Noriu kurti: „įdomiausia eiti nepramintais takais!“  (0)

Druskininkų pašonėje, Ratnyčios kaime, ant sraunios Ratnyčėlės kranto įsikūrusioje Tauro ir Aušros Česnulevičių sodyboje ramybe alsuoja tik gamta. O pačios kūrėjų šeimos gyvenimas – intensyvus, energingas ir veržlus. Tauras – medžio drožėjas, skulptorius, baldžius. Aušra – menotyrininkė, buvusi pripažinta geriausia šalies gide, dabar – unikalaus druskos projekto autorė. Prieš trejus metus jos įkurtas netradicinis verslas išgarsino šeimą ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Aušra gerai prisimena kiekvieną savo spontaniškai gimusios idėjos smulkmeną. Dvi dukras auginanti moteris svajojo dirbti su vaikais.

Norėjo kažko neįprasto

„Ieškojau kažko išskirtinio, kas atitiktų būtent Druskininkų išskirtinumą. Gal, maniau, vesti vaikams ekskursijas. Nuėjau į Vandens parką pasiteirauti, kokios atvyksta vaikų grupės, pasisiūlyti bendradarbiauti. Besikalbant su administratore netikėtai kilo mintis mokyti vaikus lipdyti iš druskos“, – apie mezgėsi jos verslo užuomazgas, pasakoja Aušra.

Grįžusi pas automobilyje laukusį vyrą moteris išpoškino: „Jau žinau. Rengsime sūrias pamokas.“

Pagavusi klausiantį sutuoktinio žvilgsnį paaiškino: „Na, toks bus verslas. Edukacinė programa jaunimui. Druskininkuose vaikus mokysime lipdyti iš druskos.“

Ilgai nelaukdami sutuoktiniai puolė ruošti užsiėmimams reikalingas patalpas – namo rūsyje įrengė salę, išklojo plytelėmis, pagamino stalus, pritaikė sodybą moksleivių ekskursijoms. 

Netrukus paskambinę Vandens parko darbuotojai pranešė, kad iš Klaipėdos atvyksta pirmoji 50-ies vaikų grupė.

Iki šiol edukacinėje programoje „Sūri pamoka pas Taurą“ jau dalyvavo keliolika tūkstančių vaikų beveik iš visų Europos šalių, Japonijos, Korėjos, Amerikos.

Ir lipdo, ir skobia

Edukacinės programos pradžiojeprasideda, kai baltais drabužiais ir druskos kristalus imituojančia karūna pasipuošusi Aušra svečius pasitinka prie savo namų vartų. 

Į namo rūsyje įrengtą erdvę ir jaukią studiją pakviesti vaikai susodinami prie stalų, jiems išdalinami iš anksto paruošti druskos masės gumulai, Aušros vadinami kukuliais.

„Trys dalys druskos, viena – miltų ir truputis vandens. Ilgai minkau, kol gaunu paslankią masę“, – lipdymui tinkamos masės recepto neslepia moteris. 

Ant folija apvyniotų lentelių vaikai iš druskos kukulių gali lipdyti viską, kas šaus į galvą. Tik Tauras pamoko, kad plastiko įrankiais įspaudžiami raštai turi būti gilūs ir ryškūs. 

Kai sukurti darbeliai pašaunami į įkaitintą krosnį, Aušra lieka tvarkyti salės, o vaikai kartu su Tauru keliauja į šalia namo esančias dirbtuves. Čia gauna po kietą presuotos druskos gabalą, iš kurio dilde kuria skulptūrėles.

Didžiausias džiaugsmas būna grįžus atgal apžiūrėti, kas iškepė krosnyje. Neretai vaikai ir patys būna nustebinti savo gebėjimų. Jie džiaugiasi galintys į namus parsivežti pačių rankomis sukurtus originalius suvenyrus. 

Kūrybinis procesas baigiamas įprasminančiu ritualu. Tauras ragina vaikus sustoti ratu, susikabinti rankomis ir tris kartus garsiai ištarti: „Noriu kurti!“

„Labai svarbu, kad tai nebūtų vienkartinis dalykas. Siekiame, kad vaikai ir grįžę į namus išlaikytų poreikį kurti, ir visai nesvarbu, kad ne iš druskos – gal jie atras kitokį sau mielą užsiėmimą. Pagaliau net ruošti pamokas, eiti į mokyklą, tiesiog gyventi galima kūrybiškai“, – sako Aušra.

Pasak jos, tai suprasti svarbiau suaugusiems žmonėms nei vaikams. 

„Keista ir graudu žiūrėti, kai kartu atvykusios mokytojos, pakviestos sėsti prie stalo ir lipdyti, ima teisintis nemokančios, nežinančios, ką daryti. Tai kokia tu gali būti mokytoja, ko gali išmokyti vaiką?“ – stebisi A. Česnulevičienė. 

Pasitikėjimo įkvėpė klebonas

Paties Tauro kūrybinės kančios nepersekioja. Tai liudija jo sukurtų darbų gausa, stebinanti be galo plačiu spektru – nuo virtuvės baldų iki monumentalių skulptūrinių kompozicijų, altorių bažnyčioms, kinetinių skulptūrų.

