„Žinoma, jų [Vakarų partnerių] supratimas, kad Rusiją reikia nugalėti, gerokai pasistūmėjo. Tačiau [jų nuomone] vis viena laimėti reikia ne greitai ir ryžtingai, o taip, – ne itin subjaurojant Putino veidą“

„NATO vadovų susitikimo rezultatai Ukrainai geri, tačiau ne idealūs“, – taip į forumo Vilniuje išdavas sureagavo Volodymyras Zelenskyy'is. Kaip „neidealumą“ jis omenyje turėjo nepakvietimą į Aljansą. NATO šalių lyderiai paskelbė, kad Ukraina taps Aljanso nare ir jai nereikės vykdyti daugiamečio kandidato „veiksmų plano“, tačiau jokių konkrečių terminų neįvardino.

Tačiau vadovų susitikimo Vilniuje vadinti menkai rezultatyviu tikrai negalima. G7 ir Ukraina pasirašė karinės pagalbos ir saugumo garantijų Kyivui suteikimo deklaraciją. Dokumente rašoma, kad G7 šalys įsipareigoja užtikrinti Ukrainos gynybinį pajėgumą ir saugumą, remdamosi ilgalaikiais dvišaliais susitarimais. Zelenskis pareiškė, kad Ukrainos delegacija „namo veža svarbią saugumo sferos pergalę“. Be to, Vakarų šalys paskelbė apie didelės apimties įvairios ginkluotės tiekimą Ukrainai.

Farida Kurbangaleeva pakalbėjo su ZSU generolu leitenantu Igoriu Romanenko apie vadovų susitikimo išvadas ir jame kunkuliavusias emocijas.

– Kaip vertinate G7 ir Ukrainos pasirašytą deklaraciją?

– Deklaracijoje yra penkios pozicijos – tai ginkluotės tiekimas, karinio pramoninio komplekso palaikymas, kariškių apmokymas, keitimasis žvalgybos duomenimis ir kibersaugumas. Visos jos principingai svarbios, ir, žinoma, mums reikia jas vystyti.

Tai panašu į tai, kaip JAV santykius plėtoja su Izraeliu: padedame viskuo, kuo galime ir tai yra gerai. Tiesa, tarp Izraelio ir Ukrainos yra akivaizdus ir principinis skirtumas, nes Izraelis turi branduolinę ginkluotę, o iš mūsų jį atėmė. Todėl šį dokumentą vertinu kaip svarbų, esmingą, reikalingą. Tačiau nepakankamą.

– O ko dar reikia, kad jis taptų pakankamu?

– Jei būtų įsipareigojimai, kad, jeigu agresija iš Rusijos pusės atsinaujins, būtų galima Ukrainos teritorijoje įrengti NATO karines bazes ir pajėgas, ir tose bazėse dislokuoti branduolinį ginklą.

Čia atmintin iškyla istorinė paralelė. Prieš Antrą pasaulinį karą Lenkija buvo susitarusi su britais ir prancūzais, kad jeigu lenkus kas nors užpuls, jie įsijungs į karą. Kaip klostėsi įvykiai? Šios šalys, iš esmė, išdavė Lenkiją ir stebėjo, kaip bolševikinė Sovietų Sąjunga drauge su fašistine Vokietija ją pasidalino, sudraskė. Netgi buvo įvestas toks terminas, „Keistasis karas“.

O mes turėjome deklaruotą ir pasirašytą Budapešto memorandumą (Tarptautinis dokumentas apie saugumo garantijas Ukrainai dėl jos prisijungimo prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. 1994 metų gruodžio 5 dieną jį pasirašė Ukrainos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir JAV lyderiai. – Republic ), jis kokį nors vaidmenį suvaidino? Ne. Čia galima būtų išvesti labai rimtas analogijas, ir dėl to mes taip kovojame. Tai kova už mūsų, kaip nacijos ir kaip valstybės, egzistavimą.

