Geologija. Vandenyno gimimas  (10)

Vandenyno formavimasis − retas įvykis, kurį yra tekę tyrinėti nedaugeliui mokslininkų. Būtent toks geofizinis virsmas dabar vyksta viename iš nesvetingiausių žemės kampelių. Afrika lyg rūbas per siūlę plyšta į dvi dalis. Nuo pietinio Raudonosios jūros pakraščio pietų kryptimi per Eritrėją, Etiopiją, Keniją, Tanzaniją ir Mozambiką žemynas skiriasi išilgai zonos, vadinamos Rytų Afrikos riftu. Aplankykite šią vietą, skaitydami iliustruotą straipsnį.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šiaurės rytų Etiopijoje, vienoje iš sausiausių Žemės vietų, dykuma užleidžia vietą vandenynui. Šis Afrikos žemyno regionas, geologams žinomas kaip Afaro depresija, skyla pusiau, nes plonėja po juo esanti Žemės pluta. Jos storis čia tesiekia 20 km, taigi ji daugiau nei du kartus plonesnė, nei buvo iš pradžių. Dalis šios teritorijos jau dabar yra daugiau nei 100 m žemiau jūros lygio ir tik žemos kalvos regiono rytuose apsaugo šią žemumą nuo užtvindymo Raudonosios jūros vandenimis.

Afaro žemuma žymi šiaurinį Rytų Afrikos rifto, 3500 km nusidriekusios tektoninio aktyvumo zonos, kuri plėšia žemyną pusiau, kraštą (pažymėta strėlėmis gaublyje). Smulkesnė schema vaizduoja šios depresijos šiaurinę dalį.

Tokia artima įkaitusio Žemės vidaus kaimynystė pavertė šią sritį dinamišku žemės drebėjimų, vulkanų ir karštųjų versmių kraštu. Tai tikras rojus man ir kitiems, mėginantiems perprasti šiuos reiškinius. Lankytis Afare yra tekę tik keletui prašaliečių, tarp jų ir mokslininkų. Vasaros dieną temperatūra čia pasiekia 48 °C, o lietaus nebūna beveik ištisus metus. Žinojau, kad susidursiu ne tik su klastingais geologiniais ir klimato reiškiniais. Gamtines stichijas papildo aršūs geopolitiniai įvykiai, būtent ginkluotas Etiopijos ir Eritrėjos konfliktas, dėl to Afaras − itin nesvetinga vieta.

Geologai pranašauja, kad Žemė čia plėsis ir smegs dar milijoną metų, kol dėl galingo Raudonosios jūros poplūdžio Afaro regionas atsidurs naujo vandenyno dugne. Kol kas šiame pradedančiame formuotis jūros guolyje vyrauja žmonių mažai paliestas ir apleistas kraštovaizdis, kur lava uždusina augalus, pragariškas karšis verčia rūgštis virti, velniški dariniai išskiria nuodingus garus. Vis dėlto ankstesnių Raudonosios jūros užtvindymų palikta druska aprūpina vietos gentis vertinga eksportuojama žaliava.

Kylant aukštyn

Aukščiausias grimztančio Afaro taškas yra Erta Alio ugnikalnis, kurio pavadinimas vietos gyventojų kalba reiškia rūkstantis kalnas. Erta Alio yra šiauriausias ugnikalnių grandinėje, besitęsiančioje per visą Rytų Afrikos riftą (vieta kurioje Žemės plutos plokštės plečiasi toldamos viena nuo kitos − vert. past.). Šis skirumas yra dar nepaniręs vandenynų vidurio kalnagūbrių, kuriuose ugnikalnių grandinės formuoja naują jūros dugną, atitikmuo. Iš tikrųjų Erta Alio ugnikalnis spjaudo tokią pat bazalto lavą, kokią išskiria vandenynų vidurio kalnagūbriai. Ankstesni išsiveržimai padengė aplinkinę lygumą tokiu šviežiu bazalto sluoksniu, kad augalai vargiai gali įsitvirtinti joje (1).

