Wood Architecture Award.

Avangardo pripažintas

„Plytos ar gelžbetonis?“ – „Geriau medis.“ Toks netikėtas buvo pasaulinio garso architektūros žvaigždės Renzo Piano atsakymas į italų dienraščio Corriere della Sera žurnalisto klausimą apie tai, kokią medžiagą geriausia rinktis statant naujus namus nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems Italijos Abruzų regiono gyventojams. „Tai lengva, lanksti, perdirbama, saugi medžiaga, atsinaujinantis šaltinis. Tų namų statyboms medžiai kertami, tačiau ir pasodinama jų tris kartus daugiau. Vėliau, nugriovus namus, toje vietoje galima pasodinti mišką, naudotą medieną perdirbti. Trumpai tariant, dirbama su gamta. Geriau pamiršti tą gelžbetonį, kuris viską paverčia labiau pažeidžiamu ir nelanksčiu“, – tęsia R. Piano.

Galėtume pamanyti, kad sulaukęs garbaus amžiaus Paryžiaus Pompidu modernaus meno centro, New York Times dangoraižio, netrukus Londone duris atversiančio aukščiausio Europos statinio, smagiai vadinamo „šuke“ ir kitų XX a. postmoderniosios architektūros charakterį formavusių kūrinių autorius staiga persigalvojo ir susigėdo savo nueito, pažangiausiomis technologijomis ir avangardinėmis idėjomis grįsto kūrybinio kelio. Tačiau toks įspūdis apgaulingas, ypač jei esame užvaldyti minties, kad medis tinkamas tik mažiems užmiesčio statiniams, poilsiavietėms ar jaukiam šeimos nameliui „arčiau gamtos“. Ištikimiausi architekto gerbėjai, sekantys kiekvieną menininko judesį, žino, kad jo kūrybos biografijoje yra darbų, įrodančių, jog medis niekuo nenusileidžia stiklui, plienui ar betonui. Ne tik nenusileidžia, bet kartais ir aplenkia.

Išraiškingas pasakotojas

Aplenkia ten, kur jokia kita statybinė medžiaga negalėtų papasakoti vietos istorijos taip, kaip medis. Gražus pavyzdys – Jean-Marie Tjibaou kultūros centras Naujojoje Kaledonijoje. Tai, kad konkursą laimėjo būtent šis projektas, lėmė architekto lankstumas. R. Piano į tolimąją Ramiojo vandenyno salą nesistengė įspausti savo europietiško požiūrio ir Vakaruose nugludinto stiliaus. „Viskas, ką aš atsinešiau, buvo tik mano įgūdžiai ir technika“, – sako jis. Čiabuvių trobeles primenantis architektūrinis kompleksas gimė iš bendravimo su vietos žmonėmis, įsiklausant į jų kultūrinį palikimą ir istoriją, įvertinus gamtos diktuojamas sąlygas ir vietos kraštovaizdį. Tjibaou kultūros centras tapo kanakų genties identiteto simboliu, savo medžiagoje išsaugojęs tautos dvasią, forma primenantis tradicijas, o kartu įkūnijantis atvirumą ateičiai ir naujovėms. 

Išmoningai medį savo kūriniuose R. Piano panaudojo ir gimtojoje Italijoje. Koncertinių salių komplekse Parco della Musica Romoje, duris atvėrusiame 2002 m., didžiosios salės interjero lubas dengia masyvios organiškų formų medžio burės, o naujosios Akvilos miesto koncertų salės tiek interjeras, tiek eksterjeras suplanuoti iš medžio.

Brėžia ateities gaires

R. Piano tapo pirmuoju architektu, kuriam 2000 m. buvo įteiktas naujasis 1999-aisiais Suomijoje įsteigtas tarptautinis architektūros apdovanojimas The Spirit of Nature Wood Architecture Award, kuriuo už architektūrinį meistriškumą įvertinami kūrėjai ar kūrybinės grupės, savo darbais rodantys pažangiausius ir kūrybingiausius medienos panaudojimo pavyzdžius. Organizatoriai tikisi, jog šiuo prizu ne tik pavyks atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į tas architektūros formas, kuriose medis užima centrinę padėtį, bet ir skatins į medinę architektūrą žvelgti profesionaliau, pagarbiau ir kokybiškiau.