Tačiau yra ir gerų rezultatų: Ukrainos – NATO komisija transformuojama į Ukrainos – NATO tarybą. Tai bus gerokai stipresnė struktūra Ukrainos galimybių prireikus mobilizuoti Aljansą atžvilgiu. Tai geras būdas, svarbiausia, kad jis būtų veiksmingas. Pavyzdžiui, Vengrija užėmė prorusišką poziciją ir neleido, formatui su Ukrainos dalyvavimu veikti visa jėga. Kalbama, kad dabar Taryba nepriklausys nuo kieno nors norų, o santykiuose su NATO, Ukrainos, kaip Aljanso partnerės, pozicija taps gerokai stipresnė.

– Geidžiamiausias Ukrainos pusės tikslas buvo kvietimas į Aljansą, tačiau jo nebuvo. Kiek tai kritiška?

– Mes, šiaip jau, ypatingų pareiškimų [apie Ukrainos priėmimą į NATO] iliuzijų neturėjome. Mes supratome, kad kol kovos veiksmai nesibaigė, tai nerealu. Ir karas, ir gyvenimas mus išmokė pragmatiško vertinimo. Tačiau nemanau, kad jie būtų ką praradę, jei būtų paskelbta, kad Ukraina kviečiama į NATO. Tai juk kokių nors didelių įsipareigojimų neužkrauna. Tačiau jie pabūgo tai padaryti. Pabūgo rusų.

Todėl reikia stengtis kurti Ukrainą labiau palaikančias sąjungas. Pavyzdžiui, kai Britanijos premjeru buvo [Borisas] Johnsonas, kalbėta apie lokalią Britanijos, Lenkijos, Baltijos šalių ir Ukrainos sąjungą. Manyta, kad jos gali sukurti koaliciją, kol Ukraina įstos į Aljansą. Juk iki įstojimo į NATO dar reikia išgyventi, o kol vyksta kovos veiksmai, tokius klausimus būtina spręsti tokioje „regioninėje“ sąjungoje. Deklaracijoje su G7 sakoma, kad šalys galės prie jos prisijungti. Galbūt pavyks panaudoti šį momentą, o gal reikės kurti naujas lokalias sąjungas. Nes, pasikartosiu, nurodyti penki Deklaracijos punktai saugumo klausimų [iki galo] neišsprendžia.

– Zelenskis labai emocingai sureagavo į tai, kad Ukraina nebuvo pakviesta į NATO, pavadinęs situaciją „beprecedente ir absurdiška“, dėl ko sulaukė kritikos netgi Ukrainoje. Ar jo susierzinimas ir nusivylimas pagrįstas?

– Diplomatijos požiūriu, Zelenskis, žinoma, pernelyg karštas. Tačiau jis įgauna patirties. Kiek metų Bidenui, ir kiek Zelenskiui? Mano nuomone, jo žodžiuose racionalus grūdas, žinoma, yra. Tačiau jis yra moka susitvardyti. Ir nepaisant tokio Vakarų elgesio,

jis šiuo metu gavo maksimumą, taip suformuluočiau.

– Vakarų lyderiai emocijų irgi negailėjo. Didžiosios Britanijos gynybos ministras pareiškė, kad jis „ne Amazon“ – suprask, Ukraina turi reikšti daugiau dėkingumo už suteiktą pagalbą.

– Jis, aišku, ne Amazon, tačiau tiesiog privalo atsiversti Britanijos karinę doktriną ir statutus, ir juose pažiūrėti, kokie privalo būti reikalavimai ir kokia ginkluotė ir kokia kariuomenė privalo vykdyti kovinius veiksmus fronte už pusantro tūkstančio kilometrų su priešininko kariuomene, kurioje 400 tūkstančių žmonių ir kuri turi pranašumą raketinės, aviacinės, artilerinės ginkluotės ir amunicijos pranašumą, o taip pat kareivių.

