Atšiaurus klimatas – ne kliūtis sukurti daugybę patrauklių paslaugų. Tuo įsitikino lietuviai, apsilankę sniego pusnyse paskendusioje Laplandijoje.

Draugystę įkvėpė noras pasimokyti

Suomiai moka vertinti tai, ką turi. Ne dejuoja dėl saulės ir šviesos trūkumo, o kraštą kaustantį šaltį bei tamsą paverčia egzotika, gyvenimui suteikiančia naujų spalvų.

Toks požiūris sužavėjo Laplandijoje apsilankiusius Trakų krašto vietos veiklos grupės narius.

Vietos veiklos grupė – tai savanoriška visuomeninė organizacija, skatinanti kaimo bendruomenes ir vietos gyventojus veikti kartu – dalyvauti ekonominėje, socialinėje, aplinkosaugos veikloje, kurti verslą, puoselėti kultūros paveldą.

Tokios organizacijos populiarios Europos šalyse, jų jau daugiau nei pusšimtis veikia ir mūsų šalyje.

Iniciatyvūs Trakų rajono žmonės, susibūrę į vietos veiklos grupę, užmezgė ryšius su kolegomis Suomijoje.

„Gilias kultūros paveldo tradicijas turinčiame Trakų krašte labai palanku plėtoti kultūrinį turizmą. Suomiai šioje srityje yra pažengę gerokai toliau, todėl mums labai naudinga iš jų pasisemti patirties“, – sako Trakų krašto vietos veiklos grupės strategijos koordinatorė Edita Rudelienė.

Lėlės – legendų herojės

Trakiškiai kartu su Laplandijoje veikiančia vietos veiklos grupe ėmėsi įgyvendinti tarptautinį kultūrinio bendradarbiavimo projektą. Jame dalyvauja abiejų šalių smulkieji verslininkai, amatininkai, menininkai, kurių veikla siejasi su kultūriniu turizmu.

2010 ir 2011 m. aprodę savo kraštą trakiškiai šiemet ir patys buvo nuvykę į Laplandiją. 

„Buvo nepaprastai smalsu susipažinti su suomių smulkiaisiais verslais – apsilankyti kavinukėse, meno galerijose, žvejų sodybose“, – sako viena iš delegacijos narių lėlininkė Elona Kazokienė.

Jai įspūdį padarė tai, kad galerijų, viešbutukų, turizmo sodybų, svečių namų sienas šeimininkai mėgsta nukabinėti šeimos nuotraukomis. Tokiose fotografijose atsispindi dažnai net šimtmečius siekianti jų giminės istorija. 

E. Kazokienė prisipažįsta, kad vis tik įdomiausia jai buvo viešnagė pas lėlininkę Lea Kaulanen. Ši moteris, baigusi mokslus, sugrįžo į miško gilumoje esančius savo tėvų namus ir juose įkūrė galeriją.

Lea lėles gamina pagal senovines suomių legendas. Todėl tai daugiausia – miškų dvasias įkūnijančios požeminės būtybės, troliai, raganos, kitos mistinės figūros.

Meną derina su verslu

E. Rudelienė sako, kad buvo labai įdomu pamatyti, kaip patraukliai ir išradingai menininkė pristato savo kūrybą. Svečius ji pasitinka kieme, atveria vartelius ir svetingai sniego takeliu vedasi vidun.

Galerijoje galima ne tik apžiūrėti gausią lėlių ekspoziciją, bet ir pasiklausyti šeimininkės pasakojamų legendų. Kartais ji surengia ir nedidelius spektaklius.

Svetinga šeima malonaus pasibuvimo lėlių galerijoje pabaigai pasiūlo paskanauti šeimininko išvirtos elnienos sriubos. 

Galerijoje vykdomos ir edukacinės programos moksleiviams. Suomiai vaikus auklėja tautiškumo dvasia, supažindina su istorija, papročiais. Ir tai daro ne akademiškai, o kuo patraukliau, ugdydami kūrybiškumą – per žaidimus, pasakas, vaidinimus.