Meninių baldų staliaus specialybę turintis T. Česnulevičius jau daugiau kaip du dešimtmečius dirba interjero, skulptūros, baldų dizaineriu. Jo darbai žinomi ne tik Lietuvoje, bet yra iškeliavę ir į Lenkiją, Baltarusiją, Vokietiją, Kanadą.

Tačiau kelias pripažinimo link nebuvo rožėmis klotas. Į Dailės akademiją neįstojusiam vaikinui dėstytojai tuomet skaudžiai rėžė: „Jei gali nedrožti, geriau nedrožk...“

Nežinia, kaip po tokių žodžių būtų pasisukęs visišku nevykėliu pasijutusio Tauro likimas, jei ne Alantos parapijos klebonas Sigitas Sudentas. 

Savo gebėjimais nusivylusio T. Česnulevičiaus jis paprašė bažnyčiai pagaminti baldus. Tai jaunam meistrui pakėlė sparnus.

„Apskritai šis žmogus mano gyvenime visada atsirasdavo tada, kai būdavo sunkiausia. Ir visad jo padedamas vėl atsitiesdavau, atgaudavau jėgas“, – sako ne vieną klebono užsakymą sėkmingai įvykdęs Tauras. 

Patyrė keistų nutikimų

Kūrėjo santykis su maldos namais – ypatingas. Jo rankomis kurtos pietos, kryžiai, monumentai puošia daugelį bažnyčių.

Tauras pasakoja ypatingą nutikimą patyręs droždamas vieną Nukryžiuotojo skulptūrą. 

Skaptuojant masyvų medžio gabalą toje vietoje, kur Kristaus koja turėjo būti prikalta prie kryžiaus, kaltas staiga atsitrenkė į kažką kieta. Pasirodo, tai buvo medyje įstrigusi kulka.

Dar vienas keistas atvejis buvęs drožiant Avinėlio skulptūrą kitai bažnyčiai. Tąkart vienas po kito sutrupėjo visi net patys kiečiausi įrankiai.

Ką šie ženklai galėtų reikšti, Tauras nesiima spėlioti, nes, pasak jo, čia galima filosofuoti daug ir ilgai.

Netikęs medis nenuvylė 

Beveik kiekvienas T. Česnulevičiaus darbas turi savo istoriją. Štai pirmoji jo monumentali medžio skulptūra gimė per Tauro pomėgį ...pamiegoti.

„Paprasčiausiai pramiegojau laiką, kada plenero drožėjai galėjo rinktis medieną. Kai pavėlavęs atvažiavau, viskas jau buvo išdalyta, telikęs vienas storas suskilinėjęs ąžuolas“, – Tauras prisipažįsta tąkart vos neapsiverkęs iš nevilties.

Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jaudintasi veltui. Rodos, iš niekam tinkančios pajuodusios medienos jis sukūrė skulptūrą „Verkiantis Nemunas“.

Tuomet, 1989-aisiais, buvo labai aktuali švaraus Nemuno išsaugojimo tema. Iš pajuodavusio, persenusio ąžuolo išdrožtas gulinčio susirūpinusio senolio veidas tarsi simbolizavo dramatišką didžiausios Lietuvos upės likimą. 

Kitoje skulptūros pusėje buvo išdrožtos eilės, raginančios žmogų atgimti ir grąžinti upei švarius vandenis. 

Kūrinys sulaukė visuotinio pripažinimo. Jis papuošė Druskininkų miško muziejaus „Girios aidas“ aikštelę ir iki šios dienos traukia lankytojų akį, versdamas susimąstyti apie žmogaus skolą gamtai.

Sukonstravo neįprastą elektromobilį 

Ne mažiau įdomi ir kito kūrinio – elektromobilio – atsiradimo istorija.

Tauro galvoje vis pakirbėdavo mintis sukurti kažką panašaus į amžinąjį variklį. Idėja išsirutuliojo vieno televizijos kanalo logotipe pamačius besisukantį ratą.

„Nutariau padaryti neįprastą važinėjantį burbulą. Mano sumanymas televizijos kanalo darbuotojams patiko, tačiau buvo pavėluotas, nes jie jau ruošėsi keisti logotipą“, – patirtą nusivylimą prisiminė Tauras.

Tačiau gerai idėjai nebuvo lemta pražūti. Vienoje parodoje menininkas susipažino su įrankius gaminančios bendrovės atstovais. Šie susidomėjo pasiūlymu originaliai pareklamuoti jų produkciją – pagaminti akumuliatorinių grąžtų varomą mobilų įrenginį.

Jo korpusą Tauras padarė iš sluoksniais suklijuotos beržo faneros.

Nors viskas buvo apskaičiuota, išradėjas dirbdamas nuolat nerimavo, ar neįprastas 190 cm aukščio apvalus įrenginys galės judėti. Teko pasikliauti nuojauta, konstrukcijos atramai pasirinkti tris taškus, svorio centrą perkelti ant užpakalinės dalies.

Du grąžtai suka iš abiejų pusių kėbulą juosiančią dviračio grandinę. Viduje sėdintis žmogus, spausdamas akumuliatoriaus mygtuką, reguliuoja važiavimo greitį ir kryptį.

Grąžtų įmonės reklama tapęs elektromobilis gali judėti 9 km per valandą greičiu.

Demonstruotas užsienio šalyse vykusiose parodose dabar elektromobilis sugrįžo į Česnulevičių sodybą. Taigi „Sūrios pamokos“ dalyviai turi puikią pramogą pasivažinėti daugelio pirmą kartą matomu „burbulu“.

Prireikia ypatingų gebėjimų

Tai ne vienintelis mobilus T. Česnulevičiaus dirbinys, kuriam sukurti ir pagaminti prireikė ne tik menininko, bet ir konstruktoriaus bei mechaniko gebėjimų.

Druskininkų juvelyrinių dirbinių parduotuvei vyras pagamino besisukančią ekspoziciją, kurioje trys apvalūs stalai vienas kito atžvilgiu sukasi į priešingas puses.

Kuriant tokį mobilų stendą teko gerokai padirbėti apskaičiuojant apkrovas. Sudėtingą mechanizmą slepia jį tarsi apsivijęs papuošalus saugantis iš medžio išskobtas žaltys. 

Nepaprasto kruopštumo ir sumanumo prireikė gaminant dar vieną mobilų kūrinį – Geležinį vilką pneumatiniais raumenimis.

Iš medžio plokščių sukonstruoto vilko sąnariai lankstūs, juda net uodega. Kurdamas anatominį žvėries skeletą atitinkančią skulptūrą autorius kreipėsi ir į specialistus. Prireikė jų patarimo, kaip į visumą jungiant atskiras judrias dalis suderinti hidraulinę, konstrukcinę ir dinaminę skulptūros sistemas.

Virtuvės baldai – ne pažeminimas

Ar tokių unikalių kūrinių autorius nejaučia pažeminimo pagal užsakymą gamindamas virtuvės baldus?

„Visiškai ne. Tai suderinami dalykai. Esu ir menininkas, ir amatininkas. Kartais labai sveika vienokio pobūdžio darbą pakeisti kitu“, – sako T. Česnulevičius.

Beje, jo kurti virtuvės balai nepataikauja masiniam skoniui. Jie žavi plastiškumu, juntama skulptoriaus ranka. 

Kiekvienai naujai erdvei kuriamas individualus vienetinis projektas. Moderniems baldams naudojama drėgmei atspari fanera, nes natūralus medis, Tauro teigimu, virtuvei – pernelyg kaprizinga medžiaga.

„Visi mano kurti baldai atrodo kaip skulptūros, o skulptūros savo monumentalumu artimos baldams“, – sako baldžiumi savęs nebijantis vadinti T. Česnulevičius.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Kaip pasiklosim 8 
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    Just. Marcinkevičius. Gimtoji kalba 10 
  • Ta akimirka žavinga
    Ąžuolas – koplyčia 11
  • Miškas ir mes
    A.Patašius. Valstybiniai miškai – neišsemiamas šulinys? 12
    N. Petrošiūtė. Medžio viršenybė – nuo biblijos laikų 18
    Kas naujo pasaulyje 21
  • Pokyčių verpetuose
    A. Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė (I)22
    L. Rumbutytė. Ar gaivus oro gurkšnis Lietuvoje? 24
    D. Pociūvienė. Noriu kurti! 27
    L. Rumbutytė. Aplinką gelbėja idėjos 30
  • Savas miškas
    D. Augutis. Pažinkime miško gyventojus 34 
  • Pažintis
    Žemės menas su medžiais 38
    N. ir G. Lašai. Niujorko metro 40
    I. Spailė. Moksleivius mokys statyti šiaudinius namus 42
  • Medis ir verslas
    Ir Pakruojis šildysis pigiau 44
  • Technika
    K. Šliužas. “Valtros” nepamainomos šlapiuose miškuose 48
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Valkata iš Tolimųjų Rytų 50
  • Knygų lentyna
    R. A. Kviklys: miškininkas, visuomenės veikėjas, literatas 52
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Jausmai kalboje 52
  • Mano medis
    R. Tuminas: esu truputį pagonis 53
  • Pirma buvo žodis
    B. Valionytė. Pamąstymai apie Lietuvą 54
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Jaunos bulvės – šviežias vaistas 56
  • Laisvalaikis
    K. Šliužas. Čilė. Žiema. Ir vieninteliai turistai (II) 58
  • Medis ir aplinka
    L. Keblaitė. Poledynmečio reliktai atgauna vietą po saule 62
  • Miško pavilioti
    E. Bubka. Kur daug medžių ir erdvės 64
    V. Kasparavičius. Kai jungia pomėgis 66
  • Jaunuolynas
    S. Stonkienė. Gamtoryros stovykla Šiaulių apylinkėse 69
  • Iš Raudonosios knygos
    Keturskiautis žvaigždinas 71
  • Juokai
    Iš skandalingojo meškiukų oro pašto 72

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Danutė Pociuvienė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)