Viktor Denisenko. Rusijos farsas (34)

2010-02-07

Karlas Marksas, interpretuodamas vieną iš vokiečių filosofo Hėgelio minčių, yra pasakęs: „Pirmąkart istorija įvyksta kaip tragedija, vėliau ji pasikartoja kaip farsas“.

Tai, jog šiose žodžiuose yra tiesos, įrodo šiandieninė Rusija, kurios XX amžiaus istorija didžiąja dalimi praėjo po komunizmo, nominaliai besiremiančio to paties marksizmo principais, ženklu. Kai kurie pastarojo mėnesio įvykiai kaip tik primena gerai surežisuotą farsą arba tragikomediją – žanrą, kurį puikiausiai buvo įvaldęs sovietinis kinematografas. Kitaip sakant, nagrinėdamas kai kurias naujienas, ateinančias iš šiandieninės Rusijos, neretai norom nenorom gali pagalvoti: būtų juokinga, jei nebūtų taip graudu.

Pastaraisiais metais oficialioje rusiškoje ideologijoje bandoma vienaip ar kitaip reabilituoti Staliną ir jo valdymo laikotarpį. Tam panaudojamas gana stabilus argumentų rinkinys: kalbama apie tai, jog Stalino dėka įvyko didžioji šalies industrializacija, kad per jo valdymo laikotarpį Sovietų Sąjunga praėjo kelią „nuo žagrės iki branduolinės bombos“. Tuo tarpu visos masinės represijos bei agresyvi ekspansinė užsienio politika pateisinama siekiu išlaikyti šalies pajėgumą ir didybę. Pasirodo, visai nemažai žmonių Rusijoje mano, jog milijonai lageriuose sužlugdytų ir sunaikintų žmonių likimų – priimtina kaina už sovietinės imperijos galybę.

Bandymai „reabilituoti Staliną“ pastebimi ne tik vyraujančioje ideologijoje, bet ir kai kuriose, pavadinkime taip, „iniciatyvose“. Pavyzdžiui, praeitų metų vasaros pabaigoje Maskvoje po rekonstrukcijos buvo atidaryta metro stotelė „Kurskaja – Kolcevaja“. Po atidarymo iš karto buvo pastebėta, jog restauratoriai „grąžino“ į vieną iš stotelės sienų žodžius iš ankstyvosios sovietinio himno redakcijos, kur yra minimas Stalinas. Šie žodžiai buvo uždažyti praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu buvo nuvainikuotas stalinistinis „asmenybės kultas“. Tai, kad ši frazė vėl buvo atidengta ir išryškinta, papiktino žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorial“ ir kai kuriuos buvusiuos disidentus. Atsakydamas į pretenzijas, Maskvos metropoliteno spaudos tarnybos vadovas Pavelas Sucharnikovas pareiškė, jog taip buvo „atstatytas istorinis teisingumas“ (dauguma visgi yra linkę manyti, jog P. Sucharnikovas iš tikrųjų norėjo pasakyti, jog stotelei tokiu būdų grąžintas istorinis autentiškumas).

Galima pastebėti, jog dar vienas „Stalino reabilitacijos“ principas – jo „nuopelnų“ Sovietų Sąjungos pergalėje prieš fašistinę Vokietiją išaukštinimas (nors yra nemažai įrodymų, kad karinės klaidos lėmė ir tai, jog vokiečiai vos neužėmė Maskvos, ir Leningrado blokadą, ir milžinišką žuvusiųjų sovietinių karių skaičių). Šiame kontekste ypatingai anekdotiškai skamba naujiena apie tai, jog viena gaiviųjų gėrimų gamykla Volgograde nusprendė išleisti specialią limonado su Stalino atvaizdu ant etiketės partiją. Šis produktas jau pasirodė parduotuvėse. Pirma limonado partija išleista dabar ir skirta mūšio prie Stalingrado 67 metų sukakčiai, antroji turėtų pasirodyti artėjant Pergalės dienai gegužės mėnesį. Gamintojai anonsavo šį produktą kaip „dovaną veteranams“. Iš tikrųjų, tai galima interpretuoti skirtingai. Iš vienos pusės, Stalinas aktyviai gražinamas į Rusijos visuomenės sąmonę. Kita vertus, neretai kalba eina ne apie konkretų istorinį veikėją, o greičiau apie tam tikrą istorinį mitą ar net, kaip šiuo atveju, brand´ą (prekinį ženklą).

Absurdiškumo ir farso ženklų šiandieninėje Rusijos realybėje galima aptikti ir daugiau. Neretai šiuos ženklus produkuoja teismas – instancija, kuriai, iš esmės, tai neturėtų būti būdinga. Ne taip seniai ekspertai, vertindami teismo pašymu vieno atsišaukimo, kurį dalijo uždraustos Nacional-bolševikų partijos aktyvistai, turinį, pateikė išvadą, jog lozungas „šalin vienvaldystę ir sosto paveldėjimą“ (iš esmės, tai Rusijos 1917 metais įvykusios Vasario revoliucijos šūkis – Долой самодержавие и престолонаследие!) yra ekstremistinis, nes nukreiptas prieš esamą valdžią. Tai leido apžvalgininkams ironizuoti, jog ekspertams per teismą pagaliau pavyko įvardinti, kokia gi politinė sistema iš tikrųjų susiformavo šiuolaikinėje Rusijoje (iš tiesų visa tai skamba ne taip jau ir juokingai paskutinių Rusijos prezidento rinkimų kontekste).

Dar vieną juoką iškrėtė Maskvos Perovo rajono teismas. Šiomis dienomis buvo paskelbtas nuosprendis buvusio disidento Aleksandro Podrabineko byloje, kurioje jis kaltinamas įžeidęs savo straipsniu apie šašlykinę „Antisovetskają“ sovietinius veteranus. Ieškinį žurnalistui pateikė veteranas Viktoras Semionovas, tačiau niekam nėra paslaptis, jog tikrais šio ieškinio iniciatoriais buvo Kremliaus proteguojamo jaunimo judėjimo „Naši“ aktyvistai. Veteranas reikalavo iš A. Podrabineko pusės milijono rublių kompensacijos ir straipsnyje pateiktų teiginių paneigimo. Teismo verdiktas – žurnalistas turi sumokėti V. Semionovui tūkstančio rublių kompensaciją (kiek mažiau, negu šimtas litų) ir paneigti šias dvi frazes: „Jūsų tėvynė – ne Rusija, jūsų tėvynė – Sovietų Sąjunga. Jūsų šalies, ačiū Dievui, jau 18 metų kaip nėra“. A. Podrabinekas pareiškė, jog apskųs teismo sprendimą, nes tiesiog nežino, kaip jį įvykdyti. „Ar man reikėtų paneigti Sovietų Sąjungos subyrėjimą?“ – retoriškai klausė žurnalistas.

Pabaigai – ne farsas ir net ne anekdotas. Sankt Peterburge buvo nugriautas paminklas miesto gyventojams, žuvusiems per Leningrado blokadą 1941–1944 metais. Paminklas nugriautas, nes trukdė verslo rajono „Ochta-centr“ statybai. Jokio didesnio triukšmo tai nesukėlė, priešingai nei Taline, kai į karių kapines buvo perkeliamas Bronzinis karys. Simptomatiška, bet atstatyti paminklo blokados aukoms nežadama.

Aut. teisės: politika.lt
Autoriai: Viktor Denisenko

(0)
(0)
(0)

Komentarai (34)