[Benas] Wallace'as pareiškė, kad užgaišo 11 valandų nusigauti iki Ukrainos ir gauti pagalbos reikalavimą. Na, kankinys, nėra kalbos. Taip, jis daug kur mus palaiko, tačiau po tokio pasažo aš jam pasakyčiau:

„Kol jūs 11 valandų gaišote, kiek mūsų kareivių ir civilių žuvo, kiek sužeista, kiek visko sugriauta. Ir visa tai tam, kad šios aplinkybės nepereitų, be viso kito, ir į Britaniją. Ir todėl, tiekimo kritiką pradedu nuo padėkos: ačiū už šovinį, už šautuvą, už neperšaunamą liemenę, už šalmą. Bet tuo pačiu nesibaimindamas ir neabejodamas nepavargstu kartoti, kad mūsų žmonės žūva ne tik vardan laisvės ir demokratijos Ukrainoje, bet ir Europoje, taip pat ir už šalį, pavadintą Didžiąja Britanija“.

O prancūzai taip ir nesiryžo „Leclerc“ tankams. O tai, ką jie davė ir vadina tanku – ratinis žvalgybos šarvuotis (АMX-10 RS. – Republic ). Vokiečiai davė du Patriot paleidimo įrenginius, tačiau jie gi nešaudo, tai ne ugnies vienetas, jais nieko nenumuši.

Jeigu vietoje dviejų paleidimo įrenginių jie mums duotų papildomą radarą ir nors vieną valdymo punktą, tuomet turėtume kovinį vienetą, kuris galėtų veikti savarankiškai. Būtent to mums išties trūksta. O dabar yra taip, kad duoda tik tam kad būtų parašyta, jog tai PLG priemonė.

Duoda „Leopardus“, tačiau tai ne bazinis NATO tankas, o pokario Leopard A1, kurį dideliu atstumu pramuša sovietiniai tankai. Ir amunicijos duoda tiek, kiek rusai sunaudoja per parą. Tai yra, įsigilinus į vokiečių pagalbos detales, ten, deja, atsiskleidžia daug tokių niuansų.

– O kaip paaiškintumėte prieš Ukrainos pakvietimą į Aljansą pasisakiusios Vokietijos ir JAV poziciją?

– Vokiečiai svyravo nuo pat pirmų karo dienų – „neperšaunamos liemenės ir nieko daugiau, jokių ginklų“. Paskui situacija ėmė kisti, jie jau tankus ima tiekti. Tačiau atsargumas tebėra. O amerikiečiai globaliai bijo eskalacijos, bijo, kad priešininkas panaudos masinio naikinimo ginklus, visų pirma, branduolinius. Todėl bet kokia pagalba nagrinėjama per tokių nuogąstavimų prizmę su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis mums.

– Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas mano, kad Vakarų nepasirengimas fiksuoti Ukrainos stojimą į NATO yra karo prolongavimas. Sutinkate su tuo?

– Vienareikšmiškai. Tačiau Vakarų partneriai supranta tai saviškai.

– Jie ne prieš Ukrainos pergalę, tačiau nenori Rusijos pralaimėjimo?

– Ne, tokia pozicija buvo [įsiveržimo] pradžioje. Dabar jie sąmoningiau nori Ukrainos pergalės, tačiau ne greitos ir ryžtingos, o labai lėtos, kad nekiltų eskalacija ir nebūtų panaudotas masinio naikinimo ginklas.

– Putinas* iš tiesų gali panaudoti branduolinį ginklą?

– Iš principo tai tikėtina, tačiau šiuo momentu tokio scenarijau nematau. Putians vis dar mano, kad galima kariauti konvencionaliai. Jei pažvelgtumėte į kovos veiksmų žemėlapį, išvystumėte, kad rusų pajėgos puola penkiomis kryptimis, ir tik pietuose –Zaporižės ir Chersono srityse – Ukrainos gynybos pajėgos juda pirmyn. Ir tai tik taktiniu lygiu. RF ginkluotųjų pajėgų potencialas ir formuotės dar reikšmingas. Jis dar toli gražu neišsekintas, ir su tuo amerikiečiai dabar dirba.

– Lietuvos prezidentas pasiūlė atsisakyti ankstesnių susitarimų ir sukurti NATO bazes prie Rusijos sienų. Kaip vertinate šią idėją?

– Visų pirma pabrėšiu, kad į tris Baltijos šalis, o taip į Lenkiją ir Rumuniją papildomos pajėgos jau perdislokuotos. Lenkijos teritorijoje jau yra amerikiečių bazės. Ir naujienų apie į Baltarusią neva perkeltus branduolinius ginklus fone, lenkai prašo, kad sąjungininkai, visų pirma amerikiečiai, tose bazėse dislokuotų branduolinius ginklus.

Reikalas tas, kad Rusija nesupranta nieko kito, tik jėgą. Užtenka prisiminti istoriją su amerikiečių žvalgybiniais dronais. Vienas iš jų skrido virš Juodosios jūros, rusai jį forsažu numušė ir nuskandino. Amerikiečiai į tai atsakė: „Kokie neprofesionalūs rusų pilotų veiksmai“. Visai ne. Rusai viską atliko labai kokybiškai ir profesionaliai, nepanaudodami lėktuvo ginkluotės. Ir, kaip kad ir reikia hibridiniame kare, numušė amerikiečių bepilotį. O amerikiečiai sureagavo taip, kad dėl jų buvo apmaudu ir gėda.

Paskui skrido jau trys amerikiečių dronai, ir prieš juos vėl išskrido rusių naikintuvai. Jie pradėjo mėtyti prieš juos bombas su parašiutais, tad dronus pilotuojantys amerikiečių operatoriai vos ne vos išsisukdavo, kad šie bepiločiai nepradingtų, kaip ir pirmasis.

Tai yra, rusai parodė: kadangi pasirodėte silpnai, mes kartosim tai, ką manysim esant reikalinga.

Ir, kad ir ką bekalbėtumėte apie mūsų profesionalias galimybes, mes skandinsime jūsų bepiločius ir išvis su jūsų ginkluote darysime tai, ką manysime esant reikalinga. Tokiomis pat taisyklėmis vadovaujasi Erdoganas. Pamenate, kai turkų kariškiai numušė rusišką Su-24, Erdoganas kažkaip atsiprašinėjo ir kažką kalbėjo. Tačiau jau niekas daugiau iš rusų pusės į Turkijos teritoriją nebeįskrisdavo. Visi suprato, kad šioje vietoje padėtas taškas.

Mes juos [rusus] pernelyg gerai pažįstame. Aš su šiais žmonėmis savo laiku ir mokiausi, tarnavau Sovietų armijoje, paskui bendravau su jais, kai Ukraina tapo nepriklausoma. Ir esu absoliučiai įsitikinęs, kad kokį nors rezultatą gali gauti, tik tvirtai parodęs savo ketinimus. Jei parodysi silpnumą, geriau iš viso nepradėk su rusais nei derėtis, nei jų įkalbinėti, nieko. Tačiau amerikiečiai jiems daug kur pataikauja, teisindamiesi, kad nenori eskalacijos, kad Putinas nenuspręstų panaudoti branduolinės bombos, netgi taktinės. Taip, amerikiečiai pasistūmėjo šio karo įsisąmoninimo link, tačiau dar ne iki galo ir ne taip ryžtingai, kad pareikštų tokią jėgą, kad rusai nesijaustų atsipalaidavę.

– Vokietijos agentūra dpa pranešė, kad NATO šalys iš viso aptaria gynybos planą Rusijos puolimo atveju.

– Jie ne tik svarsto šį planą, jie šį planą jau priėmė. Tai yra, jie pagaliau nubudo ir suprato, kad reikia kažką daryt su šaltojo karo likučiais. O tai anksčiau jie kamavosi – nežinojo, kuo gi turi užsiimti NATO, gal kokiomis nors terorizmo grėsmėmis?

Todėl pasiūlymas Europoje dislokuoti 300 tūkstančių NATO kareivių – tai iš tiesų planas prieš Rusiją, jeigu ji sumanytų pulti. Tai rimta grupuotė. Nes ankstesniame [NATO] plane buvo numatyta, kad jeigu Rusija įžengs į Baltijos šalis, į tą pačią Lenkiją, tuomet resursai ir bus permetami. Šios šalys sako: „Na jau ne, brangieji, jūs ką, nematėte, ką rusai darė Bučioje ir Irpenėje? Jūs ką, norite pasakyti, kad turime kentėti dėl to, kad planai tokie?“

Ir planai buvo perdaryti, atsižvelgdami į tai, kad jau dabar resursus sutelkti reikia taip, kad rusai neturėtų galimybės netikėtai ir toli nueiti. Reikia efektyviai gintis ir smūgiuoti visą RF teritoriją. Rytinių NATO šalių teritrijoje reikia dislokuoti branduolinę ginkluotę, veikiausiai amerikietišką. Ir gausinti amuniciją. Putinas juk sakė: „Mes gamianme tiek amunicijos, kiek visos likusios šalys kartu“ (RF gynybos pramonė kasmet PGL raketų išleidžia tiek pat, kiek visi likę gamintojai pasaulyje, tvirtino Putinas 2023 metų sausį. – Republic ).– O tai tiesa?

– Na, tiesa – netiesa, o spragų šiuo klausimu pas sąjungininkus yra. Nekalbant jau apie Ukrainą, kurios KPK įmonės nuolat atakuojamos. Kai šių metų pradžioje rusų kariuomenė pradėjo eilinį puolimo operacijos etapą, jie galėjo panaudoti po 50–70 tūkstančių užtaisų per parą. O Ukraina tik 5–7 užtaisų per parą. Ir dar atsižvelgiant į tai, kad mums visi padėjo. Tad, tai buvo ne šiaip pranašumas prieš mus, o pranašumas kartais.

Dabar situacija pasikeitė: rusų galimybės sumažėjo iki 20–25 tūkstančių užtaisų per parą, o mūsų – išaugo. Tačiau mūsų galimybės dar nesusilygino, ir rusai vis viena gamina ganėtinai daug ginkluotės. Tiesiog vakarietiška ginkluotė tikslesnė, todėl galima eikvoti mažiau sviedinių. Ir vakarietiškų sistemų raketų skrydžio nuotolis didesnis, nei sovietinių ir rusiškų.

– O, jūsų požiūriu, iš tiesų realistiškas scenarijus, kad Rusija gali užpulti NATO, kurią nors jos šalį?

– Manau, kad ne, bent jau ne šiuo metu. Putinui dabar tai nerūpi. Todėl amerikiečiai ir naudoja šį momentą – kad nekiltų situacija, kai Putinas nepratrūktų ir ko nors neužpultų. Ir dar neužmirštant, kad rusų raketos jau užskrisdavo ne tik į Moldovą, bet ir į NATO šalies, Lenkijos teritoriją. Ir Amerika atkakliai šį klausimą gniaužė. Jau nekalbu metgi apie Penktą Straipsnį (Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje numatyta, kad vienos NATO dalyvės užpuolimas yra visos NATO užpuolimas ir į jį atsako visos Aljanso narės. – Republic ), pagal kurį jie turėjo ginti nukentėjusią šalį, tačiau nesiėmė realizuoti netgi Ketvirto straipsnio – jame numatomos konsultacijos. Lenkai stengėsi klausimą iškelti, tačiau jiems tokia galimybė nebuvo suteikta.

Ir jei grįšime prie vadovų susitikimo, tai viskas buvo padaryta taip, kad neįvyktų eskalacija. Ir kad NATO sprendžiami klausimai nesupykdytų Putino. Žinoma, jų [Vakarų partnerių]

supratimas, kad Rusiją reikia nugalėti, gerokai pasistūmėjo. Tačiau [jų nuomone] vis viena laimėti reikia ne greitai ir ryžtingai, o taip, – ne itin subjaurojant Putino veidą.

