Aukštaitijoje - vienas rečiausių pasaulyje vandens augalų (Foto) (0)

2012-08-07

Kas savaitę pasaulyje išnyksta apie 20 augalų ir gyvūnų rūšių – skelbiama interneto tinklalapiuose. Vadinasi, per metus teoriškai mūsų biologinė įvairovė nuskursta maždaug 1 040 rūšių. Kokią dalį iš šio skaičiaus sudaro augalai, sunku pasakyti. Mat suskaičiuoti augalus kur kas sudėtingiau nei paukščius, žinduolius ar kitus gyvūnus, ypač jeigu jie yra labai reti.

„Paukščius identifikuoti yra paprasčiau – juos matai, girdi. Ir paukščių stebėtojų labai daug. Augalų populiacijos gausumą nustatyti nepalyginamai sunkiau. Ir ne tik dėl to, kad jais besidominčių yra mažiau. Vienais metais augavietėje jų gali būti, kitais – jau ne. Bet tai nereiškia, kad jie išnyko. Galbūt pasitaikė vėlyvas pavasaris arba jiems dygti sutrukdė kitos nepalankios klimato sąlygos, arba tais metais augalas tiesiog nežydėjo“, – sako gamtos fotografas, „Žurnalo apie gamtą“ redaktorius Romualdas Barauskas. Toje pačioje augavietėje kai kurie augalai gali sužydėti tik po 10 metų. Pavyzdžiui, gegužraibinių šeimos augalų sėklos gyvybingos būna net 80 metų. Pasisėjusios tankiame jaunuolyne jos nedygsta, o štai po 50 metų, susidarius palankioms sąlygoms, ima ir išauga. 

Gegužraibinių šeimos augalų Lietuvos raudonojoje knygoje yra 29 rūšys. Viena jų yra laikoma visoje Europoje nykstančia rūšimi ir įrašyta į Europos Sąjungos Buveinių direktyvos saugomų rūšių II priedą. Tai plačialapė klumpaitė, žydinti bene gražiausiais ir didžiausiais žiedais iš visų šalyje augančių gegužraibinių. Lietuvoje žinoma daugiau kaip 30 šios rūšies populiacijų, tačiau daugelyje jų auga tik pavieniai augalai. Visoms Europos Bendrijos svarbos rūšims saugoti steigiamos „Natura 2000“ teritorijos.

„Plačialapė klumpaitė Lietuvoje nyksta dėl to, kad mažėja joms augti tinkamų natūralių miškų. Šiam gegužraibinių šeimos augalui reikalingos kalkingų dirvožemių augavietės. Tokių vietų šalyje nedaug, bet yra. Augalų aptinkama Vilniaus, Trakų, Alytaus, Varėnos, Zarasų rajonuose, taip pat Panevėžio miškuose, Pakruojo rajone. Europoje natūralių miškų, tinkamų šiems augalams, dar mažiau, o kai kur ir visai nebelikę“, – teigia R. Barauskas. Šiems augalams reikia šviesos, todėl jų augavietėse būtina paretinti medžius, neleisti susiverti jaunuolynui. Augalas nyksta plynai iškirtus medynus, ugdant grynus spygliuočių medynus, įveisiant spygliuočių plantacijas. Deja, pasitaiko ir mėginimų plačialapes klumpaites persodinti į sodybas ar neatsispyrus žiedų grožiui jas skinti. Pasak gamtininko, neretai augalams kenkia pastaraisiais metais skatinamas miškų želdinimas, miško aikščių, pievų apsodinamas. Nemažai retų augalų yra reikalingos miško pievos. Pastaruoju metu tokių vietų mažėja, ypač Dzūkijoje. Tinkamos buveinės nyksta ir dėl to, kad kaimuose laikoma mažiau gyvulių, pievos, kuriose anksčiau buvo ganyklos, užželia mišku.

Retmės, sausos miško pievos reikalingos kitai Europos Bendrijos svarbos rūšiai smiltyniniam gvazdikui. Ypač tokių buveinių mąžta Europoje, kur daug šalių šis augalas apskritai yra išnykęs. Lietuva daugumai augalų, įrašytų į Raudonąją knygą ar saugomų pagal tarptautinius susitarimus, yra paplitimo pakraštys, todėl čia jie yra natūraliai reti. Kiti yra žemapelkių augalai, kurių mažėja dėl pasausintų žemapelkių. Dar kiti nyksta dėl to, kad jiems taip pat dėl žmogaus veiklos lieka vis mažiau tinkamų augaviečių, pavyzdžiui, natūralių pievų ir kitų natūralių buveinių. Šalyje aptinkama 11 retų Europos Bendrijos svarbos induočių augalų rūšių, saugomų pagal Buveinių direktyvos II priedą. Be jau minėtų plačialapės klumpaitės ir smiltyninio gvazdiko, tai pūslėtoji aldrūnė, mažasis varpenis, dvilapis purvuolis, lankstusis plukenis, vėjalandė šilagėlė, pelkinė uolaskėlė, plikažiedis linlapis, baltijinė dirvuolė.

Dar viena Europos Bendrijos svarbos rūšis – širdžialapė kaldezija – šiandien mūsų šalyje laikoma išnykusia. Lietuvos raudonosios knygos (2007) duomeninis, XX a. ji buvo aptikta dviejose vietovėse 1947 m. ir 1957 m. Rasti šių augalų dar galima tikėtis Pietų Lietuvos ežeruose.

Buveinių direktyvos II priedo sąraše yra ir 3 Lietuvoje aptinkamos samanos: žalioji dvyndantė, žvilgančioji riestūnė, žaliasis sėmainis.

2001 m. Aukštaitijoje telkšančiame Rūžo ežere aptikta pagal Buveinių direktyvą saugomos pūslėtosios aldrūnės populiacija. Šiuo metu tai viena didžiausių šių augalų populiacijų Europoje. Nors pūslėtoji aldrūnė paplitusi beveik visame pasaulyje, išskyrus Šiaurės ir Pietų Ameriką, tačiau tai vienas rečiausių vandens augalų pasaulyje. Europoje yra maždaug pusė rūšies populiacijų, bet nemaža dalis jų senos ir daugumoje vietovių jau seniai išnykusios. 

Šiandien senajame žemyne rūšis yra išlikusi kiek daugiau nei 50 vietų. Lietuvoje pūslėtoji aldrūnė aptikta tik rytinėje šalies dalyje – keturiuose Ignalinos rajono ežeruose: Alksno, Apvardų, Dysnų ir Rūžo.

Aut. teisės: Apie gamtą
Autoriai: Inesa Oranskytė

(2)
(0)
(1)

Komentarai (0)