Esminiai teiginiai

  • Afrika lyg rūbas per siūlę plyšta į dvi dalis. Nuo pietinio Raudonosios jūros pakraščio pietų kryptimi per Eritrėją, Etiopiją, Keniją, Tanzaniją ir Mozambiką žemynas skiriasi išilgai zonos, vadinamos Rytų Afrikos riftu.
  • Giliai po žeme ištirpusios uolienos kyla aukštyn ir kelia kietą paviršių. Kartais jos ištempia ir suplonina jį tiek, kad žemės pluta, kaip marškinių rankovė, yranti nuo įsitempusio bicepso, plyšta. Kiekvienas naujas tarpas plečiasi, o lava iš apačios užpildo atsiradusį plyšį.
  • Vaizdingas geologinis virsmas, besitęsiantis jau milijonus metų, bus baigtas, kai šį didžiulį randą užlies sūrus Raudonosios jūros vanduo. Po dešimties milijonų metų jau visas šis riftas gali būti atsidūręs po vandeniu.


Lavos ežeras

Erta Alio ugnikalnio viršuje yra viena iš kelių Žemės vietų, kurias galima vadinti nuolatiniais lavos ežerais. Retai kada karščio prietaka iš gelmių yra tokia intensyvi, kad išlaikytų ištirpusias uolas neleisdama atmosferai jų atvėsinti. Net ant Erta Alio temperatūra kartais nukrenta tiek, kad ežero paviršiaus dalys sustingsta į juodą plutą (2). Paprastai bazalto lytys plūduriuoja kaip ledo luitai ant karštų ištirpusių uolienų, kurių temperatūra siekia 1200 °C (3). Dauguma Afaro gyventojų nesiartina prie ugnikalnio, nes tikima, kad čia glaudžiasi piktosios dvasios. Pamatyti karį ugnikalnio viršūnėje nėra įprasta.

 

 Šis vyras vardu Ibrahimas. Jis buvo mano gidas (4). Lava, kylanti iš įtrūkių ežero plutoje, ypač vaizdinga naktį (5), kai atsiveriantis reginys primena vietos žmonių menamus vaiduoklius.

Pragariškas karštis

100 km į šiaurę nuo Erta Alio, prie Eritrėjos sienos stūkso Dalolo krateris. Po žeme kunkuliuojanti ištirpusi lava kūrena gausybę perkaitinto vandens sraujymių; dėl to susidarė 1,6 km pločio hidroterminių upelių, geizerių ir šaltinių (6) laukas, primenantis panašų, tik kur kas lengviau pasiekiamą Jeloustouno nacionalinį parką JAV vakaruose. 

Šioje žemiškoje paletėje citrinos geltonumo spalvą lemia siera (7). Susimaišiusios su raudonu geležies oksidu geltonos spalvos virsta oranžinėmis (8). Vos už kelių žingsnių nuo šios ryškios scenos stūkso pilkos ir išdžiūvusios tokių šaltinių liekanos, iliustruojančios efemerišką jų būtį (9). Kai žemės drebėjimas ar kuris kitas gamtinis procesas užkemša požeminius šaltinius, mineralai gali prarasti savo raudonį per vienerius metus.


Mirtini garai

Siurrealistiškas Dalolo kraterio kraštovaizdis sukuriamas giliai po žeme prasisunkusio lietaus vandens. Čia jis, pasiekęs karštą magmą, įkaista ir kyla į paviršių tirpdydamas storus druskos sluoksnius. Šio mineralo rekristalizacija žemės paviršiuje gali sukurti masyvias skulptūras (10) arba suformuoti trapius kaip kiaušinio lukštas darinius (11). Tačiau skulptūrų grožis gali būti apgaulingas: jos yra aeracijos angos, pro kurias kyla nuodingi garai. Tai dar vienas reiškinys, sustiprinantis velnišką Afaro reputaciją. Būtent dėl jų lankytojai dažnai priversti dėvėti dujokaukes. Ne kartą garų antplūdžio buvau priverstas liautis fotografavęs ir pasielgti taip pat.

 

Nuodai ar eliksyras?

Šalia rausvų geležies prisotintų verdančio vandens baseinėlių (12) tvyrantis stiprus angliavandenilių kvapas išduoda gresiantį pavojų. Gyvūnai čia kartais sustoja atsigerti nenujausdami, kad tai bus paskutinis gurkšnis jų gyvenime. Mačiau keletą liūdno likimo paukščių, plūduriuojančių šiose karštose balose. Kita vertus, ironiška, kad vienus organizmus nuodijantys dariniai kitiems yra gyvybės eliksyras. Tos pačios medžiagos, kurios gali nužudyti paukščius, vabzdžius ar žinduolius, maitina sudėtingas mikroorganizmų bendrijas, klestinčias daugelyje Dalalo rūgštinių vandenų. Nenuostabu, kad šios žemyninės karštų versmių bendrijos stulbinamai panašios į gyvenančiąsias vandenyno vidurio kalnagūbriuose.