– Vadovų susitikimo metu paaiškėjo, kad Prancūzija perdavė Ukrainai tolimojo nuotolio raketas SCALP. Tai gali pakeisto karo eigą?

– Viskas priklauso nuo kiekio. Jei bus tik 50 raketų, tai padidins smūgiavimo galimybes, nes jau naudojame analogiškų parametrų britiškas Storm Shadow raketas, tačiau efektyvumo klausimo, deja, tiek [raketų] neišsprendžia. Aviacija šioms raketoms Ukrainai kol kas neduodama, todėl lėktuvus reikia kažkuo pakeisti. Tarkime, atakos sraigtasparniais su modernia NATO ginkluote, o taip pat kelis šimtus kilometrų galinčiais nuskrieti atakos dronais. Tada efektas bus. Šiaip jau iš pradžių kalbėta, kad tolimųjų raketų duos Vokietija ir Prancūzija. Tačiau Prancūzija lygtai duoda tik 50 vienetų, o kaip duoda vokiečiai – mes su jumis jau išanalizavome. Žinoma, mums ir vienas sviedinys svarbus. Bet kai užtaisų užtenka tik parai rusiško naudojimo – tai nerimta.

– Kodėl, jeigu Britanija ir Prancūzija paskelbė tieksiančios tolimąsias raketas, JAV taip ir nesiryžo duoti ATACMS?

– Nes dar prieš karą amerikiečiai labai sunkiai pradėjo nuo „Javelinų“. Karas prasidėjo, ir pirmą mėnesį jie galvojo – ar tiekti mums nešiojamus zentinius raketinius Stinger kompleksus, kuriuos dar prieš 30 metų sėkmingai davė afganų modžahedams kovai su SSRS pajėgomis. Ir tai smarkiai paveikė karo baigtį. Ir štai jie dūmojo, ar patikėti šias priemones Ukrainai. Greitai jie tokių klausimų nesprendžia – tik ilgai, lėtai ir kankinamai Ukrainai. Tačiau visgi prognozuoju, kad iki liepos galo jie visgi ryšis perduoti mums ATACMS.

– O kaip dėl kasetinių sprogmenų?

– Tai, žinoma, svarbiau, nes jų veikimo radiusas penkis kartus didesnis, nei įprastų. Ir Bidenas kaip tik tuo argumentavo jų tiekimo būtinybę. Ir kadangi Vakarai negali patiekti reikiamo kiekio NATO kalibro sviedinių, jie priversti duoti kasetinius – su sąlyga, kad jais nebus apšaudomi civiliai ir nebus naudojami RF teritorijoje. Ten daugybė visokių apribojimų, tačiau kasetinė amunicija vis viena svarbi ir reikalinga tiek gynybai, tiek puolimui, nes jie gali naikinti tiek gyvą jėgą, tiek ir šarvuotą techniką.

– Ką manote apie tai, kad 11 šalių koalicija pradės mokyti ukrainiečius pilotus valdyti naikintuvus F-16 tik rugpjūtį?

– Nenoriu pakišti kiaulės oficialiems karo politikos asmenims, tačiau pareiškimus apie pradėtą [ukrainiečių lakūnų] mokymus girdėjome ir pavasarį, ir vasaros pradžioje, ir dabar, vasarai įpusėjus. Aš suprantu, vyksta hibridinis karas, tačiau tokius pasisakymus reikia koordinuoti. Čia kaip su naikintuvų tiekimu. Kalbėjo, kad jie bus pristatyti rudenį, o dabar [naumatomą tiekimą] perkėlė į kitų metų pradžią. O kai kurie amerikiečių aviacijos specialistai iš viso kalba apie kitų metų pavasarį.

