Kosmologijos galas?  (0)

Vis greičiau besiplečianti Visata naikina savo kilmės pėdsakus. Mums neabejotinai pasisekė gyventi tokiu metu, kai galime stebėti ženklus, įrodančius, kad Didysis Sprogimas tikrai egzistavo. Tačiau galime nesunkiai įsivaizduoti, kad kitų fundamentalių Visatos bruožų šiandien stebėti negalime. Ką jau esame praradę? Neturėtume jaustis esą išskirtiniai. Gali būti, kad kada nors suvoksime, jog mūsų dabartinis kruopščiai kurtas ir iš pirmo žvilgsnio išsamus Visatos suvokimas yra gana ribotas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Lawrence M. Krauss, Robert J. Scherrer

Prieš šimtą metų žurnalo Scientific American išspausdintas straipsnis apie Visatos istoriją ir jos didelių mastelių struktūrą butų atrodęs beveik visiškai klaidingas. 1908 m. mokslininkai manė, kad mūsų Galaktika – tai visa Visata. Jiems atrodė, kad ji yra „Visata saloje“ – izoliuotas žvaigždžių spiečius, apsuptas bekraštės tuštumos. Dabar jau žinome, kad mūsų Galaktika – tai viena iš 400 milijardų galaktikų, skriejančių stebimoje Visatoje. 1908 m. mokslininkų bendruomenėje vyravo nuomonė, kad Visata yra statiška ir amžina. Niekam net nekilo minčių, kad Visata galėjo atsirasti milžiniško Didžiojo Sprogimo metu. Elementų sintezė, vykusi iškart po jo ir tebevykstanti žvaigždžių branduoliuose, taip pat buvo nežinomas dalykas. Apie tai, kad erdvė plečiasi ir išsikreivina dėl medžiagos poveikio, niekas net nesvajojo. Kad sužinotume, jog visa erdvė tiesiog maudosi spinduliuotėje, atkeliavusioje iš atvėsusios vaiduokliškos Didžiojo Sprogimo pašvaistės, turėjome palaukti, kol bus sukurtos technologijos, skirtos ne amžinybės tyrimams, bet leidžiančios žmonėms paskambinti namo.

Sunku surasti kitą tokią tyrimų sritį, kuri per praėjusį šimtmetį būtų pakitusi daugiau, nei kosmologija, ir tas pokytis būtų labiau paveikęs mūsų požiūrį į pasaulį. Tačiau ar ateities mokslas visados galės remtis vis didesniu empirinių žinių kiekiu, nei kad jų buvo praeityje? Iš naujausio mūsų darbo išeina, kad, kalbant apie kosminius mastelius, atsakymas yra neigiamas. Gali būti, kad gyvename vienintelėje Visatos istorijos epochoje, kai mokslininkai turi unikalią galimybę suprasti tikrąją Visatos prigimtį. Atlikti šiuos tyrimus paskatino beveik prieš dešimtmetį padarytas dramatiškas atradimas. Dvi atskiros astronomų grupės tyrė Visatos plėtrą per pastaruosius 5 mlrd. metų. Paaiškėjo, kad jos plėtimasis greitėja. Kosminės antigravitacijos šaltinis, manoma, yra tam tikros rūšies tamsioji energija, siejama su tuščia erdve. Kai kurie teoretikai, tarp jų – vienas iš šio straipsnio autorių (Krausas), remdamiesi netiesioginiais matavimais, jau anksčiau prognozavo šį rezultatą. Tačiau fizikoje įskaitomi tik tiesioginiai matavimai. Visatos plėtimosi pagreitis rodo, kad tuščia erdvė turi beveik tris kartus daugiau energijos, negu jos yra visose šiandien stebimose kosminėse struktūrose: galaktikose, galaktikų spiečiuose ir superspiečiuose. Ironiška, bet Albertas Einšteinas pirmasis postulavo tokios formos energiją tam, kad jo aprašoma Visata išliktų statiška. Einšteinas ją pavadino kosmologine konstanta (žr. Cosmological Antigravity, Lawrence M. Krauss; Scientific American, 1999 sausis).

Daugiau skaitykite balandžio numeryje

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(1)
(0)
(1)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: