Apie tai, kaip istorikai (ne)kuria: paprasčiausia formulė, paaiškinanti daugybę įdomių ir net tragiškų pasaulio įvykių

Vieno nesupratau straipsynje, kuo blogai jei dabar istorikų stoja tiek kad patenkintų reikalingą prieaugį Lietuvoje? Kaip tik manyčiau kad gerai, kai taip yra. Turėtų stoti tie kurie bent kiek motyvuoti ir baigę norės/stengsis dirbti pagal specialybę, nors algos ne kažką.. Seniau baigdavo daug žmonių humanitarinius mokslus, nes lengva baigti, o dirbdavo po to kas papuola. Taigi manau kad gerai, kad mažai bestoja į humanitarinius mokslus. Reikia tik studijas padaryti kokybiškas, susirinkti motyvuotus žmones (su aukštais stojimo balais) ir taip patenkinsim gerų specialistų poreikį. Kas iš to kad sustos 100 žmonių ir jie baigs gerai, kai Lietuvai reik tik 10 naujų žmonių per metus kur dėtis likusiems 90? Emigruoti į fabrikus? Pilnai užtektų 20 įstojusių, kokie ~5 nubyrės savaime ir likę galės pakonkuruoti. SU mažesnėm grupėm ir dėstytojai labiau gali užsiimti ir studentus geriau ugdyti. Ar čia tipo nelygis kai profo paskaitas susirenka tik 20 snukučių ir dar auditorijoje kur telpa 100+ žmogų.

Jei tokie bus būsimi istorikai, gal geriau tegu jų ir mažiau būna. "Prieauglius" palikime veterinarijos studentams. Ne ta dar sritis. Ir šiaip, visas straipsnis baisus, minčių kratinys nesugebantis atskleisti net ko reikia, istorikų ar istorijos mokytojų. Tai visai skirtingos profesijos. Vieni yra mokslininkai ruošiantys medžiagą, kiti yra pedagogai iš paruoštos medžiagos gebantys mokyti.

O jei čia istorijai imti ir stumtis į priekį? Kam istorikui konstruoti dangoraižį, jei konstravimo yra į valias ir humanitariniame lygyje. Pvz. kodėl nesukonstruoti mokslo ateities raidos humanitarinėje prasmėje. Juk dabar gal tereikia įžvelgti vieną, dvi dedamąsias iš trijų (A, B, C). Tada bandyti iš esamų smulkesnių tendencijų gausos numatyti likusias, trečią trūkstamą grandį. Čia aplamai iškyla keista istorijos kaip mokslo pozicija: istorija nagrinėja praeitį. Taigi, kodėl negali būti ateities istorijos (t.y. kodėl istorija negali moksliniais pagrindais nagrinėti ir ateities)? Gal tokiu atveju istorijos, kaip mokslo disciplinos reikšmė šalyje/pasaulyje ne mažėtų, bet didėtų. Gal gali autorius pakomentuoti tokią viziją?