Lietuvoje kartais vis dar prasikiša mintis, kad menas ir verslas – atskiri pasauliai. Tuo tarpu suomiai įsitikinę, kad šias sritis galima suderinti.

„Pamačiau, kaip Lea savo pomėgį sėkmingai pavertė verslu, iš kurio ir malonumą patiria, ir puikiai pragyvena. Labai norėčiau panašią lėlių galeriją įsirengti ir aš“, – planuoja E. Kazokienė.

Elnius gano sėdėdami prie kompiuterio

Trakiškiai atkreipė dėmesį į tai, kad suomiai labai pabrėžia tradicijų perdavimą iš kartos į kartą. Jiems įprasta savo verslą perduoti vaikams bei vaikaičiams.

Ne išimtis ir lietuvių aplankyta elnių ferma, kurioje šeimininkauja seserys Kristiina Matasaho ir Johanna Hietanen. Jos pasakojo menančios, kaip elnius augino jų tėvai ir seneliai.

Elnių auginimas – pagrindinis Skandinavijos gyventojų klajoklių samių verslas ir unikalios kultūros dalis. Šiek tiek primirštą elnininkystę pastaruoju metu stengiamasi prikelti naujam gyvenimui. Samių edukacijos institutas atgaivinti elnių auginimo verslą bando suvienydamas ne tik šiaurinės Suomijos samius, bet ir šios etninės grupės narius, gyvenančius Kanadoje ir Rusijoje.

Senovėje klajokliai samiai ganė elnius naudodami šunis ir roges. O dabar šias tradicines priemones vis dažniau keičia šiuolaikiniai sniegaeigiai.

Anksčiau samiai elnius išgindavo ir grįždavo namo tik po kelių savaičių, šiuo metu beveik kiekvienas augintojas turi įsigijęs specialius navigacijos antkaklius. Juos užsega elniams ant kaklo ir kompiuterio ekrane mato, kurioje vietoje ganosi banda. Tokia šiuolaikiška ganymo priemonė kainuoja apie 2 000 Lt.

Pasivažinėjimas elniais – su atrakcijomis

Taip palengvinę savo gyvenimą elnių augintojai randa išradingų būdų, kai privilioti turistų. Štai minėtosios tėvų ir senelių verslą paveldėjusios seserys savo fermoje augina ir veisia elnius. Malonu žiūrėti, su kokia meile ir švelniu rūpesčiu moterys aprodo savo augintinius. Atvykėliai įspėjami elgtis ramiai, nes šie pusiau laukiniai gyvūnai yra baikštūs ir reaguoja į kiekvieną staigesnį judesį. 

Svečiams paruoštą kinkinį vadelioja viena iš seserų. Pasišvilpaudama ir skardžiai kvatodama, šmaikščiai vis paragindama elnius lėkti greičiau, ji pasivažinėjimui sukuria ypač smagią ir žaismingą nuotaiką.

Į akis krinta tai, kad verslu užsiimantys suomiai stengiasi turistams suteikti kuo įvairesnių paslaugų.

Nuvežti į mišką ir iš vežimų išlipę svečiai kviečiami sušilti prie laužo. Ant ugnies jie gali išsikepti dešrelių, pasivaišinti tradicine elnienos sriuba, geltonaisiais ikrais, naminiu sūrio pyragu. Suomiai naudojasi kiekviena proga pristatyti savo nacionalinę virtuvę.

Tačiau vaišėmis linksmybės nesibaigia. Elnių augintojos dar mėgsta pateikti kokią nors staigmeną. Pavyzdžiui, trakiškiams buvo surengtas susitikimas su Kalėdų seneliu. 

Grįžus į fermą, turistams leidžiama patiems nuvesti elnius į aptvarus ir pašerti juos kerpėmis.

Seserų sodyboje gali būti ir organizuojamos egzotiškos vestuvės. Nuotakai papuošti jos pasiuvo esą laimę nešančius baltutėlius elnio kailio kailinius. Lietuvėms buvo leista ne tik jais pasigrožėti, bet ir pasimatuoti. 

Siūlo išbandyti gebėjimus

Dar vieną pavyzdį, kaip pritraukti turistų, lietuviai išvydo tapytojo Reijo Reakallio galerijoje. Menininkas ir jo žmona siūlo ne tik pasigrožėti paveikslais, bet ir pasilikti nakvynės, suteikia galimybę pasimokyti patiems tapyti, artimiau pabendrauti prie puodelio arbatos.

Itin žiemiška pramoga laukė pas menininką Jaakko Paajanen, turistus mokantį kurti ledo skulptūras. Ledo skulptorius pademonstravo, kaip iš kelis šimtus kilogramų sveriančio ledo luito gaminami nuostabiausi meno kūriniai.

Grupės dalyviai buvo pamokyti naudotis specialiais kaltais. Tad kiekvienas norintis galėjo imtis darbo. Neprireikė nė valandos, kai visi grožėjosi pačių sukurtomis ledinio meškino ir moters skulptūromis.

Šiai atrakcijai visai netrukdė ir tamsa – galingais prožektoriais apšviestoje aikštelėje tvyrojo ypač paslaptinga nuotaika.

Turistus žavi burtais ir magija

Savo išmone sužavėjo ir žirgų verslo atstovė Heli Kaukonen. Moteris svečiams pati paruošė roges, pakinkė arklius ir išlydėjo į smagų pasivažinėjimą po miškus. Grįžusius pakvietė prie laužo, pasiūlė vaišių ir ... paburti iš delno.

Pasak vietinių, Heli turi raganiškų galių. Lietuvių grupės dalyviams pranašystės buvo geros – vieniems ji „išbūrė“ labiau mylėti save, kitiems – daugiau dėmesio skirti artimiesiems, o visiems – kūrybiškai plėsti savo verslą.

Būtent taip daro ir prie Jerisjarvi ežero gyvenantis Jari Rossi. Vyras jau daug metų verčiasi poledine žūkle. Jis taip uždegamai pasakojo apie savo verslą, kad greitai atsirado drąsuolių, kurie nusimovė pirštines ir iš tinklo pabandė ištraukti sykas.

Pagautą laimikį visi kartu parsinešė į krante esančią jurtą. Kol žuvis kepė, Jari neleido svečiams nuobodžiauti. Susisupęs į kailius ir išsipaišęs veidą jis prisistatė esąs šamanas ir surengė tikrą spektaklį.

Jaukioje laužo šviesoje „šamanas“ papasakojo kvapą gniaužiančią legendą apie Šiaurės pašvaistę. Įspūdžiui sustiprinti jis pasitelkė ir vaidybinių elementų. Visi buvo užburti šiaurietiškos magijos.

„Vėliau dalindamiesi įspūdžiais stebėjomės, kaip jie moka, atrodo, iš nieko sukurti paslaugą turistams“, – prisimena E. Rudelienė. 

Todėl nenuostabu, kad išradingieji Suomijos miškų gyventojai sulaukia gausių svečių iš visų Europos šalių ir net kitų žemynų.

Parsivežė naujų idėjų

Suomiai savo svečiams lietuviams pasakojo, kad ir jie išgyveno tokį metą, kai jaunimas bėgo iš kaimo. Atšiaurus klimatas juos vertė ieškoti daugiau pramogų miestuose, po truputį ėmė nykti verslai.

Tačiau suvokę, kad gamtos nepakeisi, suomiai nutarė keisti požiūrį. Savo šaltį ir tamsą jie ėmė išnaudoti kaip specifinius krašto privalumus. Ir tai pasiteisino. Dabar jaunimas gerai jaučiasi kaime, atgyja verslai, aktyviai plėtojamas kultūrinis turizmas pritraukia daug svečių. 