Nors R. Piano kūrybinė biografija nepasižymi medinių projektų gausa, komisijos sprendimas pirmąjį apdovanojimą skirti būtent šiam kūrėjui aiškinamas kaip kokybės kriterijaus nustatymas būsimiesiems laureatams. „Sukurti naują formą nėra sunku, tačiau visai kas kita, jei kalbame apie formą, turinčią prasmę. Tikiu išradingumu, tačiau nekenčiu stiliaus idėjos. Idėjos, kad architektai gali kurti asmeninį stilių, nuolat atkartodami savo formas. Juk kaip tik taip netenkama kūrybos laisvė. Jei XIX a. architektūrai būdingos metalo konstrukcijos, XX a. statiniai pasižymėjo moderniu dekoratyvių detalių atsisakymu, lygiais, švariais paviršiais, tai pagrindinė XXI a. architektūros tema bus humanizmas, suvokimas, jog statome trapiame pasaulyje. Tvarumas – tai ne tik energijos tausojimas, tai viskas aplinkui“, – savo požiūrį į tai, kokia kryptimi turime judėti, išreiškia R. Piano.

Rytai sutinka vakarus

Italo mintis tarsi pratęsia antrasis apdovanojimu įvertintas architektas Kengo Kuma, į Vakarų kultūrą nešantis rytietišką pasaulio ir aplinkos jauseną. „Iki XX amžiaus pabaigos architektūra ir gamtovaizdis grūmėsi tarpusavyje, statinys, išsiskiriantis iš aplinkos, netgi buvo vertinamas kaip itin vertingas, nes demonstravo savo jėgą. Aš tęsiu japoniškąją tradiciją, kai manoma, kad architektas yra kraštovaizdžio kūrėjas, o architektūra nėra pagrindinis tikslas, ji tik proceso dalis. Jūs, vakariečiai, susitelkę ties forma, o mes – ties aplinka. Stengiuosi mūsišką požiūrį priderinti prie jūsiškio“, – sako architektas iš Japonijos.

Pasak The Spirit of Nature Wood Architecture apdovanojimo vertinimo komisijos, K. Kuma – tai kūrėjas, suprantantis sumaniai taikomų medžiagų svarbą ir galimybes. Daugumai architekto projektų būdingas subtilus medienos naudojimas ir gilus medžio, kaip statybinės medžiagos, esmės supratimas. Sėkmingai derindamas naujus ir tradicinius elementus jis kuria architektūrą, kuri yra itin moderni, tačiau rūpestingai ir jautriai pritaikyta esančioje aplinkoje.

Kūrybos laisvė ir poezija

Ypatingas santykis su aplinka jaučiamas ir architekto iš Čilės José Kruzo Ovalle kūryboje. Pristatydamas dar vieną laureatą komisijos pirmininkas prof. Matti Rautiola taip aiškino žiuri sprendimą: „Esminiai bruožai, persmelkiantys visus J. Kruzo Ovalle darbus, yra poetiškumas ir jausmingumas, o tuo pačiu metu ir racionalumas. Jo statiniai kuria aplinką, kurioje architektūra formuoja draugišką atmosferą tarp lyg simfonija tekančių erdvių ir kruopštaus medžiagų taikymo. José Kruzas Ovalle, be abejonės, yra šiuolaikinės architektūros atstovas ir medžio taikymo meistras.“ Pats architektas teigia, kad laisvė, kurią suteikia medis kaip statybinė medžiaga, skatino jį naudoti tiek mažų, tiek didelių projektų kūrybai.

„Ši medžiaga rodo savo grožį ir puikumą jau nuo pačios statybų pradžios, kai iškeliamos pirmosios kolonos. Tarsi nebelieka skirtumo tarp konstrukcijų statybos ir apdailos, taip mes tarsi išgyvename betarpišką ryšį su struktūra ir paviršiais, kad ir kokie jie būtų, lenkti ar tiesūs, plokšti ar banguoti.“

Daugiau nei grožis

Kūrybiškas darbas su medžiu, be abejonės, reikalauja ypatingos jausenos, gebėjimo įvertinti šios medžiagos ribas, potencialą ir nešamą emocinį krūvį. Architektūros sėkmė negali būti grindžiama vien tik grožio ir funkcionalumo kriterijais, jos savybė atspindėti tautos ir kultūros idėjas, troškimus neturėtų likti antraplanė ar pamiršta. Dar kartą prisiminę R. Piano požiūrį, kad tikrasis universalumas architektūroje pasiekiamas tik į darnią visumą sujungus padėką savo šaknims ir pagarbą vietos dvasiai, turėtume suvokti, jog žvelgdami tik į ateitį ir nubraukę istorinį palikimą triname ne tik savo tautos veidą, bet ir netenkame galimybės sukurti būdingą, lengvai atpažįstamą savitą braižą. Tad tegu paskutiniųjų 50-ies metų blokinės, stiklinės, plieno ir dangoraižių realybės rėmai neriboja kūrėjų pokalbio su praeitimi ir vietos kontekstu. Juk nuo neatmenamų laikų ne tik mūsuose, bet ir visame Šiaurės ir Rytų Europos regione sruvena kur kas tikresnis, artimesnis ir gyvesnis – medinis – šaltinis.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    “Gana” 8
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Žiemos mirtis 10 
  • Ta akimirka žavinga
    Generolas Šermanas – stambiausias medis pasaulyje 11
  • Miškas ir mes
    A. Kvedarienė. Valstybiniai miskai: prioritetai ir iššūkiai 12
    A. Brukas. Miško darbuotojų likimų sąvadas 1939-1953 m. 16
    D. Bartkienė. Medienvežius pakeis jūriniai konteineriai? 18
    Kas naujo pasaulyje 23
  • Pokyčių verpetuose
    G. Motuza. Klimato kaita: kaip vertinti prognozes? 24
    V. Skafaru. “Geriau medis” 28
    V. Uselis. Ieškant tiesos 32
  • Savas miškas
    A. Gediminas. Ką miške veikia vabzdžiai? 36
    V. Kasperavičius. Didžioji Pranciškaus meilė 40
    Verta veisti miškus (II) 44
  • Miško žmonės
    A. Matulevičiūtė. Po baltomis eglėmis – laiškai broliui 46
  • Medis ir verslas
    L. Juodvalkienė. “Džiaugiamės, kad išlikome” 50
    P. Bekeris. Medinis apvalkalas – estetiškas ir ekologiškas 52
    Skelbimai 54
  • Technika
    Nauja technika Trakų urėdijoje 56
  • Knygų lentyna
    Žemaitijos miškuose 57
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Prielinksnių vartosena (III) 57
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Kodėl elniai dingo iš Dubravos girios? 58
  • Iš raudonosios knygos
    Dirvinis sėjikas 61 
  • Pirma buvo žodis
    N. L. Rasimas. Pilietiškumas prasideda ir nuo mūsų miškų 62 
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Česnakas – vaistas nuo visų ligų 64
  • Medis ir aplinka
    A. Lašaitė. Artėja švarinimo talka “Darom” 66
    R. Lenartas. Sumaniai tvarkykim aplinką 67
    L. Rumbutytė. Sekvojų miškams JAV – pavojus 68
  • Laisvalaikis
    Tarptautinė turizmo paroda Berlyne 71
  • Miško pavilioti
    A. Matulevičiūtė. Pilnaties šviesos taku 72
  • Jaunuolynas
    K. Tarasevičius. Gamtą privalu saugoti ir globoti 76
  • Mano medis
    R. Dichavičius: “Miškas – Dievo dovana...” 78
  • Juokai

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Viktorija Skafaru

(0)
(0)
(0)

Komentarai (19)