Pražūtingi potvyniai

Druskos skulptūros, kurias matote 10 iliustracijoje, ir kiti Afarą puošiantys dariniai primena, kad vandenyno gimimas ne vienkartinis įvykis, greičiau – atsikartojanti saga. Per tuos 30 mln. metų, kai šis regionas plėsdamasis plonėja, pasaulinio vandenyno lygis gana stipriai svyravo ir kartkartėmis vis pripildydavo Afaro žemumą jūros vandens. Pastarąjį kartą, maždaug prieš 80 tūkst. metų, Raudonosios jūros lygis pakilo tiek, kad rytuose stūksančios kalvos nebegalėjo apsaugoti Afaro nuo šalimais tyvuliuojančios jūros.

Plūstelėjęs vanduo išgraužė gilius tarpeklius ir užpildė žemumą. Kai jūros lygis krito ir Afaras vėl buvo atskirtas nuo jos, vanduo išgaravo. Per vėlesnius tūkstantmečius vėjas ir vanduo apdailino druskingas buvusių potvynių liekanas. Kartais ardomasis poveikis suformuoja keistas formacijas, vadinamas druskos grybais (14). Kitur eroduotose tarpeklio sienose gali būti matomi besikaitaliojantys druskos ir rausvų jūros nuosėdų sluoksniai(15).

Žemės druska

Druskingi praėjusių potvynių pėdsakai dabartiniams Afaro gyventojams suteikia kuklias galimybes gauti naudos iš jų išdegusios ir tuščios žemės. Šie klajokliai gyvulių augintojai rankomis renka druską, mediniais kuolais ir kirvukais stambius druskos blokus susmulkinę į mažesnius, pakeliamus gabalus (16).

Arčiausia vieta, kur ją galima parduoti ar iškeisti, yra Etiopijos aukštumoje į vakarus nuo Afaro. Kupranugarių karavanai (17), kuriais paprastai gabenama ši neįtikėtina eksporto prekė, tokį atstumą nueina per maždaug šešias dienas.

Miražas ar haliucinacijos?

Jau daug metų didžiausias Afaro gyventojų rūpestis yra tinkamo vandens paieška. Tačiau 2006 m. pabaigoje liūtys buvo itin stiprios ir daugelis druskos laukų 2007 m. liepos mėnesį, kai viešėjau ten, buvo užtvindyti. Lankantis Afare tokios neįprastos aplinkybės man paliko sunkiai išdildomą įspūdį. Tolumoje per užlietus plotus keliaujantis kupranugarių karavanas atrodė kaip siurrealistinis dabarties ir ateities montažas (18).

Apie autorių

Eitanas Hedokas (Eitan Haddok) yra Paryžiuje gyvenantis fotografas ir reporteris, besispecializuojantis Žemės mokslų ir aplinkos srityse, ypač besidomintis aridinėmis ekosistemomis (sausomis dykumomis – vert. past.). Geofizikos ir Žemės mokslų magistro laipsnį Hedokas įgijo Tel Avivo universitete 1994 m.

Prieš nuspręsdamas pakeisti savo gyvenimo būdą, susieti dvi savo aistras – domėjimąsi Žeme ir fotografiją, jis devynerius metus dirbo aplinkos inžinieriumi. „Medžiodamas“ Žemėje vykstančias geologines dramas Hedokas atsidūrė Islandijoje; čia parengė reportažą apie tai, kad visuotinis atšilimas gali skatinti vulkanizmą šioje šalyje.

Jei norite pasidomėti plačiau

  • Magma-Maintained Rift Segmentation at Continental Rupture in the 2005 Afar Dyking Episode. Tim J. Wright et al. in Nature, Vol. 442, p. 291–294; July 20, 2006.
  • The Volcano–Seismic Crisis in Afar, Ethiopia, Starting September 2005. A. Ayele, E. Jacques, M.Kassim, T. Kidane, A. Omar, S. Tait, A. Nercessian, J.-B. de Chabalier and G. King in Earth and Planetary Science Letters, Vol. 255, Nos. 1–2, p. 177–187; March 15, 2007.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: sciam.lt
Autoriai: Eitan Haddok
(2)
(0)
(1)

Komentarai (10)