Badaujančių žmonių skaičius pasaulyje išlieka didelis: 1960 m. pusbadžiu gyveno apie milijardą pasaulio gyventojų, šįvakar miegoti nevalgę eis apie 800 milijonų. Genetiškai modifikuoti augalai gali padėti kovoti su skurdu ir badu, tačiau nauja žalioji revoliucija privalo paisyti ir sunkiai įvykdomų reikalavimų.

Terri Raney, Prabhu Pingali

 Vis dėlto reikia paminėti, kad bandymai prikimšti tuščius pilvus buvo kur kas atkaklesni, nei galima spręsti iš pateiktų skaičių, nes šiandien apie 5,6 mlrd. žmonių gyvena sotūs. Prieš pusę amžiaus šis skaičius tesiekė 2 milijardus.

Tokiam dramatiškam pokyčiui įtaką padarė žemės ūkio technologijos. Labiausiai žemės ūkį kėlė ir XX a. žaliąją revoliuciją lėmė derlingi pasėliai, trąšos bei drėkinimo sistemos. Tradiciniai selekcinės atrankos metodai ir augalų rūšių kryžminimas leido sukurti hibridines rūšis, pasižyminčias didesniu produktyvumu – dėl to sumažėjo maisto kainos.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkai sukūrė ir ištobulino metodus, kaip vienų organizmų genus perkelti į kitus. Taip kuriamos naujos augalų veislės, pasižyminčios vertingomis savybėmis. Pavyzdžiui, perkėlus dirvožemio bakterijos Bacillus thuringiensis geną į medvilnės krūmus, kukurūzus ar kitus augalus, gaunamos vadinamosios Bt augalų veislės, kurių nepuola vabzdžiai. Panašiu būdu buvo sukurta herbicidus toleruojančių sojų, maistingesnių beta karoteno turinčių auksinių ryžių ir kitų pranašesnių augalų veislių.

Genetiškai modifikuoti augalai plinta greičiau, nei kada nors plito bet kuri kita žemės ūkio naujovė, nepaisant to, kad apie šį fenomeną pasakojama abejonių keliančių istorijų dėl galimos rizikos. Rizikos, kad kartu atsiras ir naujų, prisitaikiusių jais misti kenkėjų rūšių, kad įterptieji genai „peršoks“ į giminingas laukines augalų veisles, kad iš tokių augalų pagaminti maisto produktai neigiamai veikia žmonių sveikatą. Dabar daugiausia genetiškai modifikuotų augalų (apie 60 proc. visos dirbamos žemės ploto) augina Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada. Besivystančiose šalyse – Argentinoje, Brazilijoje, Indijoje ir Kinijoje – 2006 m. buvo 38 procentai.

Siekiant genetiškai modifikuotus augalus naudoti sumažinti badui, reikia, kad šios augalų kultūros neštų ekonominę naudą. Ūkininkai imsis auginti tokius augalus, tik jei galės iš to uždirbti.

Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad besivystančių šalių ūkininkai iš genetiškai modifikuotų augalų tikrai turėjo naudos. Žemdirbiai teigė, kad padidėjo derlius ir sumažėjo išlaidos pesticidams, dėl to apsimokėjo pirkti net ir daugiau kainuojančias transgeninių augalų sėklas. Pasitaikė atvejų, kai maži ūkiai uždirbo daugiau negu didesni, ir tai paneigia įsivyravusią nuomonę, kad genetiškai modifikuotus augalus apsimoka auginti tik dideliuose ūkiuose, kuriems tai naudinga dėl gamybos mastų augimo. Tyrimo duomenys taip pat prieštarauja minčiai, kad visa genetiškai modifikuotų augalų ekonominė vertė atitenka tarptautinėms biotechnologijos firmoms. Rezultatai parodė, kad pelnu su biotechnologijos pramone dalijasi vartotojai ir ūkininkai.

Vis dėlto gaunama finansinė nauda labai skiriasi įvairiose šalyse, regionuose, o kartais ir šalies viduje. Ji priklauso ne tik nuo naudojamų technologijų, bet ir nuo institucinių veiksnių, kad ir šalies žemės ūkio tyrimų išteklių, žemės ūkio sąnaudų rinkos (pavyzdžiui, sėklų paskirstymo) ir visos žemės ūkio sistemos funkcionavimo, įskaitant maisto saugumą, poveikį aplinkai ir intelektinės nuosavybės teisių saugojimą reguliuojančius įstatymus. Genetiškai modifikuotos augalų kultūros gali pagerinti besivystančių šalių ūkininkų padėtį, tik jei visos šios sąlygos yra palankios.

Daugiau skaitykite spalio numeryje

Komentarai (0)