„Kur dar gali pamatyti įspūdingai apšviestus miškus. Įsivaizduokit, važiuojate sutemose (o ten sutemos būna ir dieną) tokiu keliu kaip mūsų Vilnius–Trakai. O aplinkui – apšviestos sniego kepurių lenkiamos pušys. Jautiesi kaip pasakoje“, – prisimena E. Rudelienė.

Susižavėjimo suomių išradingumu neslepia ir kiti projekto dalyviai. 

„Pasimokėme, kaip nepalankiomis sąlygomis sukurti gerą įvaizdį. Jau ir aš turiu minčių, ką padaryti su pelke, esančia šalia mūsų sodybos“, – sako kaimo turizmo sodybos šeimininkas Linas Kairys.

Sumanymas, kaip patobulinti savo verslą, grįžus iš kelionės gimė ir tautodailininkės Dalios Ališauskienės galvoje.

„Suvokiau tradicinių amatų populiarinimo, amato mokymo svarbą. Norėčiau plėsti savo verslą – prie savo dirbinių svetainės įkurti arbatinę“, – planais dalijasi liaudies menininkė.

Jos auksines rankas įvertino ir suomiai. Elnius auginančios seserys paprašė D. Ališauskienės joms pagaminti elniukų skulptūrėlių. Yra vilties, kad užsimegs gražus bendradarbiavimas. Beje, Suomijoje rankų darbo suvenyrai, mezginiai yra labai brangūs ir bent jau lietuviams sunkiai įperkami.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Grūdai ir pelai 8 
• Nemirtingo žingsnio taktu
  H. Nagys. Rudens daina 10 
• Ta akimirka žavinga
  Masyviausia tuja pasaulyje – Didžioji 11
• Miškas ir mes
  J. Liutkus. Miškininkų šventė Ukmergėje 12
  D. Červokienė. Parudaminoje – naujas pažintinis takas 14
  A. Kramskich. Miško brolija 16
  Kas naujo pasaulyje 19
• Pokyčių verpetuose
  A. Paulauskienė. Gimtoji kalba:didžiavimasis ja ir išdavystė (II) 20
  L. Rumbutytė. Švara verta tik raino vėžio žnyplės 22
  L. Keblaitė. Tvaraus gyvenimo rakštys 25
  M. Žukauskaitė. Unikalus ledynmečio palikimas 28
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Jei žinotume, nesinorėtų džiaugtis 30
• Pažintis
  V. Ribikauskas. Karo pabėgėlių troškimas 34
  D. Pociūvienė. Pakeitus požiūrį aplankė sėkmė 36
• Medis ir verslas
  Medienos rinkos apžvalga 41
• Technika
  R. Zinkevičius. Kirtaviečių technika 48
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Dobilijos antys 54
• Mūsų žosmė
  A. Pletkuvienė. Kaip rašyti partijų pavadinimus 56
• Mano medis
  J. Juškaitis: Medis man kvepia 57
• Pirma buvo žodis
  V. Landsbergis. Teisėsaugos miškas 58
• Būkime sveiki
  A. Patašius. Sveikatos gėrimas iš ąžuolyno 60
• Medis ir aplinka
  I. Požėlienė. Populiarėja grybų šventė Švenčionėliuose 62
  L. Rumbutytė. Apreiškimų ir stebuklų versmės 64
  E. Drobelis. Kur miško vertė? 67
  A. Patašius. Ką giedą paukščiai 70
• Laisvalaikis
  Rudeninis škudžių avikirpis 72
• Miško pavilioti
  P. Bekeris. Milijonierius ir jo miškas 74
• Jaunuolynas
  Tado Ivanausko ornitologų klubas 76
• Iš Raudonosios knygos
  Tikrinis blizgutis

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Danutė Pociuvienė

Komentarai (0)