Evoliucijos reguliavimas (0)
Ilgą laiką mokslininkai neabejojo, kad anatominius gyvūnų skirtumus turi atspindėti jų genų skirtumai. Bet kai mes lyginame žinduolių genomus, matome, kad visų jų genų katalogai yra stebėtinai panašūs. Apytikslis kiekvieno gyvūno genome esančių genų skaičius ir santykinė daugelio jų vieta gana gerai išsilaikė per 100 milijonų metų evoliucijos. Kitaip tariant, mes turime ne daugiau genų nei mūsų naminiai gyvūnėliai, galvijai ar netgi pūsliažuvė. Gal ir apmaudu, bet tenka su tuo susitaikyti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sean B. Carroll, Benjamin Prud`homme, Nicolas Gompel
Pirma mintis – gyvūnų galėtų pasiūlyti bet kuris zoologijos sodas. Tarp įprasčiausiųjų galėtų patekti dramblys, šarvuotis, oposumas, delfinas, tinginys, ežys, didelių ir mažų šikšnosparnių, kirstukų porelė, keletas žuvų, makaka, orangutangas, šimpanzė ir gorila. Bet šis žvėrynas yra visiškai nepanašus į kurį nors mums žinomą. Jame nėra narvų, greitojo maisto kioskų ir net pačių gyvūnų. Tai „virtualus“ zoologijos sodas, kuriame saugomos šių gyvūnų DNR sekos – nuo šimtų milijonų iki milijardų DNR kodo raidžių, sudarančių kiekvienos rūšies genetinę instrukciją.
Labiausiai susižavėję šio molekulinio zoologijos sodo lankytojai yra evoliucijos biologai, nes čia glūdi daugybė detalių evoliucijos įrašų. Daug dešimtmečių mokslininkai trokšta išsiaiškinti, kaip atsirado tokia didžiulė rūšių įvairovė. Mes jau pusę šimtmečio žinome, kad fizinių požymių skirtumus – nuo kūno spalvos iki smegenų dydžio – nulemia DNR skirtumai. Bet iki šiol nebuvo aišku, kurie labai ilgų DNR sekų pokyčiai daro įtaką tokiai skirtingai įvairių gyvūnų išvaizdai.
Šiuo metu DNR sekose biologai bando aptikti instrukcijų, dėl kurių musės yra nepanašios į žuvis ar paukščius, ir kurios žmones skiria nuo šimpanzių. Šios paieškos metu iš pagrindų pasikeitė ir mūsų supratimas. Pastaruosius 40 metų mokslininkai daugiausia tyrinėjo genus – DNR nukleotidų sekas, kurios koduoja baltymus formuojančias aminorūgščių grandines. Bet mūsų nuostabai išvaizdos skirtumai pasirodė apgaulingi: labai skirtingi gyvūnai turi labai panašių genų rinkinius. Sekant evoliucijos pėdsakais DNR sekose buvo atrasti tam tikri įrankiai – genetiniai „jungikliai“ – kurie nekoduoja jokių baltymų, bet reguliuoja, kada ir kur tie genai panaudojami. Šių jungiklių pokyčiai turi didžiausią reikšmę anatomijos evoliucijai ir suteikia naujų įžvalgų apie tai, kaip išsivystė begalinė gyvūnų karalystės įvairovė.