Tai blogas elgesys – jie [Valarų partneriai] visą laiką vėluoja. Įvairiais vertinimais, ginkluotė, kurios jie Ukrainai taip ir nepateikė nuo pernai metų vidurio, sudaro nuo 50％ iki 80％ nuo pažadėtos Ramsteinuose. Ir būtent dėl to Ukrainos gynybai teko atidėlioti kontrpuolimą. Mūsų generolai – [ZSU vyr. vadas Valerijus] Zalužnas ir [Aukščiausios Rados gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Michailas] Zabrodskis savo straipsnyje kalbėjo apie Ukrainos armijos poreikius dar rudens viduryje. Jei Vakarai tuomet būtų davę tą ginkluotę, rusai nebūtų spėję sukurti stiprios gynybos. O dabar – jie turėjo devynis mėnesius. Jie viską sukūrė, o dabar mums visa tai įveikinėjame nepakankamai tiekiama ginkluote. Nors Vakarai šią ginkluotę pareiškė, deklaravo.

 

 

Norint pramušti priešininko gynyboje spragas, reikia atitinkamo atakos potencialo, o jo mes neturime. Todėl nedeginame savo strateginių rezervų ir rengiamės rimtesnėms operacijoms. Rytuose laikome gynybą, o pietuose vykdome taktinio lygio kovinius veiksmus.

– Tai, kadangi negalima panaudoti aviacijos, negalima efektyviai plėtoti kontrpuolimo. O tuo pat metu karo ekspertai dėl vilkinimo kaltina Ukrainą. Argi neakivaizdu, kad čia Vakarų partnerių kaltė?

– Žinoma, tai ir yra priežastis. Pagal NATO doktriną, puolimo ir kontrpuolimo veiksmus atlikti reikia, turint pranašumą ore. Ir reikia suprasti, kad tik dabar nuo karo pradžios nes susilyginome su rusais pagal turimus tankus. Pažymėtina, pagal tankus, esančius Ukrainos teritorijoje. O Rusijoje tų tankų, tegul ir senų, – pilni laukai: Urale, Tolimuosiuose Rytuose. Su tuo kiekiu mes vis viena nesusilyginsime.

Tas pats ir su kitomis ginkluotės rūšimis: raketinė ginkluotė – dominuoja Rusija, aviacija – dominuoja, artilerinės sistemos – dominuoja, gyva jėga jie mus irgi lenkia. Ir tokiomis sąlygomis Ukrainos gynybos pajėgos įsigudrina vykdyti ne tik gynybines, bet ir puolimo operacijas – tokias, kaip Charkovo ir Chersono srityse. Vien per birželį Ukrainos armija išlaisvino beveik tiek pat teritorijos, kiek rusai užgrobė nuo sausio, kai pradėjo puolimą. Ir bendrai, birželį buvo sunaikinta rekordiškai daug tokios priešininko technikos, kaip artilerijos sistemos, zenitinės raketinės sistemos ir specialiosios mašinos. Be to, birželis „antroje vietoje“ pagal sunaikintus automobilius. Didesni rusų nuostoliai buvo tik įsiveržimo pradžioje, kai jie vyko kilometrinėmis kolonomis iš šiaurės link Kyjivo: mūsiškiai tada uždegdavo kolonos pradžią, vidurį ir galą, o paskui pribaigdavo likusius, kai jie nebagalėjo judėti.

Dar pirmame Ramsteine JAV gynybos ministras Lloydas Austinas pasakė, kad bendrų Ukrainos ir karinių veiksmų ir sąjungininkų tiekimo rezultatu turi tapti Rusijos susilpnėjimas ilgam laikui, kad ji negalėtų vykdyti tokių karų, kaip Ukrainoje. Tačiau tam reikia kito lygio logistikos, o taip pat ginkluotės, technikos ir amunicijos tiekimo. [2022 metų] rudenį mūsų generolai prašė tiek, kad išlaisvintų teritorijas, kurios buvo užgrobtos nuo pernai metų vasario. O jeigu keliamas klausimas apie teritorijų, užgrobtų po 1991 metų išlaisvinimą, tai ginkluotės ir technikos turi būti kelis kartus daugiau. Ir neturi būti jokių raudonų linijų nei dėl raketų, nei dėl lėktuvų. Tik tuomet Ukraina sugebės efektyviai kovoti su RF ginkluotosiomis pajėgomis.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.